Нора Робертс: Reifo Makeido sugrįžimas

– Netikiu.

– Visai tavęs nekaltinu. – Jis negalėjo rūkyti, todėl turėjo judėti. Atsistojęs nuėjo prie židinio. Atrodė, kad pastebėjo dūmelį nuo, regis, ką tik užgesusios ugnies. – Šeinas buvo namie. Taip pat ir Si Martinas. Dabar jis meras.

– Žinau, kas toks Si Martinas, – irzliai atšovė Regana.

– Būtum jį pažinojusi mokykloje, – nusijuokė Reifas. – Jis buvo tikras asilas. Na, nesvarbu. Si užsuko paklausti, ar Šeinas nenuvalytų jo keliuko. Jis vis dar buvo ten, kai išvažiavau. Prieš penkiolika minučių. Pasiskolinau iš Šeino keturiais ratais varomą visureigį, kad užkopčiau į šią kalvą. Pastačiau jį ir įžengęs pro duris spėjau pamatyti, kaip tu griūvi apalpusi.

Jis sugrįžo prie jos, nusivilko paltą ir apklostė jai kojas.

– Beje, o kaip tu patekai vidun?

– Aš... – ji pažvelgė į jį ir sunkiai nurijo seiles. – Atidariau duris.

– Jos buvo užrakintos.

– Ne, nebuvo.

Pakėlęs antakį Reifas subarškino raktais kišenėje.

– Įdomu.

– Juk tu nemeluoji, – akimirką patylėjusi tarė ji.

– Šį kartą ne. Tai ką gi tu girdėjai?

– Žingsnius. Bet čia nieko nebuvo. – Norėdama sušilti Regana pakišo rankas po paltu. – Viršuje girgždėjo grindys. Aš nustebau. Netikėtai pasidarė labai šalta ir aš išsigandau. Todėl užlipau laiptais viršun.

– Išsigandai, todėl užlipai laiptais, užuot išbėgusi laukan?

– Pamaniau, kad tai tu vaikštai viršuje. Norėjau apšaukti. – Ji blankiai šyptelėjo. – Įsiutau, kam privertei krūpčioti iš baimės. Pažvelgiau į koridorių. Tikriausiai supratau, kad tavęs ten nėra. Išgirdau girgždant medį, tada garsiai užsitrenkė durys ir kažkas pravirko. Aš puoliau bėgti.

Reifas atsisėdo šalia ir draugiškai apkabino ją per pečius.

– O kas nebėgtų?

– Šūvis, – prisiminė Regana. – Jau buvau beveik laiptų apačioje, kai išgirdau šūvį. Man net ausyse suspengė. O tada atsidarė lauko durys ir užgeso šviesos.

– Neturėjau vėluoti. – Jis netikėtai palinko ir pabučiavo ją. – Atleisk.

– Nesvarbu.

– Vieni žmonės kažką jaučia šiame name, o kiti – ne. Tu man pasirodei ramaus, praktiško būdo.

Ji susikryžiavo rankas ant krūtinės.

– Tikrai?

– Ryžtinga, – pridūrė jis šypsodamasis. – Regis, turi lakesnę vaizduotę, nei maniau. Jau geriau jautiesi?

– Taip.

– Tikrai nenori dar pasėdėti man ant kelių?

– Tikrai ne, ačiū.

Nenuleisdamas žvilgsnio Reifas nubraukė voratinklį jai nuo plaukų.

– Nori išeiti?

– O taip.

Jis pasiėmė paltą.

– Norėčiau tave kai kur nusivežti.

– Nebūtina. Sakiau, kad man... – Ji atsistojo, o kadangi jis nesitraukė, atsitrenkė jam į krūtinę. – Viskas gerai, – išstenėjo.

– Verslo reikalais, mieloji. – Reifas užkišo plaukų sruogą jai už ausies, sprigtelėjo keturkampį akvamariną jos ausyje. – Neilgam. Manau, turėtume susirasti šiek tiek šiltesnę ir svetingesnę vietelę smulkmenoms aptarti.

Regana turėjo sutikti, kad pasiūlymas protingas. Netgi labai. Ji pasiėmė lagaminėlį ir nuėjo priešais jį durų link.

– Regana?

– Ką?

– Tu išsitepei veidą. – Reifas nusijuokė pamatęs piktą žvilgsnį ir pakėlė ją ant rankų. Nepaisydamas protestų nusinešė per sulūžusią verandą. – Turi žiūrėti, kur eini, – pasakė statydamas ant kojų prie visureigio.

– Visada žiūriu.

– Neabejoju, – sumurmėjo jis eidamas aplink automobilį.

Jis nusileido keliuku žemyn, apvažiavo jos automobilį ir nuvairavo tolyn.

– Maniau, seksiu paskui tave, – tarė Regana.

– Tikriausiai nenorėjai pasakyti, kad seksi paskui mane iki gyvenimo galo, tad geriau važiuokime vienu automobiliu. Vėliau tave parvešiu.

