Нора Робертс - Reifo Makeido sugrįžimas

– Aš negaliu atsisėsti, – vos pabandžiusi pareiškė Regana. – Pažeisiu vidaus organus.

– Tada stovėk. – Išrinkusi kosmetiką Edė atsistojo ir ėmėsi darbo. – Tai sakei, „Devynetukas“?

– Taip.

Per savo keturiasdešimt dvejus metus – keturiasdešimt ketverius, jei girdi Dievas, – Edė nebuvo mačiusi moters, kuriai labiau netiktų kreiduota biliardo lazda kaip Reganai Bišop.

– Ar kada nors esi žaidusi pulą, brangioji?

– Angliškąjį biliardą. – Regana ėmė tyliai melstis, kai Edė brūkštelėjo kosmetiniu pieštuku. – Su tėte. Kelis kartus.

– Ech, mieloji, angliškasis – nieko vertas. Amerikietiškasis biliardas yra antras geriausias žaidimas, kokį tik galima žaisti ant stalo. – Kesei skaisčiai išraudus, ji sukikeno. – O dabar paklausyk, paaiškinsiu, kaip jį žaisti.

Reifui smogus lazdos galu, rutuliai sukaukšėjo ir nusirito. Penktas rutulys įriedėjo tiesiai į šoninę kišenę.

– Pasisekė, – tarė Džeradas tingiai kreida trindamas savo lazdą.

Reifas tik purkštelėjo.

– Šeštas iš devynių į šoninę kišenę. – Įmušęs jis vėl pasilenkė ir pasiruošė kitam smūgiui.

– Niekad nesu laimėjęs prieš Reifą. – Šeinas, labiau susidomėjęs raudonplauke prie bufeto nei žaidimu, atsirėmė į automatinį grotuvą. Ji sėdėjo viena ir atrodė tokia minkštutė kaip ką tik išpurenta pagalvė. – Devai, esi ją anksčiau matęs?

Devinas pakėlė akis.

– Tai Holovėjaus dukterėčia. Iš Mauntin Vju. Turi sunkvežimio dydžio vaikiną, kuris perlauš tave pusiau, jei tik kvėptelėsi į jos pusę.

Tokio iššūkio Šeinas tik ir laukė. Jis lėtai priėjo, atsirėmė į bufetą ir pasitelkė visą savo žavesį. Devinas atsidusęs šyptelėjo. Jei pasirodys jos vaikinas, turės išsitraukti šerifo ženklelį. Ir susigadins vakarą.

– Pinigai mano. – Reifas ištiesė ranką paimti dešimties dolerių, kuriuos jam buvo skolingas Džeradas. – Tavo eilė, Devinai.

– Man reikia alaus.

– Džeradas perka. – Reifas šyptelėjo vyresniajam broliui. – Ar ne, broliuk?

– Aš ir pirma mokėjau.

– O dabar pralošei partiją.

– Tai tu ir būk dosnus laimėtojas. Įrašyk į jo sąskaitą! – Džeradas šūktelėjo barmenui, iškėlęs tris pirštus.

– Ei, o man?

Džeradas dirstelėjo į Šeiną. Raudonplaukė jau buvo įsikibusi jam į parankę kaip greitai augantis vijoklis.

– Vaikuti, tu vairuoji.

– Metame monetą.

Džeradas paslaugiai išsitraukė iš kišenės monetą.

– Rinkis.

– Herbas.

Jis išmetė ją ir gražiai pagavo.

– Skaičius. Tu vairuoji.

Abejingai gūžtelėjęs Šeinas nusisuko į raudonplaukę.

– Ar jis taip kimba prie visų sijonų? – sumurmėjo Reifas, Devinui renkant rutulius.

– O kaipgi. Kažkas juk turėjo tave pakeisti, kai išvažiavai. – Devinas žengė atgal, išsirinko lazdą. – O kadangi tu jau užimtas...

– Kas sakė, kad aš užimtas? – Reifas gerai apžiūrėjo iškilių formų raudonplaukę, pajuto vos pastebimą malonų virptelėjimą krūtinėje. O tada pagalvojo apie Reganą, tik pagalvojo apie ją, ir širdis plyšo pusiau. – Mus sieja tik bendras susitarimas, – kietai pasakė jis ir pajuto kartumą burnoje. – Nieko rimta.

– Jis užkibęs ant meilės kabliuko, – šyptelėjo Džeradas ir kilstelėjo butelį alaus. – Net plika akimi matyti.

„Jokiu būdu neužkibsiu, – pamanė Reifas. – Užtenka, kad širdis sudaužyta, o dar jei broliai pamatys, kaip bandau susirinkti šipulius...“

– Gal norėtum paragauti šitos lazdos? – Reifas stuktelėjo lazda ir patenkintas stebėjo, kaip du rutuliai įrieda į kišenes.

– Šiandien ji buvo užsukusi į namą, – įprastu tonu pasakė Devinas, – ir jis nuskriejo žemyn laiptais tarsi upėtakis paskui muselę. Man atrodo, Reifo akyse netgi mačiau žvaigždutes. – Devinas ramiai atlaikė plieninį Reifo žvilgsnį. – Taip, tikrai.

