Нора Робертс - Reifo Makeido sugrįžimas

Įžengęs vidun pamatė Deviną atsilošusį krėsle ir užsikėlusį kojas ant aplamdyto metalinio stalo. Jis vilkėjo medvilninius marškinius, nublukusius džinsus ir avėjo batus nunešiotais kulnais. Jo pareigas išdavė tik žvaigždės formos ženklelis ant krūtinės.

Devinas skaitė sutrintas „Rūstybės kekes“ 2.

– Tai tu atsakingas už tvarką ir įstatymų laikymąsi šiame mieste?

Devinas iš lėto pasižymėjo skaitomą vietą ir padėjo knygą į šalį.

– Taip man visi sako. O tau visada turiu paruošęs vienutę.

– Jei vienoje jų sėdi Dolinas, neatsisakyčiau būti uždarytas su juo kokioms penkioms minutėms.

– Taip, jis čia.

Linktelėjęs Reifas priėjo prie kavavirės.

– Neturėjai su juo vargo?

Devinas tingiai, šelmiškai šyptelėjo.

– Šiek tiek pasilinksminau. Ir aš išgersiu puodelį.

– Kaip ilgai jį čia laikysi?

– Tai ne nuo manęs priklauso.

Devinas paėmė Reifo ištiestą įskilusį puodelį. Kadangi kavą jis visą laiką virdavo pats, ji buvo makeidiška. Karšta, stipri ir juoda kaip naktis.

– Pervešime jį į Heigerstauną, – tęsė Devinas. – Gaus valstijos skiriamą advokatą. Jei Kesė nepersigalvos, jam teks stoti prieš teismą.

Reifas atsisėdo ant popieriais apversto stalo kampo.

– O ji gali persigalvoti?

Truputį susierzinęs Devinas trūktelėjo pečiais.

– Tai pirmas kartas, kai ji ryžosi ko nors imtis. Tas šunsnukis daužo ją daugybę metų. Matyt, pradėjo vestuvių naktį. Ji tikriausiai sveria ne daugiau nei penkiasdešimt kilogramų. Kaulai kaip paukštelio. – Paprastai ramios jo akys užsiliepsnojo. – Ant kaklo smaugimo žymės.

– Nemačiau jų.

– Nufotografavau.

Pasitrynęs rankomis veidą Devinas nukėlė kojas nuo stalo. Susirėmimas su Džo, antrankių uždėjimas ir keli nubrozdinimai, įgyti atliekant pareigą, nenumalšino pykčio.

– Priėmiau jos pareiškimą, nufotografavau ją, o ji sėdėjo ir žiūrėjo į mane taip, tarsi vėl būtų mušama. Dievas žino, kaip ji įstengs nueiti į teismą ir dar kartą viską papasakoti.

Devinas staigiai atsistūmė nuo stalo ir nužingsniavo prie lango, pro kurį atsivėrė miestelio vaizdas. Jis davė priesaiką tarnauti miestui, ginti jo gyventojus. O ne lieti pyktį, daužydamas ką nors kumščiais.

– Daviau jai įprastų patarimų, – tęsė jis. – Dėl psichoterapijos, socialinės pagalbos, prieglobsčio. Kai pradėjo dvejoti, ar pasirašyti pareiškimą, šiek tiek paspaudžiau. Ji sėdėjo ir verkė, o aš jaučiausi kaip didžiausias šunsnukis.

Reifas suraukęs antakius žiūrėjo į kavą.

– Tau ji vis dar patinka, Devai?

– Tai buvo mokyklos laikais, – atkirto Devinas. Prisivertęs atgniaužė kumščius ir pasisuko į brolį.

Jie galėjo būti dvyniai, Reifas vos metais vyresnis. Tokie pat įžūlūs, tamsūs žvilgsniai, ilgos kojos ir rankos. Tik Devino akys buvo ramesnės, samanų, ne nefrito spalvos. Ir randuota širdis, ne veidas.

– Žinoma, man ji rūpi, – ramiu balsu atsakė jis. – Po perkūnais, Reifai, mes pažįstame ją nuo vaikystės. Netvėriau kailyje matydamas, kaip jis ją skriaudžia, tačiau nieko negalėjau padaryti. Kiekvieną kartą, kai būdavau iškviestas į jų namus, kiekvieną kartą, kai pamatydavau naują mėlynę, ji sakydavo, kad pati susižeidė.

– Šįsyk viskas kitaip.

– Taip. Pasiunčiau pavaduotoją su ja, kad pasiimtų vaikus ir viską, ko reikės.

– Žinai, kad ji apsistos pas Reganą Bišop?

– Sakė. – Jis išpylė kavos likučius iš puodelio ir įsipylė dar. – Ką gi, ji žengė pirmą žingsnį. Tikriausiai patį sunkiausią.

Kadangi daugiau nebuvo ką daryti, Devinas vėl atsisėdo prie stalo ir nustūmė niūrias mintis šalin.

– Jei jau užsiminei apie Reganą Bišop, sklinda gandas, kad rėži aplink ją sparną.

