Нора Робертс - Reifo Makeido sugrįžimas

– Nesąmonė. Kad ir koks esi kvailas, tai turėtum suprasti.

– Buvau kvailas, kai per arti ją prisileidau. Man ji pradėjo per daug rūpėti, norėjau, kad ir aš jai būčiau svarbus. Daugiau tokios kvailystės nepadarysiu. – Reifas atsistojo, užsikabino plaktuką už diržo. – Man jos taip pat nereikia.

Devinas atsidusęs pakilo.

– Tu iš meilės jai apakęs.

– O ne. Buvau šiek tiek suskydęs, bet jau atsikvošėjau.

Devinas suspaudė lūpas. Žinojo vieną greitą ir veikiausiai skausmingą būdą jam padėti.

– Tikrai?

– Aš ką tik patvirtinau.

– Gerai. – Devinas šyptelėjo. – Vadinasi, kelias laisvas. Kol maniau, kad ji tau rūpi, nieko nesiėmiau. Bet dabar galėsiu nuvažiuoti pas ją ir pabandyti... vėl jai sugrąžinti dingusį apetitą.

Jis to ir tikėjosi, todėl stojiškai sutiko Reifo smūgį į skruostą. Visada malonu, kai pasieki tikslą. Palietė ranka žandikaulį, pakrutino jį ir apsidžiaugė, kad šis nelūžo.

– Taip, matyti, kad jau atsikvošėjai.

– Turėčiau tau dar kartą trinktelėti, – pro sukąstus dantis iškošė Reifas. Jis virė iš pykčio ir pažeminimo, kad taip lengvai leidosi įviliojamas į spąstus.

– Tavimi dėtas, to nedaryčiu. Šitą priėmiau nemokamai. – Budriai stebėdamas brolį Devinas dar kartą pajudino žandikaulį. – Po galais, Reifai, vis dar gerai smūgiuoji dešine.

Šiek tiek pralinksmėjęs Reifas sulenkė skaudamus pirštus.

– O tavo veidas vis dar akmeninis. Kalės vaikas!

– Ir aš tave myliu. – Devinas meiliai apkabino brolį per pečius. – Dabar geriau jautiesi?

– Ne. – Jis patylėjo. – Galbūt.

– Gal nori nuvažiuoti pas ją ir viską išsiaiškinti?

– Aš nešliaužiosiu paskui moterį, – subambėjo Reifas.

„Šliaužiosi, – pagalvojo Devinas. – Anksčiau ar vėliau.“

– Ką gi, – tarė jis. – Šį vakarą aš laisvas. Gal nori prisigerti ir pašėlioti?

– O taip. – Jie išėjo į koridorių ir pradėjo leistis laiptais. – Gal susitikime vėliau užeigoje? Dešimtą.

– Man tinka. Pažiūrėsiu, gal pavyks prikalbinti ir Šeiną su Džeradu.

– Kaip senais gerais laikais. Kai Dafas pamatys mus ateinančius, jam pagaugais... – Reifas nutilo, pajuto, kaip šoktelėjo širdis. Laiptų papėdėje tiesi kaip styga stovėjo Regana ir žvelgė į jį šaltomis akimis.

– Atvežiau baldus. – Ji labai stengėsi kalbėti lygiu balsu. – Tavo žinutėje buvo parašyta, kad galėsi priimti trečią valandą.

– Teisingai. – Reifas supyko ant savęs dėl suvirpėjusios širdies. – Liepk viską užnešti viršun.

– Gerai. Labas, Devinai.

– Sveika, Regana. Aš jau išeinu. Pasimatysime vakare, Reifai.

– Taip. – Neatitraukdamas akių nuo Reganos Reifas įveikė paskutinius laiptelius. – Keliai neslidūs?

– Ne. Beveik visur jau nuvalyti. – Kažin ar jis nemato, kaip kraujuoja jos širdis? – Radau pūkinį čiužinį, kokio norėjai lovai su baldakimu. Viską sutvarkysiu, kad galėtum pasižiūrėti ir nuspręsti, ar tinka.

– Gerai. Netrukdysiu tau. Man reikia... – „Nieko“, – suvokė jis. Jam nieko nereikėjo daryti. – Dirbti. – Galiausiai ištarė. – Pašauk, kai būsi pasiruošusi. Išrašysiu čekį.

Ji norėjo ką nors pasakyti, bet jis jau ėjo šalin. Ištiesinusi pečius Regana žengė pro duris duoti nurodymų nešėjams.

Buvo beveik penkta valanda popiet, kai Regana pagaliau sutvarkė viską, kaip planavo. Nejučia tolygų kaukšėjimą ir bruzdesį pakeitė tyla. Pradėjus temti ji įjungė apvalią rožių raštais išmargintą lempą šalia senovinio minkšto krėslo, atsukto į židinį.

Virš židinio dar nebuvo atbrailos, jame nespragsėjo ugnis. Galėjai užuosti vos juntamą dažų kvapą. Tačiau atrodė, kad kambarys tiesiog laukia, kol jame kas nors apsigyvens.

