Нора Робертс - Reifo Makeido sugrįžimas

Reganą apėmė panika.

– Netiesa.

– O taip, seksas nuostabus. – Jis ramiai, bet nelinksmai šyptelėjo. – Mes puikiai derame. Aš pats kaltas, kad man tai tapo asmeniška. Daugiau nedarysiu tokios klaidos.

– Tai neturi nieko bendra su mūsų fiziniais santykiais.

– Aišku, kad turi. – Reifas ištraukė vinį iš maišelio, nusitaikė. – Nuo pat pradžių tai buvo susiję vien su seksu. Tik tiek tarp mūsų yra. Ir užtenka. – Trenkęs plaktuku įkalė vinį. – Žinai, kur mane rasti, kai užsinorėsi.

Regana išblyško, širdį sukaustė šaltis.

– Taip kalbėti – siaubinga.

– Tavo taisyklės, brangioji. Kam gadinti gerą dalyką, tiesa?

– Reifai, aš nenoriu, kad mūsų santykiai būtų tokie.

– O aš noriu. Sutik arba išeik. – Jis įkalė dar vieną vinį į medieną. Daugiau nesileis jos skaudinamas. Jokia moteris nebuvo jo taip sužeidusi.

Ji išsižiojo sakyti, kad išeina. Palieka jį. Akis ir gerklę degino ašaros. „Argi gali būti blogesnis metas, – pagalvojo Regana, – suvokti, kad jį myliu?“

– Ar tikrai to nori?

– Aš taip pat stengiuosi būti nuoširdus.

Nenorėdama žemintis ji nurijo ašaras.

– Viskas tik dėl to, kas atsitiko? Dėl to, kaip aš pasielgiau?

– Sakykime, aš tiesiog viską supratau. Tu nenori sujaukti savo gyvenimo, tiesa?

– Ne, aš...

– Po galais, aš taip pat! Gali vadinti tai savimeile. Man nepatiko, kad nubėgai pas brolį, užuot paskambinusi man. Tačiau pyktis jau praėjo. Galime bendrauti po senovei.

Jau geriau jis siautėtų iš įniršio nei būtų toks abejingai šaltas.

– Deja, tai neįmanoma. Iš karto galiu tau atsakyti.

– Apsvarstyk tai, Regana. Tau tai gerai sekasi.

– Gal tu norėtum... – Ji prispaudė ranką prie lūpų, palaukė, kol balsas nustos drebėti. – Jei norėtum nutraukti mūsų verslo santykius, galiu pasakyti pavardes kitų prekiautojų antikvariniais daiktais.

– Nebūtina. Aš ir taip vėluoju. – Kai atsigręžė į ją, pamatė tik jos sausas akis ir ramų veidą. – Maždaug po savaitės jau galėčiau statyti baldus šitame kambaryje, jei neturi, kur jų saugoti.

– Gerai. Aš juos atsiųsiu. – Ji nusisuko ir nežiūrėdama suėmė už rankenos. Bijodama palūžti skubiai išėjo. Atsidūrusi lauke puolė bėgti, o šaltas vėjas čaižė nuo ašarų šlapius skruostus.

Išgirdęs, kaip apačioje užsidarė durys, Reifas atsisėdo ant žemės. Orą suvirpinus šaižiai aimanai jis šiurkščiai pasitrynė veidą rankomis.

– Žinau, kaip jautiesi, – sumurmėjo jis.

Pirmą kartą per visą permainingą jo gyvenimą moteris sugebėjo sudaužyti jam širdį. Galėjo guostis vien mintimi, kad daugiau neleis tam nutikti.

Siautėjo išpranašauta pūga, aptraukusi ledu sniegą, pavertusi gatves slidžiu stiklu. Praėjo ne viena diena, kol temperatūra šiek tiek pakilo ir oras tapo nebe toks žvarbus. Tačiau kiekvieną naktį termometro stulpelis vis nukrisdavo žemyn, nublizgindamas ir sukietindamas visus paviršius.

Reifui tai nė kiek nerūpėjo. Bjaurus oras tik suteikė dingstį likti remontuojamame name ir dirbti po dvidešimt valandų per parą. Su kiekviena įkalta vinimi, kiekviena nuglaistyta siena namas darėsi vis savesnis. Kai negalėdavo užmigti, net ir pervargęs nuo darbo, klaidžiodavo po jį kartu su vaiduokliais. Buvo per daug užsiėmęs, kad galvotų apie Reganą. Arba bent jau bandė save tuo įtikinti. Kai tik prisimindavo, vos tik ji įsigaudavo į jo mintis pro tvirtai suręstą gynybinę sieną, Reifas puldavo dar sunkiau ir ilgiau dirbti.

– Atrodai truputį nuvargęs, drauguži. – Devinas užsidegė cigaretę žiūrėdamas, kaip Reifas kaukštelėjęs plaktuku įstato šviežiai nudažytą grindlentę į vietą. – Prisimeni knygą „Doriano Grėjaus portretas“ 4? Ima atrodyti, kad tu esi paveikslas spintoje, o šis namas – senasis Dorianas.

