Нора Робертс: Reifo Makeido sugrįžimas

– Ir man patinka tavo būdas. – Ji palinko į priekį ir švelniai jį pabučiavo. – Turiu surasti, į ką jas pamerkti.

Reifas nusigręžęs paėmė vazą, kurią ji buvo numetusi.

– Šita tiks?

– Taip. – Paėmusi vazą Regana atsistojo prie stalo ir pradėjo komponuoti šilkinę puokštę. – Negaliu patikėti, kad mečiau ją į žemę.

– Vakaras buvo siaubingas. Iki dabar.

Ji atsigręžė į jį, šyptelėjo.

– Tikrai. Gal nori pasilikti? Pažiūrėsime, kas bus vėliau.

– Na štai, jau pradedame susikalbėti. Žinai, Regana, aš manau, mes turime daug daugiau bendra nei patys suvokiame. Tu gerai žaidi pulą, aš domiuosi antikvariniais daiktais. – Jis atsistojo, pradėjo neramiai vaikštinėti, virpančiais pirštais paėmė porcelianinę katės figūrėlę ir vėl padėjo atgal. – Tai gal norėtum susituokti?

Ji įkišo alyvų šakelę į vazą.

– Hm... tu manęs to klausei ir anksčiau, kiek prisimenu. Tačiau nusprendei manęs nevesti, nes nežiūriu beisbolo.

– Šį kartą aš kalbu rimtai.

Regana atsigręžė į jį, staiga nutirpusi ranka nusviro ant stalo.

– Ką pasakei?

– Paklausyk, mes pažįstami ne taip seniai. – Reifas žingtelėjo artyn ir sustojo. Ji stebeilijosi į jį taip, tarsi būtų beprotis. Ir pats tokiu save laikė. – Tačiau mus sieja kai kas daugiau. Žinau, kad tarėmės vien tik dėl sekso, bet ką tik išsiaiškinome, jog iš tikrųjų vienas kitam labai patinkame.

– Reifai, aš negaliu...

– Gal leisi man baigti? – Jo tonas iš ramaus akimirksniu tapo irzlus. – Žinau, kokia tu – turi apsvarstyti galimybes, viską gerai apgalvoti. Bet juk gali nors trumpai pažvelgti į visa tai mano akimis? Man tai nėra vien seksas ir niekada nebuvo. Aš tave myliu.

Regana žiūrėjo į jo aštrias, piktas akis, girdėjo, kokiu šiurkščiu tonu jis ištarė šiuos brangius žodžius. Ir pajuto, tarsi širdis lyg gėlė būtų sužydėjusi krūtinėje.

– Tu mane myli? – perklausė ji.

Ištarti tokius žodžius nebūtų sunku, jei jie nieko nereikštų. Tai būtų tik žodžiai, o ne mažyčiai šratai, aštriai draskantys gerklę.

– Aš myliu tave, – pakartojo Reifas. – Tikriausiai įsimylėjau praėjus vos penkioms minutėms po mūsų pažinties. O gal dar penkiomis anksčiau. Nežinau. Man tai pirmas kartas.

– Man taip pat, – sumurmėjo Regana.

Jis negirdėjo jos, nieko negirdėjo, išskyrus baisų ūžimą galvoje.

– Niekam anksčiau manęs nereikėjo. Aš ir pats nenorėjau būti kam nors reikalingas. Tokie dalykai tik kliudė. Tačiau dabar to noriu iš tavęs. Ir prašau tavęs. – Jis nutilo stengdamasis nusiraminti. – O prašyti man nepatinka.

– Žinau. Tu ir neprivalai prašyti. – Regana priėjo prie Reifo, apglėbė rankomis jo veidą. – Reifai, tau nereikia nieko prašyti.

– Jei tik suteiktum man galimybę... – jis suėmė ją už riešų, – aš pasistengčiau, kad mums pavyktų. Abu pasistengtume. Nagi, Regana, surizikuok. Nebijok pavojų.

– Taip.

Jo rankos ant riešų suglebo.

– Kas – taip?

