Нора Робертс - Reifo Makeido sugrįžimas

– Mano sąlygos...

– Labai aiškios, – už jį užbaigė Regana. – Ir man priimtinos. Bėda ta, kad mes abu per daug įsiaudriname, susidarius tinkamoms aplinkybėms. Tavo atveju – esant bet kokioms aplinkybėms. Kelios pastarosios dienos man buvo sunkios. Bet tai nereiškia, kad turiu išsilieti ant tavęs.

– Ar tu visada tokia protinga, Regana?

– Ne, tačiau stengsiuosi būti. – Jos lūpos linksmai šypsojosi, tik akyse spindulėlių nebuvo. – Nežinau, kodėl pykstamės, nors abu radome puikų sprendimą. Paprasti intymūs santykiai. Tai tiesiog idealu, nes daugiau mūsų niekas nesieja. Todėl dar kartą atsiprašau, kad pradėjau ginčą. Aš truputį pavargusi ir blogai nusiteikusi. – Regana pasistiebė ant pirštų galiukų ir pakštelėjo jam į skruostą. – Jei panorėtum užsukti į svečius rytoj po darbo, pasistengčiau būti geresnė.

– Gerai, galbūt. – Kodėl, po galais, jis nesupranta, ką sako jos akys? Anksčiau, gerai įsižiūrėjęs, visada ją perprasdavo. – Parvešiu tave namo.

– Ačiū, nereikia. – Regana valios pastangomis prisivertė ne bėgti, o lėtai eiti prie durų. – Atvažiavau savo automobiliu, – pridūrė ji. – Be to, esu labai pavargusi. Norėčiau anksti atsigulti.

Reifas troško ją sulaikyti, apglėbti ir nepaleisti.

– Kaip nori. Vis tiek po kelių valandų turiu susitikti su broliais užeigoje.

– Gerai. Tada gal pavyks pasimatyti rytoj. – Regana įstengė pasiekti duris nesuklupusi. Jis nepasakė „sudie“, ji taip pat nutylėjo. Jei nebūtų pastebėjusi savo ryškiai raudono palto prie įvijų laiptų stulpelio, būtų išėjusi be jo. Dabar apsivilko, užsisegė sagas.

Lauke atsisėdo į automobilį, įjungė variklį. Atsargiai ir susikaupusi atbula nuvairavo keliuku nuo namo, lyg nuo to priklausytų visas gyvenimas. Pasuko link miesto, nuvažiavo pusę mylios. Tada sustojo šalikelėje, išjungė variklį. Ir pravirko kaip vaikas. Po dvidešimties minučių išsekusi atlošė galvą į sėdynę. Buvo šalta, tačiau neturėjo jėgų vėl užvesti variklio ir įjungti šildymo.

Juk ji protinga moteris. Visi taip sako. Nuovoki, susitelkusi, rami ir santūri, verslas taip pat neblogai sekasi. Kaip būdama tokia ideali sugebėjo taip susigadinti gyvenimą? Žinoma, kaltas Reifas Makeidas. Ji dar nespėjo kaip reikiant apsiprasti mieste, kai netikėtai pasirodė tas pasipūtėlis. Bjaurus, arogantiškas ir piktas. Ak, koks piktas. „Ir nuostabus“, – atsidususi pamanė Regana. Šiurkštus, bet kartais ir neįtikėtinai švelnus.

Kodėl užkibo ant jo kabliuko? Apsigavo manydama, kad galės užmegzti su juo artimus ryšius ir likti abejinga. Tačiau jis taip pat nebuvo objektyvus, prisiminė Regana. Ir jį buvo užvaldę jausmai. Anksčiau, kol ji visko nesugadino. Jei tik būtų elgusis nors truputį kitaip, jei nebūtų tokia užsispyrusi, pasiryžusi su viskuo susidoroti pati viena, gal ir dabar jo jausmai būtų nepakitę. O vėliau gal netgi būtų ją pamilęs.

„Ne, taip negalima“, – pagalvojo Regana ir trenkė kumščiu per vairą. Taip mąstytų jos mama. Padaryk ką nors gražaus, nuostabaus dėl vyro. Paglostyk jo savimeilę, tenkink užgaidas. Žaisk, viliok ir laimėsi aukso puodą. Ne, ji taip nesielgs. Nusistebėjo, kodėl apskritai svarstė tokią mintį. Ji neslėps, neužgniauš savo poreikių, savo asmenybės, kad įviliotų vyrą į meilės pinkles.

O argi ką tik taip nesielgė? Regana sudrebėjo, bet ne šalčio purtoma. Argi ne tai kaip tik ir darė tame miegamajame?

Sutrikusi ji atsirėmė alkūnėmis į vairą, veidą paslėpė delnuose. Jau nieko nebesuprato. Tik tai, kad jį myli. Myli ir per savo kvailą užsispyrimą neprisileido, o gal net atstūmė. Galiausiai nusižemino sutikdama su jo sąlygomis.

„Aš visiška idiotė“, – pagalvojo Regana.

O jeigu pabandytų šiek tiek pasikeisti? Argi jis nepadarė to paties?

