Нора Робертс: Reifo Makeido sugrįžimas

„O toji moteris, – mąstė Reifas, – žino savo vertę.“ Ramios akys, ryžtingai atkištas smakras, švelnios rankos. Ji nė nemirktelėjo, kai jis pasiūlė parūpinti baldų viešbutukui. O taip, širdis tikriausiai net pašoko, bet moteris nė nemirktelėjo. Jis gerai pažinojo verslo pasaulį ir negalėjo ja nesižavėti. Laikas parodys, ar ji atlaikys mestą iššūkį.

O pats geriausias laikas – dabartis.

– Tas antikvariatas – už dviejų namų?

– Taip. – Virdama kavą Kesė viena akimi stebėjo vaikus. – Kairėje. Nors nemanau, kad ji jau atidarė.

Reifas užsimetė striukę ir šyptelėjo.

– Galiu lažintis, kad atidarė!

Jis išėjo laukan be kepurės, prasegta striuke. Žingsnius slopino minkštas sniegas. Kaip ir tikėjosi, „Praėjusiuose laikuose“ jau degė šviesos. Užuot iš karto užėjęs, jis apžiūrėjo vitriną, kuri jam pasirodė tinkamai sutvarkyta.

Įvairiame aukštyje patiestas mėlynas brokatas žėravo kaip tekantis vanduo. Ant vaikiško supamojo krėslo sėdėjo porcelianinė lėlė ryškiomis akimis, prie jos kojų gulėjo dailiai išdėlioti senoviniai žaislai. Paniuręs žalsvas drakonas tupėjo susirangęs ant pjedestalo. Žvilgančios raudonmedžio papuošalų dėžutės stalčiukai buvo ištraukti, iš jų virto spindintys mažmožiai – atrodė, tarsi po juos ką tik būtų naršiusi moters ranka. Ant emaliuotos lentynos stovėjo gražiai išrikiuoti spalvingi kvepalų buteliukai. „Padėk priekyje blizgučių ir jie pritrauks klientus“, – linktelėjęs pagalvojo jis.

Žengiant vidun suskambo prie durų kabantys varpeliai. Ore tvyrojo cinamono, gvazdikėlių ir obuolių kvapas. Giliai įkvėpęs Reifas suprato, kad kvepia ir pačia Regana Bišop. Jis užuodė lengvą subtilių ir kartu aistringų kvepalų aromatą, kurį pajuto dar užkandinėje.

Reifas lėtai apsižvalgė. Baldai sustatyti taip, kad viską būtų galima apeiti. Minkštasuolis čia, staliukas ten. Lempos, vazos, dubenys turėjo dvigubą paskirtį – buvo išstatyti parodai ir puošė parduotuvėlę. Ant valgomojo stalo puikavosi porceliano indai ir stiklo dirbiniai, žvakės ir gėlės, tarsi bet kurią akimirką pro duris turėtų įžengti svečiai. Senas „Victrola“ gramofonas stovėjo šalia spintelės, kurioje buvo sudėtos 78 apsisukimų per minutę plokštelės.

Iš viso parduotuvėje buvo trys kambariai, visi išpuošti ir puikiai sutvarkyti. Niekur nė dulkelės. Reifas sustojo prie virtuvės spintelės su baltais moliniais indais ir melsvai išdažytais uogienių stiklainiais.

– Graži spintelė, – tarė Regana jam už nugaros.

– Panašią turime ir mes virtuvėje. – Reifas neatsisuko. Žinojo, kur ji stovi. – Motina joje laikydavo kasdienius indus. Baltus kaip ir šitie. Ir stiklines. Storo stiklo, kad nesudužtų. Vieną tokią kartą metė į mane, kai pasakiau jai kažką šiurkštaus.

– Pataikė?

– Ne. Būtų pataikiusi, jei būtų norėjusi. – Jis atsigręžė ir apdovanojo ją žavia šypsena. – Buvo velniškai taikli. Ką tu veiki šioje dykynėje, Regana Bišop?

– Pardavinėju prekes, Reifai Makeidai.

– Tavo prekės visai neprastos. Kiek norėtum už drakoną vitrinoje?

– Tavo puikus skonis. Penkių penkiasdešimt.

– Šiek tiek per daug, Regana. – Ištiesęs ranką jis atsegė vienintelę auksinę jos švarkelio sagą.

Gestas jai pasirodė pernelyg intymus, bet ji nutylėjo.

– Kiek moki, už tiek ir gauni.

– Jei būsi sumani, gausi dar daugiau. – Jis susikišo nykščius į priekines džinsų kišenes ir vėl pradėjo vaikštinėti. – Kaip seniai čia gyveni?

– Praėjusią vasarą suėjo treji metai.

– Iš kur? – Nesulaukęs atsakymo Reifas atsigręžė ir kilstelėjo juodą patrauklų antakį. – Tiesiog palaikau pokalbį, brangioji. Noriu geriau pažinti žmones, su kuriais mezgu verslo santykius.

