Нора Робертс - Reifo Makeido sugrįžimas

– Gerai.

Reifas suprato – geriau nežiūrėti į ją, einančią į miegamąjį. Bet jis tik vyras.

Miegamajame Regana nusiavė kulkšnis laužančius batelius, nusimovė raudoną sijoną. Kaip gera vėl normaliai kvėpuoti! Norėjo pasijuokti iš jų abiejų, tačiau jautėsi neįtikėtinai kvailai. Ji pasityčiojo pati iš savęs, prarado net menkiausią dar likusią dalelytę orumo. Dėl nieko. „Ne, – paprieštaravo sau Regana segdamasi kelnes. – Dėl jo.“ Ji padarė tai dėl jo, o jis nė nepadėkojo.

Kai vėl pasirodė nusivaliusi makiažą, susišukavusi plaukus, su dramblio kaulo spalvos nertiniu, tvarkingai sukištu už juodų kelnių juosmens, Reifas vaikščiojo po kambarį.

– Noriu žinoti, ką tu sau galvojai? – tarė jis be užuolankų. – Ką sau manei, taip apsirengdama ir ateidama į barą?

– Čia juk tavo mintis! – atšovė Regana, tačiau jis nesiklausė, tik murmėjo pro sukąstus dantis.

– Dar penkios minutės, ir būtų kilusios muštynės. Pats būčiau jas pradėjęs. Mačiau tave nuogą, bet nė nenumaniau, kokia tavo figūra iš tikrųjų. O dabar visi mieste žinos.

– Sakei, kad nori...

– Man nusispjaut, ką jie kalba apie mane, bet niekas nesikuždės apie tave. Ir kur, po galais, radai tą sijoną? – prapliupo jis. – Kekšyno parduotuvėje?

– Na, iš tiesų tai...

– Taip, iš tiesų. Ir dar pasilenkei virš stalo taip, kad visi matytų tavo...

Regana primerkė akis.

– Atsargiai, Makeidai.

– Dabar turėsiu išmušti broliams iš galvų tai, ką jie tada galvojo.

– Tau, kaip matau, labai patinka muštis!

– Dabar tai visai nesvarbu.

– Tuoj pasidarys svarbu.

Ji paėmė savo mėgstamiausią Miltono vazą ir tėškė į žemę. Užuot sudužusi, ji atšoko ir nusirito elegantišku gėlėtu kilimėliu. Vis dėlto tai privertė Reifą užsičiaupti.

– Aš nusižeminau kitų akyse vien dėl tavęs. Prireikė vos ne laužtuvo, kad įsisprausčiau į tą sijoną, veikiausiai pakenkiau savo žarnynui! Tikriausiai niekada neišsivalysiu šito makiažo iš porų, beprotiškai skauda kulkšnis, o orumo neliko nė lašelio! Tikiuosi, tu patenkintas.

– Aš...

– Užsičiaupk. Dabar tiesiog užsičiaupk! Norėjai, kad taip pasirodyčiau, ir aš pabandžiau. Stengiausi būti tokia, kokios tau reikia, o tu dabar sugebi tik kritikuoti ir jaudintis dėl apkalbų! Eik tu velniop!

Regana pliumptelėjo ant kėdės, nes kojas sutraukė mėšlungis. Reifas palaukė, kol ji galutinai išsilies, matė, kaip sušnarpštė ir pasitrynė plikas pėdas.

– Padarei tai dėl manęs?

– Ne, man tiesiog patinka svirduliuoti ant keturių colių kulnų ir vidury žiemos vaikštinėti pusnuogei. Aš vien dėl to gyvenu! – piktai atrėžė ji.

– Taip pasielgei, kad aš pagaliau susiprotėčiau.

Pykčio banga nuslūgo. Ji atsilošė kėdėje ir užsimerkė.

– Pasielgiau taip, nes kraustausi dėl tavęs iš proto. Kaip ir pranašavai anksčiau. O dabar išeik ir palik mane vieną. Jei nori bartis, turėsi palaukti iki rytojaus – tada galėsi kaip orangutangas muštis sau į krūtinę kumščiais ir nusitempti mane už plaukų. Dabar aš per daug pavargusi.

Jis kurį laiką žiūrėjo į ją, tada nuėjo prie durų ir tyliai uždarė jas paskui save. Regana neatsistojo ir nesujudėjo. Netgi nenorėjo verkti. Jei ir apsijuokė, išgyvens. Atidavė jam viską ir nieko nebeatsiims. Kodėl turėtų dabar dėl to jaudintis? Juk nenustos jo mylėjusi.

Išgirdo, kaip durys vėl atsidarė, bet neatsimerkė.

– Aš tikrai pavargusi, Reifai. Negali sulaukti rytojaus?

Kažkas nukrito jai į sterblę. Regana nustebusi atsimerkė ir pamatė alyvų puokštę.

– Jos netikros, – prabilo Reifas. – Vasarį alyvos nežydi. Jau keletą dienų vežiojuosi jas bagažinėje, todėl tokios šaltos.

– Jos nuostabios. – Ji lėtai perbraukė pirštais vėsius šilkinius žiedlapius. – Keletą dienų, – sumurmėjo ir pakėlė akis.

