Нора Робертс - Reifo Makeido sugrįžimas

– Teisybė, Kese, taip negalima. Dabar tau reikia pagalbos.

– Visą naktį galvojau. – Kiek padvejojusi ji lėtai atsmaukė megztinio apykaklę.

Pamačiusi siaubingas žymes, sudarkiusias baltą švelnią odą, Regana perbalo ir sudrebėjo.

– O Dieve, jis bandė tave pasmaugti.

– Nemanau, kad iš pradžių norėjo pasmaugti. Aš verkiau ir jis bandė nutildyti. Tačiau vėliau jam tikrai kilo tokia mintis. – Kesė vėl nuleido ranką. – Mačiau tai jo akyse. Turbūt jis nori ne tik gerti, turėti pinigų ar kitų moterų. Jis tiesiog nekenčia manęs vien todėl, kad aš esu. Ir vėl mane skriaus, jei tik galės, bet aš privalau galvoti apie vaikus. Ketinu eiti pas Deviną ir parašyti pareiškimą dėl sumušimo.

– Ačiū Dievui.

– Norėjau pirmiau pasikalbėti su tavimi, suimti save į rankas. – Kesė nusišluostė ašaras, nes verkti nebebuvo prasmės. – Sunku kreiptis į Deviną. Pažįstu jį visą gyvenimą. Žinoma, tai jokia paslaptis. Jis buvo atvykęs pas mus į namus daugybę kartų, paskambinus kaimynams. – Ji atsiduso. – Tačiau vis vien sunku eiti pas jį.

– Eisiu su tavimi.

Kesė užsimerkė. Todėl ir atėjo čia – kad turėtų ką nors šalia. Ne, susigėdusi pasitaisė, kad būtų kam palaikyti už rankos.

– Ne, privalau tai padaryti pati. Negalvojau, kas bus paskui, – tarė ji ir gurkštelėjo arbatos, kad apramintų perštinčią gerklę. – Negaliu parsivesti vaikų atgal į namus, kol nežinau, kas bus.

– Prieglauda...

Kesė atkakliai papurtė galvą.

– Suprantu, Regana, bet negaliu ten eiti. Negaliu ten vestis vaikų. Dar ne dabar.

– Gerai, tada liksi čia. Pas mane, – pareiškė Regana nepaisydama Kesės prieštaravo. – Turiu tik vieną laisvą miegamąjį, todėl tau su vaikais teks pasispausti.

– Negalime taip suvirsti pas tave.

– Tu pirmoji tapai mano drauge, kai čia atsikrausčiau. Noriu padėti. Būk gera, leisk tau padėti.

– Negaliu tavęs to prašyti, Regana. Esu šiek tiek susitaupiusi iš arbatpinigių ir viršvalandžių. Pakaks moteliui kelioms dienoms.

– Tik jau neįžeidinėk manęs! Apsistosi pas mane. Vaikų labui, – sumurmėjo Regana žinodama, kad niekas kitas taip stipriai nenusvers svarstyklių.

– Pasiimsiu juos po susitikimo su Devinu. – Kesė negalėjo būti išdidi, kai reikėjo pasirūpinti vaikais. – Esu tau labai dėkinga, Regana.

– Džiaugiuosi galėdama padėti.

– Kas gi čia? Arbatos ceremonija darbo metu? – Žiūrėdamas į Reganą Reifas įžengė į kabinetą, numetė paltą ant kėdės ir tik tada pamatė Kesės veidą.

Regana apstulbusi stebėjo, kaip per sekundės dalį žavesys virto siaubingu įtūžiu. Užburianti šypsena persikreipė į piktą vypsnį. Akys užsiliepsnojo. Jo lieknas kūnas įsitempė ir Reganos galvoje šmėstelėjo pasiruošusio pulti vilko vaizdinys.

Reifui ištiesus ranką, Kesė krūptelėjo, o Regana pašoko ant kojų, tarsi ketindama ją apginti. Tačiau nespėjus jai atsidurti tarp jų, Reifas švelniai pirštais perbraukė per sumuštą veidą.

– Džo?

– Aš... netyčia susimušiau, – sumikčiojo Kesė.

Reifas piktai nusikeikė. Jis apsigręžė eiti, akys buvo pasruvusios krauju. Kesė taip pat pašoko ant kojų ir nusivijo jį.

– Ne, Reifai, būk geras, nieko nedaryk. – Ji beviltiškai griebė jį už rankos ir vos neužšoko ant sprando. – Prašau neiti ir neieškoti jo.

Reifas galėjo nustumti ją viena ranka. Tai jį dar labiau įsiutino.

– Pasilik čia. Pabūk su Regana.

– Ne, prašau tavęs. – Kesė vėl pradėjo bejėgiškai verkti. – Negėdink manęs dar labiau, nei jau esu sugėdinta.

– Šį kartą tas niekšas gaus, ko nusipelnė, – jis spjaute išspjovė žodžius stumdamas Kesę į šalį. Tačiau jos ašaros paveikė labiau nei kumščiai ar grasinimai. Reifas sustojo. – Kese. – Pasidavęs jis apkabino ją ir priglaudė prie krūtinės. – Neverk, mažyte. Neverk, viskas bus gerai.

