Нора Робертс - Reifo Makeido sugrįžimas

Lūpos buvo raudonos, drėgnos ir putlios. Apgamėlis šalimais tik pabrėžė seksualumą. Plaukai sušiaušti, o akys ryškios. Ji atrodė kaip moteris, ką tik išlipusi iš lovos ir vėl trokštanti ten sugrįžti.

– Jergutėliau! – prislopintas Šeino murmesys privertė Reifą atsitokėti iš šoko. – Ar čia Regana? Na ir karšta pupytė!

Reifas neturėjo jėgų stipriau jam trinktelėti. Žengė link durų, o galvoje spengė, tarsi pats būtų gavęs smūgį.

– Ką tu čia darai?

Ji pajudino petį ir aptempta bliuzelė dar labiau išryškino krūtinę.

– Užsinorėjau pažaisti „Devynetuką“.

Žodžiai užstrigo Reifui gerklėje.

– „Devynetuką“?

– Taip. – Ji lėtai priėjo prie baro ir atsirėmė į jį alkūne. – Na, Makeidai, nupirksi man alaus?

12

Jei jis ir toliau spoksos, ji neištvers, pamanė Regana. Jau dabar buvo tokia susijaudinusi, kad vos neišsprūdo iš veržiančių drabužėlių. Kadangi į užeigą norėjo įeiti efektingai, paltą paliko automobilyje. Tik dėl galimo pažeminimo išpylęs karštis neleido kalenti dantims. Pėdas beprotiškai skaudėjo.

Kai Reifas nieko neatsakė, ji apsižvalgė, o pamačiusi tiek į save įsmeigtų žvilgsnių turėjo susiimti, kad garsiai nenurytų seilių. Sukaupusi drąsą plačiai nusišypsojo barmenui. Net ir sunerimęs Dafas neįstengė nuleisti nuo jos akių.

– Gersiu tą patį ką ir jis. – Paėmusi butelį alaus atsigręžė. Niekas nepakrutino nė raumens. „Galiu arba sprukti, arba toliau vaidinti savo vaidmenį“, – priminė sau Regana ir greitai gurkštelėjo alaus. Ji nekentė šio gėrimo.

– Tai sudėsi rutulius ant stalo, Makeidai, ar man reikės?

– Aš juos sudėsiu, – paslaugiai įsiterpė Džeradas. Jo rankos vis dar buvo drėgnos nuo prakaito, bet jis jau spėjo atsikvošėti. Į Reifo veidą buvo beveik taip pat malonu žiūrėti kaip ir į siūbuojančius Reganos klubus, kai ji tingiai priėjo patikrinti lazdų arsenalo.

Reifas išgirdo kaukšinčius rutulius ir sumirksėjo atgavęs žadą.

– Sakei, eisi anksti gulti.

– Persigalvojau, – sunkiai kvėpčiodama atsakė ji. Oda ir elastanas neleido normaliai įkvėpti. – Staiga užplūdo... tiek energijos. – Atsispyrusi pagundai timptelėti sijoną žemyn, Regana lėtai priėjo prie pulo stalo. – Kas nori žaisti?

Bent šeši vyrai sukrutėjo, girgžtelėjo kėdės, sukaukšėjo batai. Reifas dusliai, niršiai suurzgė tarsi savo kaulą ginantis pasiutęs šuo. Vyrai nusprendė šiuo metu nesantys nusiteikę žaisti pulo.

– Ar čia koks pokštas?

Regana paėmė Devino pakištą lazdą, šyptelėjo ir perbraukė per ją pirštais. Kažkas sudejavo.

– Tiesiog norėjau prasimankštinti.

Stiprėjant pasitikėjimui savimi, Regana padavė alaus butelį Džeradui. „Bent jau tiek moku“, – pagalvojo ji. Tvirtai atsistojusi sulenkė vieną koją per kelį, kad išlaikytų pusiausvyrą, ir palinko virš stalo. Odinė medžiaga įsitempė.

Reifas alkūne rėžė Šeinui į pilvą.

– Jei dar kartą pažiūrėsi ten, kur dabar žiūri, visą savaitę nieko nematysi.

– Vaje, Reifai. – Šeinas susikišo rankas į kišenes ir pasiruošė stebėti šou. – Tai kur vaikinui žiūrėti?

Ji gražiai išmušė rutulius, netgi pavyko vieną įridenti į kišenę. Greitai mintyse kartodama Edės įkaltas žaidimo taisykles, apėjo stalą. Sustojusi nusišypsojo, nes Devinas vis dar stypsojo kaip įbestas į žemę.

– Šerife, užstoji man taką.

– A, taip, tikrai. Atsiprašau. – Kai šį kartą ji išsitiesė virš fetro, Devino žvilgsnis nukrypo į Džeradą. Abu šyptelėjo vienas kitam kaip vaikai, pamatę naują žvilgantį dviratį.

