Нора Робертс - Reifo Makeido sugrįžimas

– Ziti nepanašus į ūkyje dažnai valgomą patiekalą.

– Jos močiutė buvo italė. Ar gali atsistoti arčiau?

– Hm?

Gardžiai kvepi. Man patinka šis kvapas.

Reganos širdis suvirpėjo, bet ji nekreipdama į tai dėmesio kilstelėjo jo atneštą vyną.

– Gal jį atkimšti?

– Gali.

Palikusi atkimštą vyną ant bufeto ji praėjo pro Reifą paimti iš spintelės salotų dubens. Kai jis paprašė įjungti muziką, Regana vėl prasispraudė pro jį į svetainę ir tyliai įjungė Kauntą Beisį 1. „Kodėl, – svarstė ji, – morkas salotoms tarkuojantis vyras su atraitotomis rankovėmis atrodo toks patrauklus?“

– Neatidaryk to alyvuogių aliejaus, – perspėjo jį. – Aš turiu savo.

– Aukščiausios rūšies?

– Žinoma. – Ji parodė pirštu varinį ąsotį ilgu kakleliu ant stalviršio.

– Kauntas Beisis, alyvuogių aliejus. – Jis pažvelgė į ją ir nusijuokė. – Nori ištekėti?

– Taip. Esu laisva šeštadienį. – Patenkinta, kad Reifas nesumetė, ką greitai atsakyti, Regana pasistiebė paimti vyno taurių.

– Šeštadienį ketinau dirbti. – Žvelgdamas į ją Reifas padėjo į šalį salotas.

– Jūs visi taip sakote.

Kad ją kur, ji tikras šedevras. Reganai pilant vyną jis priėjo arčiau.

– Pasakyk, kad mėgsti žiūrėti beisbolą per televizorių tvankiais vasaros vakarais, ir susitarsime.

– Atleisk. Sportas manęs nedomina.

Jis priėjo dar arčiau, Regana, laikydama rankose po taurę, atsitraukė.

– Gerai, kad sužinojau šį trūkumą dabar, o ne tada, kai jau turėsime penkis ar šešis vaikus ir šunį.

– Tau pasisekė. – Širdžiai stipriai suplazdėjus, ji vėl žingtelėjo atgal.

– Man jis patinka, – tarė Reifas ir palietė pirštu jos apgamėlį prie lūpų. Priėjęs dar arčiau nuslydo pirštu žemyn ir atsegė švarkelio sagą.

– Kodėl tu visą laiką taip darai?

– Kaip?

– Žaidi su mano sagomis.

– Tiesiog praktikuojuosi. – Jo veidą it žaibas nušvietė įžūli šypsena. – Be to, tu visą laiką atrodai tokia tvarkinga, kad man norisi tave suvelti.

Regana atsirėmė nugara į šaldytuvo kraštą ir toliau trauktis nebegalėjo.

– Atrodo, įspraudei save į kampą, brangioji.

Reifas lėtai priėjo, apkabino ją per juosmenį ir priglaudė lūpas jai prie burnos. Šį sykį neskubėdamas ją lietė, apčiuopė pirštais šonkaulius ir sustojo prie pat krūtų linkio.

Regana ėmė greičiau kvėpuoti ir atsakė į bučinį. Jo liežuvis įslydo į jos burną, susitiko su josios liežuviu. Jo sodrus, itin vyriškas skonis supurtė ją iki sielos gelmių, tarsi strėlei pataikius į tikslą.

Mažytė vis dar gebančių veikti smegenų dalis perspėjo, kad Reifas puikiai numano apie savo poveikį moterims. Visoms. Bet kuriai iš jų. Tačiau jos kūnui tai buvo nė motais.

Kraujas pradėjo greičiau tekėti venomis, oda virpėjo, lyg badoma tūkstančių mažyčių adatėlių. Atrodė, kad jos kaulai tirpsta.

Ją stebėti buvo įdomu. Neužmerkdamas akių Reifas skausmingai lėtai pakreipė lūpas ir pradėjo bučiuoti giliau. Jos blakstienos jaudinamai virpėjo, švelniai nuraudę skruostai gundė. O trūksmingas kvėpavimas ir virpulys, kai jis pirštais švelniai palietė krūtų spenelius, jį visiškai nuginklavo.

Tik didžiulėmis pastangomis Reifas prisivertė sustoti.

– O varge. Kiekvieną kartą vis geriau. – Jis prigludo jai prie ausies. – Pabandykime darsyk.

– Ne. – Pati nustebo pasakiusi visai ne tai, ko norėjo. Tarsi gindamasi ji įrėmė vyno taurę jam į krūtinę.

Reifas žvilgtelėjo į taurę, tada vėl į ją. Jo akys nebesišypsojo. Tai, kas jose spindėjo, buvo aštru, tamsu ir pavojinga. Nepaisydama sveikos nuovokos Regana jautė šiam vyrui neįtikėtiną potraukį ir pasekmės jai nerūpėjo.

– Regana, tavo ranka dreba.

– Žinau.

