Нора Робертс - Reifo Makeido sugrįžimas

Šiurkštus, trumpas Džerado atsakymas nuskambėjo tą akimirką, kai pro duris įžengė Regana.

– Gražiai pasakei, advokate, – nusijuokė Reifas. – Sveika, brangioji.

– Ar aš trukdau?

– Ne. Šis vaikinas iš lūšnynų yra mano brolis Džeradas.

– Žinau. Jis mano advokatas. Sveikas, Džeradai.

– Labas, Regana. – Džeradas susirado tuščią gėrimo skardinę ir užgesino joje nuorūką. – Kaip tavo verslas?

– Klesti. Tavo broliuko dėka. Turiu apytikrę sąmatą, pasiūlymų, dažų ir audinių pavyzdžių, – tarė ji Reifui. – Gal norėsi juos peržiūrėti.

– Laiko veltui neleidi. – Reifas pasilenkęs atvertė nedidelio nešiojamo šaldytuvo dangtį. – Nori išgerti?

– Ne, ačiū.

– O tu, Džeri?

– Vieną kelionei. Dar turiu susitikimą. – Džeradas sugavo jam mestą skardinę su gazuotu gėrimu ir išsitraukė saulės akinius. – Leisiu jums užsiimti savo reikalais. Buvo malonu susitikti, Regana.

– Šeštadienį! – šūktelėjo Reifas, Džeradui einant iš kambario. – Pusę aštuonių. Ryto, drauguži. Ir nusivilk tą kostiumą.

– Nenorėjau jo išvyti, – tarė Regana.

– Tu ir neišvijai. Gal atsisėsi?

– Kur?

Jis paplekšnojo per apverstą kibirą.

– Dėkoju, bet užsukau trumpam. Man pietų pertrauka.

– Juk viršininkė neišmes iš darbo.

– Bijau, kad išmes. – Atsegusi lagaminėlį Regana išėmė du storus aplankus. – Viskas yra čia. Kai peržiūrėsi, pranešk. – Kadangi daugiau nebuvo kur, Regana padėjo aplankus ant lentos, permestos per du ožius. Apsigręžusi nužvelgė vestibiulį. – Matau, ilgai nelaukęs ėmeisi darbų.

– Kai žinai, ko nori, nėra ko švaistyti laiko. Tai kaip dėl vakarienės?

Ji atsisuko primerkusi akis.

– Vakarienės?

– Šį vakarą. Galėtume kartu peržiūrėti tavo aplankus. – Jis pabaksnojo juos pirštu ištepdamas viršelį. – Sutaupysime laiko.

– Ak. – Vis dar susiraukusi ji persibraukė ranka plaukus. – Tikriausiai tu teisus.

– Septintą tiktų? Nuvažiuotume į „Žibintininką“.

– Kur?

– Į „Žibintininką“. Nedidelis restoranėlis netoli centro, Bažnyčios gatvėje.

Regana kilstelėjo galvą įsivaizduodama miestelio išsidėstymą.

– Pagrindinės ir Bažnyčios gatvių sankirtoje yra vaizdajuosčių parduotuvė.

Nusikeikęs Reifas susikišo rankas į kišenes.

– Anksčiau buvo restoranas. O tavo antikvariate – metalo dirbinių parduotuvė.

– Pasirodo, net ir maži miesteliai keičiasi.

– Taip. – Jis ir pats nesuprato, kodėl susierzino. – Patinka itališkas maistas?

– Taip, bet artimiausias italų restoranas yra kitame upės krante, važiuojant į vakarų Virdžiniją. Galėtume paprasčiausiai susitikti Edės užkandinėje.

– Ne. Valgysime itališką maistą. Atvažiuosiu apie pusę septynių. – Norėdamas pasitikrinti laiką, Reifas išsitraukė iš kišenės laikrodį. – Taip, pusę septynių spėsiu.

– Gražus. – Negalvodama Regana priėjo arčiau ir norėdama geriau įsižiūrėti į kišeninį laikrodį dviem pirštais atsargiai suėmė jį už riešo. – Hm... Amerikos laikrodžių kompanija, devyniolikto amžiaus vidurys. – Įvertinusi apvertė, norėdama apžiūrėti korpusą. – Su praba, geros būklės. Duosiu už jį septyniasdešimt penkis.

– Sumokėjau devyniasdešimt.

Regana nusijuokė ir atmetė už nugaros plaukus.

– Vadinasi, gerai suderėjai. Jis vertas šimto penkiasdešimties. – Ji pakėlė akis į Reifą. – Tu nepanašus į mėgstantį kišeninius laikrodžius.

– Rankinį laikrodį dirbdamas sudaužyčiau. – Norėjo ją paliesti. Regana atrodė tokia daili, gaivi ir jis beprotiškai užsigeidė truputį ją sutaršyti. – Po paraliais, gaila, kad mano rankos purvinos.

Sunerimusi ji paleido jo riešą ir nusivalė rankas vieną į kitą.