Reganai pavyko įmušti dar vieną rutulį. ?gavusi daugiau pasitik?jimo ji nusprend? pabandyti sud?tingesn? ?jim?, bet tam reik?jo ?iek tiek persikreipti. Pajudinusi klubus pasiruo?? sm?giuoti. U? jos stovintis D?eradas paki?o rank? sau po mar?kiniais ir pavaizdavo stipriai plakan?i? ?ird?.

? Jei dar kart? pagalvosi apie tai, i?pl??iu tau plau?ius,?? sumurm?jo Reifas.

Įgavusi daugiau pasitikėjimo ji nusprendė pabandyti sudėtingesnį ėjimą, bet tam reikėjo šiek tiek persikreipti. Pajudinusi klubus pasiruošė smūgiuoti. Už jos stovintis Džeradas pakišo ranką sau po marškiniais ir pavaizdavo stipriai plakančią širdį.

– Jei dar kartą pagalvosi apie tai, išplėšiu tau plaučius, – sumurmėjo Reifas.

Kai rutulys nepataikė į kišenę gerais penkiais coliais, Regana papūtė raudonas lūpas.

– Oi! – Atsitiesusi pažvelgė į Reifą ir sumirksėjo storu dažų sluoksniu padengtomis blakstienomis. – Tavo eilė. – Perkėlusi svorį ant vienos kojos perbraukė pirštais per jo marškinių priekį. – Gal nori, kad nukreiduočiau lazdą?

Užeiga sugriaudėjo nuo šūksnių ir švilpesių. Vienas narsuolis pateikė pasiūlymą, nuo kurio Reifas tik dar niršiau iššiepė dantis.

– Pakaks.

Jis čiupo jai iš rankų lazdą, numetė ją Devinui, tvirtai suėmė Reganą už rankos ir nusitempė link durų.

– Bet mes nebaigėme žaisti, – paprieštaravo Regana, priversta mažais žingsneliais tipenti ant aukštų kulnų, kad suspėtų paskui.

Nutraukęs striukę nuo kabyklos prie durų Reifas apgaubė ja Reganą.

– Apsivilk, kol dar nieko neužmušiau.

Ji vis dar bandė išsilaisvinti, kai Reifas išstūmė ją pro duris.

Devinas palaimingai atsiduso.

– Jis pribaigtas.

– Taip. – Šeinas pasitrynė pilvą. – Ar pastebėjote, kaip ji...

Nusižiūrėjęs nuo Reifo Džeradas stuktelėjo jam lazda.

– Aš atvažiavau automobiliu, – pareiškė Regana, Reifui tempiant ją tolyn.

Jis atplėšė savo automobilio dureles.

– Lipk. Dabar pat.

– Galėčiau važiuoti paskui tave.

– Greitai.

– Gerai. – Atsisėsti buvo ne taip paprasta. Aptemptas raudonas odinis sijonėlis pakilo dar aukščiau, kai ji pabandė grakščiai ir oriai nusileisti ant sėdynės. Reifas garsiai sugriežė dantimis. – Kur mes važiuojame?

– Vežu tave namo. – Jis uždarė jos dureles, įsiutęs apėjo iš priekio ir taip garsiai trinktelėjo savo pusės durelėmis, kad automobilis susiūbavo. – Ir jei esi ganėtinai protinga, dabar patylėsi.

Regana buvo protinga. Kai stabdžiai sucypė prie jos buto laiptinės, ji liko sėdėti. Jokiu būdu nebūtų be jo pagalbos išlipusi iš žemo sportinio automobilio.

Reifas jai padėjo, nors staigus trūktelėjimas už rankos nepriminė džentelmeniško mosto.

– Raktus, – sušnypštė jis ir, pagriebęs juos jai iš rankų, pats atrakino duris.

Regana įsižeidusi įėjo pirma jo.

– Kaip suprantu, tu užeini...

Ji buvo staigiai prispausta prie durų, jo lūpos karštai užvaldė ją. Aukštakulniai abu sulygino ūgiu, tarp jųdviejų plykstelėjusi ugnis degino jau ir taip perkaitusias Reifo smegenis. Jo rankos ir burna buvo sunkios ir valdingos. Galvoje sukosi vienintelė mintis – įdeginti karšta ranka jai ženklą, kad visi žinotų, jog Regana priklauso jam.

Sunkiai šnopuodamas Reifas atsitraukė nuo jos. Tegul bus prakeiktas, jei dar kartą leisis taip sugundomas, taps savo geismų auka. Jis nutraukė jai nuo pečių striukę ir numetė šalin.

– Nusivilk tuos drabužius!

Regana nutirpo. Nuleidusi blakstienas suėmė sijono užtrauktuką.

– Ne, tik ne taip! – Jeigu jam matant nusimaus tą odinį sijoną, jis visai praras savitvardą. Sutrikęs jos žvilgsnis privertė Reifą nuleisti balsą. – Tiesiog labai norėčiau, kad persirengtum kitais drabužiais. Prašau.

– Maniau, kad...

– Žinau, ką manei. – Jam atrodė, kad tuoj mirs. – Persirenk ir pasikalbėsime.