Нора Робертс - Reifo Makeido sugrįžimas

– Neblogai. Gal nori kavos ar alaus?

– Ne, labai ačiū. – Kaip, po galais, jis drįsta taukšti beprasmes mandagybes, kai ji iš įtampos vos laikosi? – Nenoriu nei kavos, nei alaus.

– O ko nori, Regana?

Dabar ji atpažino jį. Aštriai, nekantriai prabilęs vėl sugrįžo senasis Reifas. Buvo jo pasiilgusi.

– Noriu, kad paliktum mane ramybėje.

Nieko nepasakęs jis pasitraukė į šalį. Ji pakėlė rankinę. Ir vėl padėjo.

– Tai netiesa. – Velniop savigarbą, protą ir netgi jausmus! Blogiau, nei yra dabar, nebus.

– Niekaip nebūtum pasiekusi durų, – tyliai ištarė jis. – Tikriausiai jau supratai.

– Aš nieko nesuprantu, tik žinau, kad pavargau su tavimi ginčytis.

– Aš nesiginčiju, tik laukiu.

Regana linktelėjo – žinoma, ji suprato. Jei jis nori tik tiek, tebūnie. Ir pačiai to pakaks. Nusiavė batus, atsisegė švarkelį.

– Ką tu darai?

– Atsakau į tavo praeitos savaitės ultimatumą. – Regana numetė švarkelį ant kėdės ir ėmė sagstytis palaidinę. – Sakei: sutik arba išeik. Aš sutinku.

4 Oskaro Vaildo romanas, kuriame pagrindinis veikėjas atrodė amžinai jaunas, o jo portretas seno ir raukšlėjosi.

11

Tokio žingsnio Reifas nesitikėjo. Kai atgavo žadą, ji jau stovėjo pusnuogė, prisidengusi vos keliomis juodo šilko skiautelėmis. Regis, jam visas kraujas ištekėjo iš smegenų.

– Taip paprastai?

– Juk visą laiką viskas buvo labai paprasta, Reifai. Tik gryna, laukinė aistra.

Jis geis jos, pažadėjo sau Regana. Kai jie pasimylės, niekada nesiliaus jos geidęs. Nenuleisdama nuo jo akių Regana lėtai prisiartino.

– Sutik arba išeik, Makeidai. – Ji suėmė jo marškinius ir perplėšė juos, tuo apstulbindama ir jį, ir save pačią. – Aš ruošiuosi tave užkariauti.

Jos lūpos degino lyg ugnis, blykčiojo ir spjaudė į jį liepsnas. Sukrėstas iki širdies gelmių jis suspaudė jos klubus, pro šilką pirštais pajuto odą.

– Glamonėk mane. – Regana gribštelėjo dantimis jam petį. – Noriu pajusti tavo rankas. – Ji traukė jo džinsus, bandė jį apglėbti.

– Palauk. – Tačiau viduje sproginėjantys jausmai nustelbė viską, jis jautė tik tvinkčiojimą ir beprotišką aistrą. Sužeista širdis, vienintelis apgailėtinas jo ginklas, neapsaugojo nuo smingančių geismo strėlių. Ir nuo Reganos. Reifas paskubomis nusitraukė drabužius, pakėlė ją nuo žemės. Buvo giliai joje, abiem nespėjus nukristi ant lovos.

Prakaitas, skuba ir aklas geismas. Įnirtingos kūnų imtynės, dusulingas, trūkčiojantis kvėpavimas. Dantys, nagai ir susipynę liežuviai vertė juos raičiotis ant prabangaus čiužinio. Šį mūšį abu jau buvo pralaimėję. Sukaitę, atšiaurūs ir skubantys, greiti, įtūžę ir pašėlę, jie daužėsi vienas į kitą. Troško daugiau, gavo mažiau. Rožių kvapas bemaž dusino aitriu, liūdnu aromatu.

Ji apsižergė jį ir išsilenkė, kai jo rankos nuslydo jos kūnu. Regana geidė, kad jis nusineštų ją ten, kur skausmą nuo malonumo skiria vos plonytė linija. Tik ten tikėjosi pasijusti gyva, kokia nesijautė nuo tada, kai jis nuo jos nusigręžė.

Turėjo žinoti, kad čia, bent jau čia, ir Reifas yra toks pat bejėgis, neįstengiantis atsispirti ir apgailėtinai geidžiantis jos. Jautė, kaip geismas užvaldo jo kūną, juto tai kiekvienąsyk, kai jis, nepasotinamai alkanas, pripuldavo prie jos lūpų.

Nors širdis meldė bent lašelio meilės, virpantis kūnas godžiai tenkinosi tuo, ką gavo. Neliko laiko išdidumui, neliko laiko švelnumui.

Kai Regana susmuko ant jo, Reifas negailestingai paguldė ją ant nugaros ir prispaudė savimi. Jis neįstengė kvėpuoti, galvoti, tik nuožmiai veržėsi į ją. Turėjo ją užpildyti, ištuštinti, pareikšti savo teises į ją vieninteliu jai priimtinu būdu. Krestelėjęs galvą nusimetė plaukus nuo akių. Jam buvo gyvybiškai svarbu matyti ją, pastebėti kiekvieną sukrėtimo, malonumo blykstelėjimą veide, kiekvieną lūpų virptelėjimą.