Regana stebėjo jį iš kabineto tarpdurio. „Kaip gali toks švelnumas, – stebėjosi ji, – derėti su barbariškumu?“ Reifas laikė Kesę kaip vaiką glėbyje ir palenkęs galvą kažką švelniai murmėjo.

Reganai perštėjo gerklę, o skruostai buvo šlapi nuo ašarų. Reifas pažvelgė į ją. Taip, jo akyse vis dar kunkuliavo nuožmus pyktis. Reganai užgniaužė kvapą, o pilvo raumenys susitraukė. Sunkiai nurijusi seiles ji prabilo:

– Atvesk ją čionai, Reifai. Prašau.

Kiekvienas jo raumuo buvo įsitempęs. Jis troško medžioklės, kovos ir kraujo. Tačiau jo glėbyje drebėjo moteris. O kita žvelgė išsigandusiomis maldaujančiomis akimis.

– Eime, mažyte. – Reifas pasikišo Kesę po pažastimi, tarsi ji būtų persigandęs vaikas. – Eikš, atsisėsi.

– Atleisk man.

– Neatsiprašinėk. – Jam prireikė begalinės savitvardos nuvesti ją atgal į kabinetą ir kalbėti ramiu, lygiu balsu. – Neprivalai niekieno atsiprašinėti.

– Ji eis pas Deviną. – Drebančiomis rankomis Regana surinko puodelius ir lėkšteles. – Parašys pareiškimą. Tai ir yra teisingas sprendimo būdas.

– Vienas iš kelių. – Nors norėjo pasielgti savaip, Reifas pasodino Kesę ant kėdės, nubraukė plaukus nuo ašaroto veido. – Ar turi kur apsistoti?

Kesė linktelėjo, paėmė Reganos ištiestą popierinę nosinę.

– Kurį laiką pagyvensime pas Reganą. Tik kol...

– Vaikams nieko nenutiko?

Ji papurtė galvą.

– Atsivesiu juos, kai pasimatysiu su Devinu.

– Pasakyk, ko reikia, aš nuvažiuosiu į tavo namus ir paimsiu.

– Aš... nežinau. Išeidama nieko nepasiėmiau.

– Gerai, pasakysi man vėliau. Gal tave palydėti į šerifo būstinę?

Ji virpėdama iškvėpė, nusišluostė veidą.

– Ne, turiu tai padaryti pati. Jau eisiu.

– Štai. – Regana ištraukė stalo stalčių. – Imk raktą nuo durų viršuje. Įsikurkite su vaikais. – Ji įdėjo raktą Kesei į delną ir užlenkė pirštus. – Nepamiršk užsirakinti, Kese.

– Gerai. Jau eisiu. – Tai buvo sunkiausia – atsistoti ir eiti prie durų. – Visada maniau, kad viskas pasikeis į gera, – pasakė tyliai. – Tikėjausi to. – Ji išėjo nuleidusi galvą ir susikūprinusi.

– Nežinai, kur jis? – paklausė Reifas.

– Ne.

– Aš jį susirasiu. – Jam imant paltą Regana sugriebė už rankos. Reifas lėtai pakėlė degančias akis. – Nestok man skersai kelio.

Ji instinktyviai palietė kita ranka jo skruostą ir lūpomis prigludo prie burnos. Švelnus bučinys nuramino juos abu.

– Už ką?

– Už keletą dalykų. – Giliai įkvėpusi Regana uždėjo rankas jam ant pečių. – Už tai, kad nori išspardyti tam niekšui sėdynę. – Ji vėl jį pabučiavo. – Už tai, kad šito nepadarysi, nes Kesė nenorėtų. – Dar sykį pabučiavo. – Galiausiai už tai, kad parodei jai, jog dauguma vyrų, tikrų vyrų, yra geri.

– Po galais. – Nugalėtas jis kilstelėjo antakį. – Tai bent būdas sustabdyti, kad neužmuščiau to niekšo!

– Iš dalies to norėčiau. Ir tuo nesididžiuoju. – Vėl sukilus pykčiui ji nusisuko į karštą viryklę. – Su malonumu stebėčiau, kaip jį sumuši iki sąmonės netekimo. Dar blogiau – aš ir pati mielai jam užvožčiau.

Priėjęs Reifas atgniaužė jos į kumštį suspaustus pirštus. Susimąstęs pakėlė ranką ir pabučiavo į delną.

– Na, na... O aš maniau, kad tu švelni kaip bandelė su kremu.

– Sakiau, jog tuo nesididžiuoju. – Bet ji šyptelėjo. – Vis dėlto dabar Kesei reikia ne to. Ji turi atsitolinti nuo smurto. Net jei jis ir pateisinamas.

– Pažįstu ją nuo vaikystės. – Reifas pasižiūrėjo į arbatą, kurios jam įpylė Regana, ir papurtė galvą. Arbata kvepėjo kaip pavasario pieva, tikriausiai ir skonis toks pat. – Ji visada buvo smulkutė, daili ir baikšti. Labai miela. – Pamatęs smalsų Reganos žvilgsnį Reifas vėl papurtė galvą. – Ne. Niekad nebandžiau jos merginti. Saldumas – ne mano skoniui.