Ji kalbėjo atsargiai, žinojo, kad vienas neteisingas žodis, klaidingas judesys, ir tai, kas slypi jo akyse, išsiverš ir ją sunaikins. O ji leistųsi sunaikinama. Ir jai tai labai patiktų.

Šitai ji būtinai turės permąstyti.

– Paimk vyną, Reifai. Jis raudonas. Ant tavo marškinių liks bjauri dėmė.

Kelias akimirkas jis neįstengė prabilti. Nelauktas geismas laikė sugriebęs už gerklės mažomis surūdijusiomis žnyplėmis. Ji bijo jo ir protingai elgiasi, pagalvojo Reifas. Regana neturi nė menkiausio supratimo, ką toks vyras kaip jis sugeba.

Paėmęs taurę jis susidaužė su ja, krištolas suskambo ir Reifas nusisuko į viryklę.

Regana jautėsi tarsi ką tik išvengusi kritimo žemyn galva nuo uolos. Ir suprato, kad gailisi to nepadariusi.

– Turbūt turėčiau ką nors pasakyti. Aš... – Ji giliai atsikvėpė, nurijo didelį gurkšnį vyno. – Neapsimetinėsiu – tu mane trauki ir man patiko bučiuotis, to nepaslėpsi.

Norėdamas atsipalaiduoti Reifas atsirėmė į virtuvės stalviršį ir žiūrėjo į ją pro taurės kraštą.

– Ir... – Regana nužėrė atgal plaukus. – Manau, kad sudėtingi santykiai yra... sudėtingi, – ištarė ji užsikirsdama. – Aš nenoriu, tiksliau, nemanau, kad... – Ji užsimerkė ir vėl gurkštelėjo vyno. – Pradėjau mikčioti.

– Pastebėjau. Tai glosto savimeilę.

– Tavo savimeilės ir taip nereikia glostyti. – Regana atsikvėpė ir kostelėjo. – Tu mane tikrai stipriai veiki. Neabejoju, kad seksas su tavimi būtų įsimintinas... Nesišypsok taip!

– Atleisk. – Tačiau šypsena neišnyko. – Tai tikriausiai dėl tavo žodžių. Gerai pasakei: „įsimintinas“. Man patinka. Gal netuščiažodžiaukime? Suprantu, ką ketini pasakyti. Nori viską apsvarstyti ir žengti kitą žingsnį, kai būsi pasiruošusi.

Regana apgalvojo jo žodžius ir lėtai linktelėjo.

– Na, panašiai.

– Gerai. O štai mano nuomonė. – Jis uždegė ugnį po keptuve ir įpylė aliejaus. – Aš tikrai tavęs noriu, Regana. Iš karto tai pajutau, vos įžengęs į Edės užeigą ir pamatęs tave sėdinčią su mažąja Kese. Atrodei tokia elegantiška ir spindinti.

Regana pasistengė nuraminti plazdančius krūtinėje drugelius.

– Todėl ir pasiūlei man darbą Barlou name?

– Esi per daug protinga, kad to klaustum. Tai potraukis. Ir tai asmeniška.

– Gerai. – Regana vėl linktelėjo. – Gerai.

Paėmęs apvalų pomidorą Reifas gerai jį apžiūrėjo.

– Visa bėda, kad aš nenoriu gerai apgalvoti. Kad ir ką manytum, seksas – grynai gyvuliškas instinktas. Užuodei, palietei, paragavai. – Jo akys vėl patamsėjo, tapo beatodairiškos. Jis pakėlė peilį, palietė pirštu smaigalį. – Ir paėmei, – pridūrė. – Tačiau tai tik mano požiūris, o mes esame dviese. Taigi tu mąstyk, kiek tau patinka.

Suglumusi Regana stebeilijosi į Reifą, kol šis išsirinko česnako skiltelę.

– Negaliu suprasti – nejau tikiesi, kad už tai padėkosiu?

– Ne. – Įgudusiu judesiu jis peilio plokštuma sutraiškė česnaką. – Tiesiog tikiuosi, kad suprasi mane taip, kaip aš suprantu tave.

– Esi tikras šiuolaikinis vyras, Makeidai.

– Ne. Nesu toks. Ir netrukus vėl priversiu tave mikčioti. Gali tuo neabejoti.

Išdidžiai pakėlusi smakrą ji paėmė butelį vyno ir vėl pripildė jų taures.

– Ką gi, o tu gali neabejoti kuo kitu. Jei nuspręsiu žengti kitą žingsnį, pats imsi mikčioti.

Jis sumetė smulkintą česnaką į keptuvę ir šis ėmė čirškėti.

– Man patinka tavo stilius, brangioji. Net labai.

1 Džiazo atlikėjas (čia ir toliau – vert. pastabos).

4

Saulėtos dienos ir pietų vėjas atnešė taip lauktą sausio pabaigos atlydį. Nuo pakraigių tįso vaivorykštės spalvomis žaižaruojantys varvekliai. Kiemuose ir pūdymuose sniego danga pradėjo plonėti. Regana maloniai praleido savaitę, rinkdama prekes Barlou namui ir pildydama parduotuvės atsargas aukcione.