Jis jautėsi įžeistas, priminė sau Regana. Ji užgavo ir įsiutino jį. Vis dėlto Reifas nuėjo kalti vinių, užuot baręsis. Tai ji bailė, bijojo pasitikėti, atsisakė nors šiek tiek nusileisti savo principams. Reifas nenorėjo valdyti jos gyvenimo, minčių, nesistengė jos pakeisti. Ne, jis suteikė jai erdvės, žavėjosi ja ir padovanojo tokią aistrą, apie kokią moteris gali tik pasvajoti. Tačiau ji kvailai susilaikė, sureagavo instinktyviai, nes tai buvo nuo vaikystės įaugę į kraują.

Kodėl nepagalvojo apie jo norus, savigarbą? Galbūt dabar turėtų apie tai pamąstyti? Juk ji gali būti lankstesnė. Kompromisas – tai ne kapituliacija. Dar ne vėlu parodyti, jog gali pasikeisti. Ji neleis, kad viskas taip baigtųsi...

Į galvą šovusi mintis atrodė tokia paprasta ir absurdiškai juokinga, kad Regana neabejojo jos teisingumu. Ilgai nedvejojusi užvedė automobilį ir paspaudė greičio pedalą. Po kelių minučių jau stovėjo prie Kesės namų ir beldė į duris.

– Regana! – Pasisodinusi Emą ant klubo Kesė persibraukė susitaršiusius plaukus. – Aš čia... tu verkei? – Ją apėmė panika. – Džo?

– Ne, ne. Atleisk, nenorėjau gąsdinti. Man reikia tavo pagalbos.

– Kas nutiko? – Kesė akimirksniu uždarė duris ir pasuko užraktą.

– Kas yra „Devynetukas“?

– Ką?.. – Kesė suglumusi nuleido Emą ant žemės, paplekšnojo per užpakaliuką ir paleido bėgti. – Kas yra „Devynetukas“ – turi galvoje pulą?

– Taip. Ir kur tokiu metu gauti trumpą raudoną odinį sijonėlį?

Kesė trumpam susimąstė šluostydama drėgną dėmę, užsilikusią ant megztinio po Emos prausimo.

– Jei taip, turėsime pasikviesti Edę.

– Įtrauk pilvą, mieloji.

– Jau įtraukiau. – Regana narsiai sukando dantis ir sulaikė kvėpavimą, kol Edė bandė užsegti užtrauktuką sijonėlio, ne didesnio už servetėlę ant užkandinės stalo.

– Bėda ta, kad tu turi figūrą. O aš turiu tik kaulus. – Tvirtai sučiaupusi lūpas Edė ryžtingai traukė ir tempė. Pagaliau pergalingai sušvokštusi atsisėdo ant Kesės lovos. – Užsegiau, bet, tavimi dėta, nedaryčiau staigių judesių.

– Nemanau, kad aš apskritai galėsiu pajudėti. – Regana atsargiai žengė žingsnelį. Sijonas, jau ir taip pavojingai aukštai užkilęs, pasislinko dar aukštėliau.

– Tu netgi aukštesnė už mane, – pareiškė Edė ir išsitraukė cigaretę. Jos akys linksmai suspindo, kai nuleido ant krūtinės akinius su netikrais briliantais. – Jei būtų dar trumpesnis, Devinas privalėtų tave suimti už nepadorią išvaizdą.

– Aš nieko nematau. – Nors Regana pasistiebė ant pirštų galiukų ir atsargiai pasisuko, Kesės veidrodyje matė save tik nuo juosmens aukštyn.

– Tau ir nereikia, mieloji. Patikėk, jis tikrai pamatys.

– Vaikus jau paguldžiau, – įeidama tarė Kesė. Staiga vidury žingsnio sustojo ir žioptelėjo iš nuostabos. – Oho...

– Tikrai žavingas apdaras, – sutiko Edė. Paskutinį kartą jį vilkėjo „Legiono“ šokiuose, tada vyrai žiūrėjo išpūtę akis. Dabar, kai jį segi Regana, žiūrovams akys tikrai išlėks iš orbitų. – Apsiauk tuos batelius, – paliepė. – Į galiukus prikimšau popieriaus, kad tiktų tavo kojai.

Regana atsirėmė ranka į Kesės tualetinį staliuką ir įsistojo į batelius su keturių colių kulniukais.

– Per juos susilaužysiu nosį.

– Brangioji, per tave šį vakarą daug kam bus sugurintos nosys. – Edė švokšdama nusijuokė. – O dabar išdažykime tave karo spalvomis. – Ji linksmai išvertė didžiulę rankinę ant lovos.

– Nežinau, ar įstengsiu šitaip pasirodyti. Kvaila mintis.

– Tik dabar neišsigąsk kaip viščiukas. – Edė naršė po gausybę kosmetikos priemonių. – Nori to vyro ar ne?

– Taip, bet...

– Tai sėskis ant lovos ir leisk tave nublizginti. Štai ši raudona – nepakartojama, – Edė meiliai sumurmėjo išsukdama lūpų dažus.