– Iš kur?

– Iš namų namučių, brangioji.

Saulei nutvieskus baltus laukus, apsnigtas Makeidų ūkis priminė gražią „Currier & Ives“ graviūrą. Akmeninis namas su dengta veranda, skliautuotas raudonų plytų daržinės stogas, visokių orų matę ūkiniai pastatai ir pora auksaspalvių šunų, lojančių ir drabstančių sniegą iš po kojų, visiškai užpildė paveikslėlį – Reganai jis atrodė nuostabus.

Jai daugybę kartų teko važiuoti pro Makeidų ūkį – kai rusvi laukai buvo suarti, kai juose džiūvo šienas ir augo kukurūzai. Netgi buvo kartą ar du sustojusi – pamatė traktoriumi važiuojantį Šeiną ir pagalvojo, kad jis nuostabiai tinka šiai žemei.

Tačiau Reifo Makeido tokiame paveikslėlyje negalėjo įsivaizduoti.

– Neatrodo, kad būtum sugrįžęs gyventi ūkyje?

– Ne, po perkūnais. Šeinas ūkį myli, Devinas toleruoja. Džeradas vertina jį kaip veikiančią įmonę.

Reifui pastačius visureigį prie savo automobilio, Regana pakreipė galvą.

– O tu?

– Nekenčiu jo.

– Nejauti jokių saitų su žeme?

– Taip nesakiau. Nekenčiu ūkininkavimo. – Reifas iššoko iš visureigio, caktelėjo liežuviu šokinėjantiems retriveriams. Reganai nespėjus nužengti į sniego pusnį, jis vėl pakėlė ją ant rankų.

– Nustok mane nešioti. Aš kuo puikiausiai moku vaikščioti per sniegą.

– Su miestiškais batais. Nors ir dailiais, – pakomentavo jis nešdamas ją į verandą. – Tavo mažos pėdos. Nelįskit! – sukomandavo šunims. Sklandžiai atidarė duris ir prilaikydamas alkūne įnešė ją vidun.

– Ei, Reifai, ką čia turi?

Šypsodamasis Reifas kilstelėjo Reganą rankose ir mirktelėjo Šeinui.

– Susiradau moterį.

– Labai patrauklią. – Šeinas įmetė rankoje laikytą malką į židinį ir atsitiesė. Jo akys, kurių spalva priminė virš jūros kylantį rūką, linksmai spindėjo. – Sveika, Regana.

– Labas, Šeinai.

– Gal turi karštos kavos? – paklausė Reifas.

– Žinoma. – Šeinas bato galu stumtelėjo malką į vietą. – Virtuvė visada veikia.

– Gerai. O dabar pranyk.

– Nemandagiai pasielgei. – Regana nusipūtė plaukus nuo veido, Reifui nešant ją prieškambariu į virtuvę.

– Tu šeimoje vienturtė, ar ne?

– Taip, bet...

– Taip ir maniau. – Jis nuleido ją į vieną pintų kėdžių prie virtuvės stalo. – Kokią kavą geri?

– Juodą, be cukraus.

– Kokia moteris. – Reifas nusivilko paltą ir užmetė ant durų kablio, kur jau kabėjo sunki darbinė brolio striukė. Iš spintelės stiklinėmis durelėmis išėmė du žvilgančius baltus puodelius. – Gal nori ko nors prie kavos? Vilties neprarandančios moterys dažnai iškepa Šeinui sausainių. Matyt, kaltas tas jo dailus, doras veidelis.

– Tikrai dailus. Jūs visi dailūs. – Ji nusivilko paltą murmėdama iš malonumo, kad pagaliau šilta. – O sausainių atsisakysiu.

Reifas padėjo garuojantį puodelį priešais ją. Kaip įpratęs, apsuko kėdę ir apsižergęs ją atsisėdo.

– Tai gal ir darbo atsisakysi?

Neskubėdama Regana patyrinėjo savo kavą, paragavo ir suprato, kad ji nuostabi.

– Turiu keletą daikčiukų parduotuvėje, kurie, mano manymu, tau patiks. Kai jau galėsime imtis namo. Taip pat pasidomėjau tradicinėmis to laikotarpio spalvomis ir audiniais.

– Tai reiškia „taip“ ar „ne“, Regana?

– Ne, aš neatsisakysiu. – Ji pakėlė akis į jį. – Ir tau tai nemažai kainuos.

– Dėl nieko nesijaudini?

– Aš taip nesakiau. Bet dabar žinau, ko laukti. Patikėk, antrą kartą nenualpsiu tau po kojomis.

– Labai tikiuosi. Siaubingai mane išgąsdinai. – Ištiesęs per stalą ranką jis pradėjo žaisti su jos pirštais. Jam patiko jų švelnumas ir gležnumas, brangakmenių ir aukso spindesys. – Tyrinėdama nieko neatkasei apie du kapralus?