– Kodėl mums taip sunku išgirsti vienam kitą? – paklausė Regana. – Paklausyk, – paliepė ji ir tvirtai jį pabučiavo. – Taip, aš tekėsiu už tavęs.

– Taip paprastai? Nenori visko gerai apgalvoti?

– Ne.

– Gerai. Puiku. – Šiek tiek apsvaigęs jis žengė žingsnį atgal. – Mes galėtume... e... viskuo pasirūpinti... rytoj. Parašyti prašymą. Viską. Nori žiedo... ar dar ko nors?

– Taip, noriu. Reifai, tu mikčioji.

– Ne, nemikčioju. – Jis žengė atgal, o ji priėjo arčiau. – Tiesiog nesitikėjau, kad taip greitai atsakysi.

– Jei ketini persigalvoti, pamiršk. Ar viskas dėl to sijono?

Reifas sutrikęs pažvelgė į ją.

– Kokio sijono?

Reganai tai buvo pats nuostabiausias atsakymas.

– Manau, turėtum dar kartą pasakyti, kad mane myli. – Reifui nespėjus išsisukti, ji apsikabino jį už kaklo ir sunėrė pirštus. – Įprask dažnai tai kartoti.

– Aš labai tave myliu.

– Ir mylėjai mane tą pirmą naktį, kai buvome vieni name ant kalvos?

– Manau, kad taip.

– Aš nežinojau, nė nenutuokiau. Įdomu, ar namas tai suprato? Prisimenu, kaip tylu tąnakt buvo, atrodė, kad viskas nurimo. Gal norėtum ten šiąnakt sugrįžti?

– Taip. – Jis susiglaudė su ja kaktomis. – Norėčiau.

– Pirmiau turiu tau kai ką pasakyti, Reifai. Reikėtų tai iš karto išsiaiškinti.

– Regana, jei ruošiesi pateikti dar daugiau taisyklių ar kriterijų...

– Noriu pasakyti, – nutraukė jį Regana, – kad būčiau mylėjusis net ir nemylėdama tavęs, nes tu mane nepaprastai traukei ir žavėjai.

– Suprantu. – Jis nusprendė neįsižeisti. – Gerai.

– Būčiau tai dariusi, nes esi pats nuostabiausias vyras, kokį tik teko sutikti. Visomis prasmėmis. Tačiau jokiu būdu nebūčiau šį vakarą įsispraudusi į tą juokingą odinį sijonėlį, jei nebūčiau beprotiškai tavęs įsimylėjusi. – Jos akys švytėjo. – Ar supranti?

– Pakartok. – Reifas suėmė jos veidą delnais. – Pasakyk tai dar kartą žiūrėdama į akis.

– Aš myliu tave. Labai tave myliu, Reifai. Nenoriu nieko labiau, tik mylėti tave ir būti kartu visą likusį gyvenimą.

Reifą užliejusi džiaugsmo banga nuramino ir sušildė sielą.

– Tau teks priprasti dažnai tai kartoti.

– Aš labai greitai mokausi. Myliu tave, – sumurmėjo Regana prie pat jo lūpų ir suliejo žodžius į bučinį.

– Tai gana sudėtinga. – Jis apkabino ją. Laikė glėbyje. – Gyvenimas bus tikra painiava.

– Tikiuosi. – Užsimerkusi ji prigludo jam prie skruosto. – Labai to tikiuosi. Kodėl aš taip bijojau? – sumurmėjo Regana. – Kodėl bijojau tau pasakyti?

– Turbūt dėl tos pačios priežasties kaip ir aš. – Reifas kilstelėjo jos galvą. – Viskas įvyko labai greitai ir man tai buvo labai reikšminga. Visada taip bus.

– Visada, – sutiko ji.

Vėliau, kai abu gulėjo jaukiai susiglaudę gilioje pūkinėje lovoje, Regana uždėjo delną Reifui ant krūtinės, kur plakė širdis, ir nusišypsojo.

– Aš labai džiaugiuosi, kad sugrįžai į miestą, Makeidai. Sveikas sugrįžęs namo.

Namas buvo tylutėlis – miegojo kartu su jais.