– Netrukus pradės reguliariai skustis ir kasdien vilksis švarius marškinius. – Džeradas liūdnai papurtė galvą. – Tada ir bus aišku, kad jį praradome.

– Prasidės antikvarinių daiktų parodos, baletas. – Devinas sunkiai atsiduso. – Poezijos skaitymo vakarai.

Devinas pataikė beveik kaip pirštu į akį, Reifas susierzinęs per greitai stuktelėjo lazda ir rutulys nuriedėjo į šalį. Jis negalvos apie ją. Po galais, negalvos nei apie Reganą, nei apie sužeistą širdį.

– Jei neužsičiaupsite, abu pavaišinsiu lazda.

– O, aš jau drebu. – Susiradęs tinkamą vietą Devinas pasilenkė prie stalo. Lengvai pasiuntė rutulį į kišenę. Eidamas aplink stalą pauostė Reifą. – Ar tai odekolonas, meilės paukšteli?

– Aš nesikvepinu jokiu prakeiktu... – Reifas piktai sušnypštė. – Tu tiesiog pavydi, nes kas naktį miegi vienas ant suolelio šalia kurios nors kameros.

– Tu visiškai teisus!

Džeradas šypsodamasis įmetė keletą monetų į automatinį grotuvą.

– Kelintą valandą turi grįžti namo, Reifai? Tikrai nenorėtume, kad gautum su kočėlu per galvą už komendanto valandos pažeidimą.

– Ar jau seniai esi toks šiknius? – Gerai nors tiek, kad Reifas pastebėjo neramų Dafo žvilgsnį. Vis dėlto gėda, jog nebemoka sukelti muštynių. – Kokia bauda už kelių kėdžių sulaužymą?

Deviną maloniai užliejo nostalgija. Jei neskaičiuotum bandymų išskirti susirėmusius brolius, – o tai tikrai nieko nereiškia, – jis jau daug metų nedalyvavo gerose grumtynėse.

– Negaliu tau to leisti, – tarė jis šiek tiek apgailestaudamas. – Aš nešioju ženklelį.

– Tai išsisek jį. – Reifas šyptelėjo. – Ir prilupkime Šeiną prisimindami senus gerus laikus.

Džeradas pagal muzikos taktą barbeno pirštais į grotuvą. Jis pažvelgė į jaunylį brolį, kuris buvo jau gana toli pažengęs su raudonplauke. Vien tai – pateisinama priežastis keletą kartų jam užtvoti.

– Turiu užtektinai grynųjų išpirkai sumokėti, – pasakė broliams Džeradas. – Ir dar šiek tiek šerifui papirkti, jei reikės.

Devinas atsiduso, atsitiesė nuo stalo. Su broliška meile pasižiūrėjo į nieko neįtariantį Šeiną.

– Dar vakarui nesibaigus jam šiaip ar taip bus nudirtas kailis, jei ir toliau kvailios su ta mergina. Galėtume ir pirmi tai padaryti.

– Mes būsime humaniškesni, – sutiko Džeradas.

Užeigos savininkas pamatė juos einančius ir nusiminęs pastebėjo jau pažįstamą žvilgsnį akyse.

– Tik ne čia. Nagi, Devinai, tu dabar įstatymų sergėtojas.

– Atliksiu brolišką pareigą.

– Ką sumanėte? – Pajutęs nemalonumus Šeinas atsitraukė nuo raudonplaukės. Pasižiūrėjo į brolius, paėjo į šalį, kai šie bandė jį apsupti. – Trys prieš vieną? – Jis plačiai nusišypsojo, o kiti užeigos lankytojai atsitraukė toliau. – Ką gi, eikite šen!

Jis pasilenkė, tvirtai išsižergė ir suklydo žvilgtelėjęs į atsivėrusias duris. Jau buvo išsižiojęs iš nuostabos, kai Reifas čiupo jį per juosmenį ir abu su trenksmu griuvo ant stalo.

– Per lengvai pasiduodi. – Juokdamasis Reifas apsisuko ir sugriebė brolį už galvos. O tada nutirpo iki pirštų galų.

Sijonėlis buvo nepaprastai trumpas – trumpesnį nešioti jau būtų draudęs įstatymas. Ne aptemptas. Veikiau toks ankštas, kad vos įstengė apgaubti apvalius klubus, ir toks ryškiai raudonas, kad degino išsprogusias vyrų akis. Kojos begalinės. Apstulbęs Reifo žvilgsnis nusileido iki pat aštrių kaip skustuvas ir aukštų kaip dangoraižiai batelių kulnų.

Kai pagaliau pakėlė akis, pamatė, kad juoda palaidinė tokia pat aptempta kaip ir sijonas, su gilia iškirpte, atidengiančia stangrias, liemenėlės nesuvaržytas krūtis. Tik po dešimties sekundžių įstengė pažvelgti į veidą.