Ore tvyrojo ir rožių kvapas, primenantis liūdesį.

„Antklodė su vestuvinių žiedų raštais“, – mąstė Regana braukdama ranka per vieną iš lovos stulpelių. Kelios nėriniuotos pagalvėlės, derančios prie baldakimo audeklo. Kedro, dar vadinama „vilties“, skrynia lovos kojūgalyje, prikrauta kvepiančių drobių ir tinklinių maišelių su džiovintomis levandomis. Taip. Kambarys atrodys nuostabiai. Galbūt dar reikėtų airiškų nėrinių ant langų ir šepečio sidabrine nugarėle ant tualetinio staliuko. Būtų labai gražu. Tiesiog idealu.

Regana troško, kad niekad nebūtų mačiusi šio kambario, šio namo ir Reifo Makeido.

Jis stovėjo tarpduryje, tylomis stebėjo ją, grakščiai kaip vaiduoklis vaikštinėjančią po kambarį. Staiga Regana sustingo. Atsigręžė į jį. Praėjo kelios sekundės, nors abiem jos prilygo amžinybei.

– Jau baigiu, – galiausiai prabilo Regana.

– Matau. – Nepajudėjęs iš vietos Reifas atplėšė akis nuo jos ir peržvelgė kambarį. – Atrodo fantastiškai.

– Turiu kelias ferotipijas ir senovinius pasidabruotus rėmelius. Manau, jie gražiai atrodys ant įstatytos židinio atbrailos.

– Puiku.

Nuo įtampos jai darėsi silpna.

– Pastebėjau, kad jau daug padaryta kitame miegamajame.

– Po truputį judu į priekį. Dar kelių kambarių sienas bus galima lipdyti gipso kartono plokštėmis.

– Sparčiai dirbi.

– Taip, visi taip sako. – Jis išsitraukė iš kišenės čekį ir žengė link jos. – Čia tavo užmokestis.

– Ačiū. – Regana iš lėto atsegė ant stalo gulinčią rankinę ir įsidėjo čekį. Mintyse keikdama jį. – Važiuosiu jau, – tarė. Pasisuko ir netiktai atsitrenkė jam į krūtinę. – Atsiprašau. – Žengė žingsnį į šalį. Jis taip pat pajudėjo ir vėl užtvėrė kelią. Jos širdis ėmė taip smarkiai plakti, lyg muštų būgnais. – Tu stovi man skersai kelio.

– Teisingai. – Reifas ilgai žiūrėjo į ją. – Prastai atrodai.

– Labai tau ačiū.

– Po akimis tamsūs ratilai.

„Niekam tikusi kosmetika“, – susierzinusi pagalvojo ji.

– Buvo sunki ir ilga diena. Pavargau.

– Kodėl nesilankai pas Edę?

Regana nusistebėjo, kodėl jai apskritai anksčiau patikdavo maži miesteliai.

– Tau ir Antietamo gandonešiams neturėtų rūpėti, ką veikiu per priešpiečius!

– Dolinas uždarytas. Daugiau tavęs negąsdins.

– Aš nebijau Džo Dolino. – Ji išdidžiai atmetė plaukus. – Galvoju nusipirkti ginklą.

– Geriau pagalvok dar kartą.

Anksčiau įsakmus Reifo tonas jos neerzino.

– O taip! Tu vienintelis, sugebantis apsiginti ar apginti kitus. Pasitrauk, Makeidai. Mano darbai čia baigti.

Kai Reifas čiupo ją už rankos, Regana net nepagalvojusi užsimojo ir trenkė jam per žandą. Tada išsigandusi žengė atatupsta.

– Pažiūrėk, kaip privertei pasielgti! – Įniršusi, netoli ašarų ji metė žemėn rankinuką. – Negaliu patikėti, kad taip padariau! Dar niekada gyvenime nesu niekam trenkusi.

– Kaip pirmam kartui, neblogai pavyko. – Stebėdamas ją Reifas persibraukė liežuviu vidinę geliančio skruosto pusę. – Kitą sykį pasistenk kirsti iš peties. Jei užsimoji tik riešu, smūgis būna nestiprus.

– Kito karto nebus. Skirtingai nei tau, man nereikia mušti kitų, kad parodyčiau, ką galvoju. – Regana giliai įkvėpė tikėdamasi nusiraminti. – Atsiprašau.

– Jei eisi link durų, aš tau vėl užstosiu kelią, ir vėl viskas pasikartos.

– Gerai. – Ji paliko rankinę ant žemės. – Akivaizdu, kad nori kažką pasakyti.

– Jei stovėsi atkišusi smakrą, greitai įsiutinsi mane. Aš elgiuosi mandagiai, klausiu, kaip tu laikaisi. Juk tau patinka mandagus elgesys?

– Aš laikausi puikiai, – atžariai tėškė Regana. – O kaip tu?