Нора Робертс - Reifo Makeido sugrįžimas

Kai darbo būdavo nedaug, ji tobulindavo būsimo Makeido viešbučio Antietame dekoravimo projektą. Net ir dabar, vienai porai dėstydama riešutmedžio komodos pranašumus, ji nesiliovė galvojusi apie namą. Dar nesuprato, kad mintys apie Barlou namus apsėdo ne tik Reifą, bet ir ją pačią.

„Pirmame antro aukšto miegamajame, – mintijo ji, – stovės lova su baldakimu, puošni atlasmedžio spinta, o sienos bus išklijuotos rožiniais tapetais.“ Romantiškas ir kartu įprastai įrengtas jaunavedžių kambarys su kvapniais sausų žiedlapių mišiniais dubenyse ir šviežiomis gėlėmis vazose.

Pirmame aukšte esančios svetainės langai išeina į pietų pusę. Žinoma, Reifas turės parinkti tinkamus langus ir kambarys atrodys nuostabiai, skendėdamas saulės šviesoje, su trimis fikusais, žemyn svyrančiais paparčiais glazūruotuose vazonuose ir grupelėmis sustatytomis kėdėmis ryškiais gėlėtais apmušalais ir dideliais krėslais.

Ten būtų galima įrengti puikią oranžeriją, pro kurios langus atsivertų vaizdas į girią ir sodą, joje auginami narcizai ir hiacintai pagyvintų niūrų viduržiemį.

Regana nekantravo imtis darbo, papuošti kambarius dailiomis smulkmenomis ir vėl paversti seną pastatą tikrais namais. Viešbučiu, priminė sau. Tai tik verslas. Patogi, žavi, bet laikina priebėga. Be to, namas ne jos. Regana papurtė galvą norėdama nusikratyti įkyrių minčių ir vėl sutelkė dėmesį į klientus.

– Matote, medžio inkrustacija – aukštos kokybės, – pratęsė ji maloniu, santūriu prekybininkės tonu. – Išlenkti spintelių šonai yra iš autentiško stiklo.

Moteris pirštu palietė nedidelę etiketę su kaina. Regana pastebėjo, kaip viltingai ji pažvelgė į ne taip entuziastingai nusiteikusį vyrą.

– Ji tikrai puiki, bet tikėjomės išleisti šiek tiek mažiau.

– Suprantu. Tačiau tokios kokybės...

Durims atsidarius Regana nutilo ir pyktelėjo ant savęs, kad širdis ėmė smarkiau plakti, o išvydus, jog įėjo ne Reifas, užplūdo nusivylimas. Nespėjusi nusišypsoti Kesei ji pastebėjo ant jos skruosto sumušimo žymes.

– Aš trumpam jus paliksiu, kad galėtumėte pasitarti.

Regana greitai perėjo parduotuvę, skimbčiodama senovine apyranke ant riešo ir kaukšėdama patogiais batais. Be žodžių paėmė Kesę už rankos ir nusivedė į pagalbines patalpas.

– Ateik. Sėskis. – Švelniai pasodino draugę ant kėdės prie geležinio staliuko. – Ar labai tave sužeidė?

– Nieko baisaus. Aš tik...

– Patylėk. – Užgniaužusi pyktį Regana trinktelėjo virdulį ant viryklės. – Atleisk. Išvirsiu arbatos. – Turėjo nusiraminti, kad galėtų blaiviai mąstyti. – Kol vanduo užvirs, baigsiu kalbėtis su klientais. Pasėdėk čia truputį ir atsipalaiduok.

Kesė susigėdusi nudelbė akis į savo rankas.

– Ačiū.

Po dešimties minučių, smarkiai nuleidusi kainą už komodą ir atsikračiusi klientų, Regana atskubėjo pas Kesę. Tikino save, kad jau pavyko numalšinti pyktį. Troško užjausti ją ir palaikyti. Tačiau užteko pažvelgti į Kesę, susmukusią kėdėje šalia šnypščiančio virdulio, ir Regana vėl pratrūko.

– Kodėl, po galais, tu leidi jam šitaip elgtis? Kada pagaliau nustosi buvusi to sadisto bokso kriauše? Nejaugi apsispręsi jį palikti tik atsidūrusi ligoninėje?!

Sugniuždyta Kesė užsikniaubė rankomis ant stalo ir pravirko.

Perštinčiomis nuo ašarų akimis Regana suklupo prie jos savo jaukiame kabinete su aukštomis kėdėmis ir dailiu senoviniu rašomuoju stalu. Ji susidūrė akis į akį su smurtu šeimoje.

– Atleisk man, Kese. Labai apgailestauju – neturiu teisės šaukti ant tavęs.

– Nereikėjo čia ateiti. – Pakėlusi galvą Kesė užsidengė delnais veidą ir pasistengė nusiraminti. – Nereikėjo ateiti. Bet labai norėjau su kuo nors pasikalbėti.