– Kaip ir veidas. Bet tu vis tiek gražus. – Pasitaisiusi lagaminėlio dirželį ji apsigręžė ir nuėjo. – Susitiksime pusę septynių. Neužmiršk pasiimti aplankų.

Ji persirengė tris kartus, kol pagaliau sudraudė save. Tai tik verslo vakarienė, priminė sau sėsdamasi ant minkštos kėdės prie tualetinio staliuko. Išvaizda, žinoma, reikia pasirūpinti, bet tai ne svarbiausias dalykas.

Regana prikando lūpą svarstydama, ar vis dėlto turėtų apsivilkti juodą trumpą suknelę.

Ne, ne, ne. Supykusi ant savęs ji čiupo plaukų šepetį. Geriausia rinktis paprastus drabužius. Restoranas vakarų Virdžinijoje – neįmantrus, šeiminis. Susitikimo tikslas – profesinis. Tam labiausiai tiks švarkelis, laisvos kelnės ir tamsiai žalio šilko palaidinė. Aprangą pagyvins įsisegdama į atlapą mėnulio akmens sagę. O vietoj įspūdingų kabančių auskarų įsivers paprastus auksinius žiedus.

Po perkūnais. Ji numetė šepetį ir užsitempė zomšos batus iki kulkšnių. Čia joks pasimatymas. Ji nenori susitikinėti su Reifu Makeidu. Šiuo metu, kai verslas pagaliau pradėjo teikti vilčių, ji netroško su niekuo susitikinėti.

Apie rimtus santykius, jei kada nors nuspręs tokius užmegzti, pagalvos gal už kokių trejų metų. Mažiausiai. Ji nedarys motinos klaidų ir netaps priklausoma nuo kito žmogaus nei finansiškai, nei emociškai. Pati pasirūpins savo saugumu ir susikurs tvirtą pagrindą po kojomis. Ir tik tada, jei panorės, pasiieškos gyvenimo draugo.

Niekas jai nenurodinės, dirbti ar ne. Jai neteks kaulyti iš vyro kelių atliekamų dolerių naujai suknelei. Galbūt toks gyvenimas tiko tėvams – juk jie visada atrodė patenkinti. Tačiau Regana Bišop troško gyventi kitaip.

Kaip gaila, kad Reifas toks pavojingai patrauklus. „Ir toks punktualus“, – pridūrė ji mintyse išgirdusi beldimą į duris. Drąsindamasi Regana išėjo iš miegamojo, perkirto jaukiai apstatytą mažą svetainę ir atidarė duris. „Ak, – darsyk atsiduso mintyse, – tikrai labai gaila.“

Jis pamalonino ją nuostabia šypsena, o neįtikėtinai žalios akys nužvelgė nuo galvos iki pėdų.

– Gerai atrodai. – Reganai nespėjus atsitraukti, jis pakštelėjo į lūpas.

– Pasiimsiu paltą, – pasakė ji tebelaikydama atlapotas duris. – O kas čia?

– Čia? – Jis krestelėjo krepšius rankose. – Mūsų vakarienė. Kur virtuvė?

– Aš... – Jis žengė vidun ir koja uždarė duris. – Maniau, kur nors važiuosime.

– Ne, sakiau, valgysime itališką maistą. – Jis greitai apžvelgė kambarį. Minkšti foteliukai, spindintys stalai, dailūs mieli niekučiai ir ką tik nuskintos gėlės. „Labai moteriška“, – pagalvojo. O paveikslas su niūriu karvės snukiu virš sofos teikė bendram vaizdui linksmumo. – Gražūs namai.

– Nori pasakyti, kad ruoši man vakarienę?

– Tai pats greičiausias būdas prisivilioti moterį į lovą jos neliečiant. Virtuvė čia?

Pagaliau įstengusi užčiaupti pražiotą burną, Regana nusekė paskui Reifą į kambuzo stiliaus virtuvę.

– Nelygu, ar gerai gamini?

Patenkintas jos atsaku jis šyptelėjo ir pradėjo traukti iš krepšių produktus.

– Pati man pasakysi. Turi keptuvę?

Ji išėmė iš spintelės didelę ketaus keptuvę ir suspaudusi lūpas patapšnojo per ją delnu.

– Jei man su ja užvoši, negausi ziti makaronų su bazilikais ir pomidorais.

– Ziti? – Perbraukusi liežuviu per dantis Regana pastatė keptuvę virš degiklio. – Palauksiu, kol paruoši. – Tada išėmė puodą makaronams ir padavė jam.

Įpylęs vandens ir uždėjęs virti Reifas ėmėsi plauti žalumynus salotoms.

– Kur išmokai gaminti?

– Mes visi mokame. Turi didelį peilį? Mano mama nemanė, kad vieni darbai yra vyriški, o kiti – moteriški. Ačiū, – padėkojo Reifas ir pradėjo greitai, įgudusiai pjaustyti, priversdamas Reganą kilstelėti iš nuostabos antakius. – Tai buvo tiesiog darbai, – tęsė jis.