– Taip, na ir kas? – Reifas susiraukė, susikišo rankas į kišenes, neramiai sujudėjo. – O žmogau! – Tikriausiai pasipiršti būtų lengviau nei padaryti tai. Gerklė išdžiūvo lyg molio šukė. Jis atsiklaupė.

– Ką tu darai?

– Patylėk, gerai? – perspėjo Reifas. – Jeigu imsi juoktis, pasigailėsi. – Paklaikęs iš baimės jis tyliai nusikeikė, persibraukė ranka plaukus. Ir pasirengė didžiausiam išbandymui. – Kai pakilau ir aušrą pamačiau, su ilgesiu prisiminiau tave...

– Reifai...

– Nepertrauk manęs. – Susigėdęs Reifas žvilgtelėjo į ją. – Turėsiu pradėti iš pradžių.

– Bet tau nebūtina...

– Regana.

Ji nutilo svarstydama, ar kokiai nors moteriai kas nors yra deklamavęs Šelio eiles žiūrėdamas į ją žudiko akimis.

– Atleisk. Ką sakei?

Jis susvyravo.

– Gerai. Kai pakilau ir aušrą pamačiau, su ilgesiu prisiminiau tave; / Kai saulė pakilo aukštai danguje ir išnyko rasa... Ak, po perkūnais. – Reifas vėl persibraukė plaukus bandydamas susikaupti. – Prisiminiau. Ir kai mėnuo sunkiai pakibo virš medžių ir gėlių; / Ir kai nuvargusi diena išnyko pailsėti, užsibuvęs lyg nemielas svetys, su ilgesiu prisiminiau tave.

Reifas su palengvėjimu giliai iškvėpė.

– Tik tiek temoku. Užtrukau ilgiau nei savaitę, kol įsiminiau. Jei kam nors apie tai prasitarsi...

– Nė nesvajočiau apie tai. – Beprotiškai sujaudinta Regana palietė jo skruostą. – Kaip nuostabu!

– Tai lyg ir atitinka mano jausmus tau. – Dabar, kai, ačiū Dievui, viskas baigėsi, jis suprato, jog nebuvo taip blogai, kaip baiminosi. – Aš galvoju apie tave, Regana, visą dieną. Kiekvieną dieną. Taigi jei nori poezijos...

– Ne. – Greitai papurčiusi galvą ji atsiklaupė šalia ir prigludo skruostu jam prie peties. – Ne, Reifai, man nereikia poezijos.

– Nebuvau labai romantiškas. – Matydamas švelnias ir svajingas jos akis, Reifas suprato turėjęs labiau pasistengti. – Tai tik dirbtinės gėlės ir kito žmogaus žodžiai.

Regana pravirko, tačiau ašaros buvo švelnios ir raminančios.

– Man patinka šios gėlės ir žodžiai labai gražūs. Bet man jų nereikia. Nenoriu, kad dėl manęs keistumeisi, Reifai. Aš nieko tavyje nekeisčiau. Sakiau, kad man patinki toks, koks esi, ir nemelavau.

– Ir tu man patinki tokia, kokia esi, Regana, – visa švari ir graži. Aišku, tai nereiškia, kad man nepatiko, kaip atrodei su tuo odiniu sijonėliu.

– Galėsiu ir vėl jį pasiskolinti iš Edės.

– Iš Edės? – Jis užvertė akis ir sukikeno. – Nenuostabu, kad jis tau tiko kaip antra oda. – Tada ant kaklo pajuto šiltus lašelius. – Ak, neverk, mažyte. Prašau neverkti.

– Aš neverkiu. Esu tiesiog sukrėsta, kad išmokai dėl manęs Šelio eilėraštį. Kad tau tai pasirodė svarbu. – Regana spustelėjo jam pečius ir atsitiesė. – Vadinasi, abu laimėjome lažybas arba pralaimėjome, nelygu, kaip žiūrėsi. – Ji atbula ranka nusišluostė skruostus. – Žinoma, kitų akyse tu tikrai nesi pralaimėtojas.

– Jei manai, kad įkalbėsi mane atlikti šį mažytį rečitalį užeigoje, tikriausiai išprotėjai. Gyvas iš ten neišeičiau.

Regana giliai įkvėpė.

– Abu turėtume būti tokie, kokie esame. Man tu tikrai patinki, koks esi, Reifai. Ir man reikia tavęs labiau, nei tu manai. Reikėjo tavęs, kai į parduotuvę atėjęs Džo išgąsdino mane. Tiesiog nenorėjau, kad tai žinotum. Bijojau išsiduoti, koks tu man svarbus.

Jis paėmė jos ranką, pabučiavo ir pajuto, kaip užsitraukia šimtai žaizdų.

– Nereikėjo bijoti.

– Dabar tai suprantu. Man patinka viską pačiai perprasti.

– O taip! – Reifas nusišypsojo, daugiau nesijautė kvailai klūpėdamas ant kelių. – Man patinka, kad moki viskuo pasirūpinti pati. Man patinka tavo būdas, Regana. Net jei ir įsiuntu, vis tiek žaviuosi tavo stiliumi.