Meilė užtvindė jį. Ir sunaikino.

– Žiūrėk į mane, – gergždžiančiu balsu maldavo Reifas. – Žiūrėk į mane.

Ji atsimerkė, bet aistra ją akino. Reifas juto po savimi virpantį kūną, matė, kaip apsiblausė akys. Neįstengdamas susivaldyti beatodairiškai nusekė paskui ją į bedugnę. Tačiau krisdamas į nebūtį spėjo prakeikti ją ir save.

Atrodė, neįmanoma taip susijaudinti, leistis užvaldomam aistros ir kartu jaustis visiškai tuščiam. Iki šiol jis nenumanė, kaip vitališkai ir neatsiejamai susipynę jo širdis ir kūnas. Dabar, žiūrėdamas į lubas, Reganai tylomis gulint šalia, Reifas suprato, kad jie niekada negalės atsiskirti vienas nuo kito.

Tik ne su ja.

Troško vien jos.

Regana atėmė iš jo tai, ką daugelį metų jis stengėsi įgyti. Savigarbą. Keista, kad iki šiol to nesuprato.

Nežinojo, ar galės už tai atleisti jai ir sau pačiam.

Regana beviltiškai troško, kad Reifas ištiestų į ją rankas, priglaustų prie savęs kaip anksčiau. Liūdna būti taip paliktai – sušalusiai ir vienišai, nors vis dar virpėjo nuo jo prisilietimų. Bet kaip galėtų pasakyti, ką jaučia, kai pirma žengė šį žingsnį, sutiko su jo sąlygomis? „Jo sąlygomis“, – pagalvojo Regana užmerkusi akis, nenorėdama matyti švelniai rausvos nuo lempos sklindančios šviesos. „Nenaudėlis Makeidas sugrįžo, – karčiai mintijo ji, – ir viską pasiėmė sau.“

– Ką gi, šįkart nors pavyko pasimylėti lovoje. – Regana atsisėdo nugara į jį. Balsą suvaldė, tačiau bijojo, kad veidas gali išduoti, kokia ji sugniuždyta. – Mums viskas kaip pirmą kartą, tiesa, Makeidai?

– Taip. – Reifas norėjo paglostyti jai nugarą, bet ji buvo tokia šalta ir tiesi. – Kada nors turėsime pabandyti pasitiesę paklodę.

– Kodėl gi ne? – Jos rankos virpėjo, kai išslydusi iš lovos pasilenkė pasiimti apatinių drabužėlių. – Galėtume netgi užmesti kelias pagalvėles, kad atrodytų jaukiau ir ne taip monotoniška.

Jis piktai primerkė akis, kai ji spragtelėjusi užsisegė liemenėlę. Nuoskauda ir pyktis kunkuliavo bjauriame troškinyje. Atsikėlęs griebė džinsus, sugrūdo į juos kojas.

– Man jaukumas nerūpi.

– Ak, taip. – Regana čiupo palaidinę. Šilkas nusklendė oru ir nusileido ant pečių. – Tau viskas turi būti tiesmuka. Jokių pagražinimų.

– Kas, po galais, tau nepatinka? Gavai, ko norėjai!

– Tu nežinai, ko aš noriu! – Išsigandusi, kad nepradėtų raudoti, ji greitai užsimovė kelnes. – Aš ir pati nežinau.

– Tu pirma nusivilkai drabužius, brangioji, ne aš. – Balsas skambėjo netgi per daug ramiai. – Ir pirma juos apsivelki, nes tikriausiai laukia daugybė darbų.

– O tu iškart nuo manęs nusiritai, kai tik užbaigei savo darbą, tarsi tau tai nė velnio nerūpėtų. – Skubėdama ji greitai įkišo kojas į batus.

Jei būtų žiūrėjusi į jį, gal ir būtų turėjusi progą pasprukti. Bent menkutę. Bet Reifas buvo greitesnis ir Regana, nespėjusi dar kartą įkvėpti, pasijuto suspausta jo gniaužtų, pakilo šešis colius nuo žemės ir išvydo į save įbestas kiaurai gręžiančias akis.

– Nedrįsk taip kalbėti. Aš niekada taip su tavimi nesielgiau. Net minties tokios neturėjau.

– Tu teisus. – Keista, bet jo protrūkis Reganą nuramino. Ir turbūt neleido visiškai apsikvailinti. – Atleisk, Reifai. Neturėjau to sakyti.

Reifas lėtai nuleido ją ant žemės. Tik dabar pajuto, kaip smarkiai buvo ją suspaudęs, ir greitai patraukė rankas.

– Gal aš ir skubėjau, bet tu užklupai mane nepasirengusį.

– Ne. – Kai atsisuko pasiimti švarkelio, ji jautėsi labai rami. Rami ir labai pažeidžiama. Jei jis dar kartą ją palies, suduš kaip įskilęs stiklas. – Tai aš viską pradėjau ir sutikau su tavo sąlygomis.