– Čiupk plaktuką arba pranyk.

Devinas pasilenkė, perbraukė pirštu per plačią raižytą medinę plokštę.

– Graži kaip paveikslėlis. Kaip ši spalva vadinama?

– Peleninės rožės spalva, – lyg mesdamas iššūkį pasakė Reifas.

– Taip, tikrai gražu. – Devinas panaudojo tuščią kavos puodelį pelenams. – Jei patinka rausva spalva.

Reifas žvilgtelėjo į jį.

– Ką nori tuo pasakyti?

– Nieko. Tiesiog palaikau pokalbį. Šiandien Džo pervežė iš ligoninės į areštinę.

Reifui nespėjus nusigręžti, Devinas pastebėjo, kad jo žvilgsnis tapo ledinis.

– Ne mano reikalas.

– Akies neprarado, – toliau ramiai tęsė Devinas. – Kurį laiką nešios raištį. Daktarai dar nežino, ar bus ilgalaikių pasekmių.

– Ji turėjo taikyti į tarpkojį.

– Taip, gaila... Pamaniau, norėsi sužinoti, kad patartas advokato jis prisipažino kaltas dėl įsilaužimo ir užpuolimo. Jie atmetė kaltinimus dėl bandymo išprievartauti. Pripažinęs kaltę jis tikisi išvengti teismo, tačiau kalėti vis tiek teks.

Reifas nenorėjo, kad jam tai rūpėtų.

– Ilgai?

– Spėju, gaus mažiausiai trejus metus. Kol dar nepasakei, kad per mažai, rytoj eisiu išklausyti nuosprendžio ir pats pabandysiu paremti kaltinimą. Kai jau tikėsis būti paleistas anksčiau termino, po metų ar daugiau, vėl sugrįšiu ir pasirūpinsiu, kad to neįvyktų.

– Sakiau, tai ne mano reikalas. – Reifas įspraudė paskutinę grindlentę. – Kaip laikosi Kesė?

– Tikiuosi, gerai. Džeradas padeda jai greičiau išsiskirti. Esant smurtavimo ir neištikimybės įrodymų, tai neturėtų tęstis metus, kaip įprasta. Džo nelabai gali protestuoti. Kuo greičiau išsiskirs, tuo greičiau ji su vaikais

atsigaus ir galės gyventi toliau. – Devinas susimąstęs užgesino nuorūką. – Negi nepaklausi, kaip laikosi Regana?

– Ne.

– Ką gi, vis tiek pasakysiu. – Nekreipdamas dėmesio į Reifo purkštavimą Devinas atsisėdo. – Jei paklaustum, pasakyčiau, kad, man rodos, pastaruoju metu ji miega ne itin gerai.

– Bet aš neklausiau.

– Edė sako, kad ji nebeužeina į užkandinę priešpiečių, tai tikriausiai ir apetito neturi. Šiaip galima manyti, jog dėl visko kaltas susidūrimas su Džo. Tačiau man kyla kitokia nuojauta.

– Susidoros su tuo. Ji moka savimi pasirūpinti.

– Labai gerai. Tądien, kai Džo įsitempė ją vidun, kas nors galėjo pastebėti atviras duris, išgirsti triukšmą. Bet ir per trumpą laiką jis galėjo ją smarkiai sužaloti.

– Negi manai, kad nežinau? – užsipuolė Reifas. – Manai, nežinau, ką jis galėjo jai padaryti?

– Aišku, kad žinai. Ir tai tave nuolat graužia. Ar gali mane išklausyti?

– Ne.

Tačiau jis neigė be įkarščio ir Devinas ryžosi pasakyti tai, ką norėjo.

– Liudininkai užkandinėje sako, kad ji atrodė kaip girta, kai atėjo po užpuolimo. Būtų nualpusi, jei Edė nebūtų laiku prie jos pribėgusi ir pasodinusi.

– Nenoriu nieko apie tai girdėti.

– Ne, – sumurmėjo Devinas pamatęs, kaip išbalo Reifo krumpliai ant plaktuko, – nori. Reifai, kai atvažiavau, ji sėdėjo ištikta šoko. Ar supranti? Vyzdžiai buvo tokie siauri kaip tavo vinių smaigaliai. Norėjau iškviesti greitąją pagalbą, bet ji susiėmė. Mačiau, kaip pasikeitė. Tiesiog neįtikėtina.

– Ji ištverminga. – Jos vaizdas, prasiskverbęs į mintis, skaudžiai palietė širdį. – Nepasakok to, ką ir pats žinau.

– Gerai. Kažin ar pastebėjai, kaip ji į tave pažvelgė, kai įžengei į mano kabinetą. Ji prisivertė nusiraminti, nes privalėjo – tokia jau yra. O tada įėjai tu. Vyras gali nugyventi visą gyvenimą ir jokia moteris nepažvelgs į jį taip, kaip į tave žiūrėjo Regana.

– Jai manęs nereikia.