– Kol kas jokio verslo dar nepradėjome. – Ji užsikišo plaukų sruogą už ausies ir nusišypsojo. – Brangusis.

Reifas pratrūko skambiai, žaviai juoktis. Nedidelės jaudulio bangelės nusirito jos kūnu. Regana jautė, kad šis vyras iš tų, kurių saugotis savo dukroms liepia motinos. Nors jis ir traukė akį, verslas buvo svarbesnis. Darbui ji visada teikė pirmenybę.

– Manau, tu man patiksi, Regana. – Jis pakreipė galvą. – Atrodai pritrenkiamai.

– Ir vėl palaikai pokalbį?

– Tik atkreipiau dėmesį. – Vis dar šypsodamasis jis apžiūrėjo jos rankas. Regana nešiojo gražius žiedus su spindinčiais akmenėliais ir aukso aptaisais. – Ar nors vienas iš jų reiškia, kad kas nors stovi man skersai kelio?

Jos krūtinėje suplazdėjo drugeliai. Nugara pašiurpo.

– Sakyčiau, nelygu, kur link suki.

– Ne, – paskelbė jis. – Tu netekėjusi. Ką tik pati pasakei. Taigi. – Patenkintas jis atsisėdo ant raudonos aksominės kušetės ir atmetė ranką ant išlenkto atlošo. – Gal norėtum prisėsti?

– Ne, ačiū. Atėjai aptarti darbo reikalų ar įsivilioti mane į lovą?

– Aš niekada neįkalbinėju moterų eiti su manimi į lovą. – Reifas jai nusišypsojo.

„Ne, – pagalvojo ji. – Tau pakanka akinamai nusišypsoti ir pamoti pirštu.“

– Darbas, Regana. – Atsipalaidavęs jis sukryžiavo kojas. – Tik darbo reikalai, kol kas.

– Gerai. Tada pasiūlysiu tau karšto sidro.

– Mielai išgersiu.

Ji nuėjo į galinę parduotuvės patalpą. Likęs vienas Reifas susimąstė. Nenorėjo elgtis taip tiesmukai, pats nesuprato, kodėl ji taip smarkiai jį traukia. Kažkuo viliojo jos laikysena, dailus pagal užsakymą siūtas švarkelis, ramios ir linksmos akys, karštas kvėpavimas.

Regana Bišop yra neabejotinai iš tų moterų, pas kurias vedantis kelias – ilgas ir nuklotas erškėčiais. Reifas nebijojo sunkumų, bet šiuo metu buvo pernelyg užsiėmęs, kad ryžtųsi tokiam iššūkiui.

O tada pamatė ją sugrįžtant: ilgos dailios kojos ir žaviai siūbuojantys, pusę veido dengiantys plaukai.

„Po šimts, – pagalvojo jis. – Tokiai moteriai visada galima rasti laiko.“

– Ačiū. – Reifas paėmė garuojantį emaliuotą puodelį. – Ketinau pasisamdyti kokią nors įmonę iš Vašingtono ar Baltimorės, galbūt net pats pasidairyti po vieną kitą parduotuvę.

– Galiu gauti viską, ką gautų Vašingtono ar Baltimorės įmonės, ir pasiūlyti geresnę kainą.

– Galbūt. Svarbiausia, aš ir pats noriu dirbti su šalia gyvenančiais žmonėmis. Pažiūrėsime, kaip mums pavyks. – Reifas gurkštelėjo sidro, jis buvo karštas ir aštrus. – Ką žinai apie Barlou namą?

– Jis po truputį griūva. Manau, tai nusikaltimas, kad iki šiol niekas nebandė jo išsaugoti. Šio krašto žmonės mielai rūpinasi savo istorinėmis vietovėmis ir pastatais. Tačiau šis namas jiems nerūpi. Jei turėčiau lėšų, būčiau ir pati jį nusipirkusi.

– Ir būtum gavusi daugiau nei suderėjusi. Namas tvirtas kaip uola. Jei nebūtų buvęs taip gerai suręstas, dabar iš jo būtų likusi tik nuolaužų krūva. Vis dėlto reikės nemažai padirbėti... – Jis susimąstė ir ėmė piešti vaizdą mintyse. – Išlyginti, nušlifuoti ir apšiltinti grindis, sienas nutinkuoti arba visai išgriauti, pakeisti langus. Stogas – gyva bėda. – Sugrįžęs į dabartį jis gūžtelėjo. – Reikia laiko ir pinigų. Noriu, kad namas vėl atrodytų kaip 1862-aisiais, kai jame gyveno Barlou šeima, pro svetainės langus stebėjusi Antietamo mūšį.

– Tikrai? – šypsodamasi paklausė Regana. – Maniau, jie drebėjo pasislėpę daržovių rūsyje.

– Aš viską kitaip įsivaizduoju. Turtingi ir privilegijuoti miestelėnai stebi spektaklį, galbūt šiek tiek suirzę, kad dėl patrankų griausmo įskilo langas arba kad mirštančiųjų riksmai prikėlė jų kūdikį iš popietinio miego.