– Ar įstatymai tam prieštarauja?

– Jei toks įstatymas ir būtų, tu seniai būtum jį sulaužęs. – Devinas vėl atsistojo, išnaršė savo pavaduotojo stalo stalčius ir nugvelbė du šokolado batonėlius. Vieną mestelėjo Reifui. – Ji ne tavo stiliaus.

– Skonis keičiasi.

– Pats laikas. – Devinas atsikando šokolado. – Tai rimta?

– Įsiversti moterį į lovą visada yra rimta, broliuk.

Pritariamai sumurmėjęs Devinas vėl klestelėjo ant kėdės.

– Vadinasi, tik tiek?

– Nežinau. Bet nujaučiu, kad tai tik pradžia. – Jis pakėlė akis ir išsišiepė, kai pro duris įžengė Regana.

Ji sutrikusi stabtelėjo – o kuri moteris nesutriktų pamačiusi, kad ją stebi du išvaizdūs vyrai.

– Atsiprašau. Tikriausiai sutrukdžiau.

– Ne, ponia. – Devinas iš lėto atsistojo. – Visada malonu jus matyti.

Pakreipęs galvą Reifas uždėjo ranką jai ant peties ir tarsi perspėdamas tarė:

– Mano.

– Atsiprašau? – Regana žioptelėjo ir žingtelėjo atgal. – Ar tu ką tik pasakei „mano“?

– Taip. – Reifas atsikando šokolado ir pasiūlė batonėlio likutį jai. Kai Regana nustūmė jo ranką, jis tik gūžtelėjo ir pats baigė valgyti.

– Ne tik juokinga, bet ir kvaila – tu, suaugęs vyras, stovi valgydamas šokoladą ir šauki kaip vaikas „mano“, tarsi aš būčiau paskutinė ledų porcija šaldytuve.

– Taip, mano vaikystėje svarbiausia buvo spėti greitai pareikšti savo teises. – Norėdamas tai įrodyti jis suėmė Reganą už alkūnių, kilstelėjo ant pirštų galiukų ir karštai pabučiavo. – Turiu eiti, – arogantiškai pareiškė ir ją paleido. – Pasimatysime, Devinai.

– Taip. – Devinas susilaikė garsiai nenusikvatojęs ir tik atsikrenkštė. Praėjo kelios sekundės, o Regana vis dar žiūrėjo į duris, kurias išeidamas trinktelėjo sau už nugaros Reifas. – Nori, kad jį sulaikyčiau ir uždaryčiau?

– Gal turi čia guminę lazdą?

– Deja, ne. Bet kartą, kai buvome vaikai, sulaužiau jam pirštą. Tikriausiai vėl galėčiau tą patį padaryti.

– Tiek to. – Ji nusipurtė. Pasikalbės su Reifu vėliau, akis į akį. – Atėjau sužinoti, ar suėmei Doliną?

– Ir Reifas to paties teiravosi.

– Turėjau suprasti.

– Gal nori kavos, Regana?

– Ne, negaliu užsibūti. Atėjau tik paklausti, ar jis suimtas ir ar turėtume imtis kokių nors atsargumo priemonių, nes Kesė su vaikais apsistos pas mane.

Devinas ramiai, vertinamai pasižiūrėjo į ją. Pažinojo Reganą jau trejus metus, ji buvo graži, jie kelis kartus draugiškai pasikalbėjo kavinėje ir šnektelėdavo susitikę gatvėje. Dabar suprato, kuo ši mergina patraukė brolį. Valios jėga, protu ir gailestingumu.

Jam parūpo, ar Reifas bent nutuokia, kaip toks derinys gali pakeisti jo gyvenimą.

– Gal atsisėsk? – pasiūlė jai. – Aptarsime keletą dalykų.

2 Džono Steinbeko knyga.

5

Pirmadienio rytą Regana atsikėlė anksti su daina lūpose. Po kelių valandų pirmieji baldai bus nugabenti į namą ant kalvos. Gavusi už juos pinigus nulėks į Pensilvanijoje šią popietę vyksiantį aukcioną.

Gera priežastis visai dienai uždaryti parduotuvę.

Ji įjungė kavavirę, įmetė duonos riekeles į skrudintuvą. Tada atsisuko ir iš netikėtumo vos nepargriuvo.

– Ak, Konorai, – nusijuokė ji prispaudusi ranką prie smarkiai plakančios širdies. – Išgąsdinai mane.

– Atsiprašau. – Berniukas buvo liesas, išblyškęs, didelėmis šešėlių spalvos akimis. „Motinos akys“, – pagalvojo Regana vis dar jam šypsodamasi.

– Nieko tokio. Nežinojau, kad jūs atsikėlę. Dar labai anksti, netgi ruoštis į mokyklą. Gal nori pusryčių?

– Ne, ačiū.

Ji vos neatsiduso. Joks aštuonmetis berniukas neturėtų taip mandagiai kalbėti. Regana kilstelėjo antakį ir išėmė dėžutę dribsnių, kurie, jau žinojo, buvo jo mėgstamiausi. Mirktelėjusi pakratė ją.