– Labai gerai, kad atėjai. Kaip tik čia ir turi eiti. Parodyk, – sumurmėjo Regana traukdama Kesės rankas nuo veido – nuo smilkinio iki žandikaulio apačios nusėto bjauriomis purpurinėmis mėlynėmis. Viena padūmavusių pilkų akių buvo užtinusi, net neatsimerkė. – Ak, Kese, kas nutiko? Papasakok.

– Jis... Džo... prastai jautėsi. Tas siaučiantis gripas. – Kesės balsas suvirpėjo. – Kurį laiką nebuvo darbe, nes sirgo, ir vakar jį atleido. – Vengdama Reganos žvilgsnio ji ėmė raustis rankinėje nosinės. – Jis supyko, juk dirbo ten su pertraukomis beveik dvylika metų. Tada pamatė sąskaitas. Aš buvau ką tik pirkusi naują skalbimo mašiną išsimokėtinai, o Konoras norėjo naujų sportinių batelių. Žinojau, kad jie per brangūs, bet...

– Baik, – tyliai pasakė Regana ir suėmė Kesę už rankos. – Nustok save kaltinti. Negaliu to klausytis.

– Taip, aš jį teisinu. – Giliai, trūksmingai įkvėpusi Kesė užsimerkė. Bent jau su Regana turėjo būti atvira. Juk per trejus pažinties metus ji visada ją palaikė. – Jis nesirgo gripu. Visą savaitę dieną naktį gėrė. Jie ne atleido jį, o išvijo, nes atėjo į darbą girtas ir susivaidijo su darbų vadovu.

– Tada parėjo namo ir išsiliejo ant tavęs. – Atsistojusi Regana nuėmė virdulį nuo viryklės ir užplikė arbatą. – Kur vaikai?

– Pas mano mamą. Vakar vakare nuėjome pas ją. Šįkart jis mane stipriai apdaužė.

Kesė nesąmoningai palietė kaklą. Žemiau atverčiamos apykaklės buvo matyti daugiau mėlynių, ten, kur Džo laikė ją sugriebęs ir smaugė, kol ji pamanė mirsianti. Beveik tikėjosi to.

– Turėjau kur nors pernakvoti, todėl išsivedžiau vaikus pas mamą.

– Gerai padarei. – Nusprendusi žengti po nedidelį žingsnelį į priekį, Regana padėjo du porcelianinius puodelius ant stalo. – Nuo to geriausia ir pradėti.

– Ne. – Kesė atsargiai apglėbė delnais puodelį. – Ji tikisi, kad šiandien sugrįšiu namo. Neleis mums pasilikti dar vieną naktį.

– Juk papasakojai, kaip buvo, ji matė, ką tau padarė, ir vis tiek nori, kad sugrįžtum namo?

– Moteris priklauso savo vyrui, – paprastai atsakė Kesė. – Ištekėjau už jo, tad turiu gyventi ir džiaugsme, ir varge.

Reganai buvo sunku suprasti savo mamą – jos nuolaidumą, patarnavimus, maisto ruošimą. Tai dažnai ją siutindavo, bet ji niekada nebuvo taip apstulbusi kaip šįkart.

– Tai siaubinga, Kese.

– Tokia jau mama, – sumurmėjo Kesė ir tankiai sumirkčiojo, karštai arbata nudeginus sutinusią lūpą. – Anot jos, moteris turi stengtis, kad santuoka būtų laiminga. Tai moters pareiga.

– Tu tuo tiki? Kad tai tavo pareiga? Tiki, jog turi leistis mušama, kai tik jam užeina noras?

– Aš taip maniau. Stengiausi tuo save įtikinti. Be to, daviau priesaiką, Regana. – Kesė sunkiai įkvėpė; jai tai buvo labai svarbu. Ji pasižadėjo. – Galbūt buvau per jauna, kai tekėjau už Džo. Galbūt suklydau, bet aš laikiausi duotos priesaikos. Jis nesilaikė. Buvo kitų moterų, o jam net nerūpėjo, ar aš žinau. Niekada nebuvo man ištikimas, niekada nebuvo švelnus. Tačiau aš pasižadėjau ir norėjau laikytis santuokos įžadų. – Kesė tyliai pravirko jausdamasi nevykėle. – Mes vedę jau dešimt metų. Turime du vaikus. Aš padariau tiek klaidų – iš arbatpinigių nupirkau Konorui tuos batus, leidau Emai žaisti su savo lūpų dažais. Mes iš tikrųjų neišgalime nusipirkti skalbimo mašinos. Niekada nebuvau gera lovoje, ne taip kaip tos kitos, su kuriomis jis miegojo. Žinojau...

Kesė nutilo, o Regana toliau žiūrėjo į ją.

– Ar pati girdi, ką sakai? – po akimirkos tyliai paklausė Regana. – Ar klausaisi savęs, Kese?

– Negaliu daugiau su juo gyventi. – Jos balsas nutrūko, sudužo kaip plonas, trapus stiklas. – Jis muša mane, vaikams matant. Anksčiau laukdavo, kol jie nueis miegoti, tarsi taip būtų geriau... O dabar muša prie jų ir kalba siaubingus dalykus, kurių jie neturėtų girdėti. Taip negalima. Jie tampa viso to liudininkais, o tai nėra gerai.