Нора Робертс: Reifo Makeido sugrįžimas

– Jie buvo jauni ir visą laiką lyg ant ko nors širstantys. Pikčiausias atrodė Reifas. Tą naktį, prieš išvykdamas iš miesto, jis susikivirčijo su Džo. Reifas sulaužė jam nosį ir išmušė kelis dantis.

– Tikrai? – Regana pamanė, kad jai tikriausiai jis patiks.

– Reifas nuolat ieškodavo dingsties susimušti. Jų tėvas mirė, kai jie dar buvo vaikai. Man tikriausiai buvo dešimt, – susimąstė ji. – O vėliau mirė ir mama, netrukus Reifas išvyko. Ji sirgo beveik metus. Tada ir prasidėjo sunkumai ūkyje. Dauguma manė, kad Makeidai turės jį parduoti, tačiau jie sugebėjo išsilaikyti.

– Bent jau trys iš jų.

– Mmm... – Kesė pasigardžiavo kava. Ji taip retai galėdavo tiesiog pasėdėti ir pailsėti. –

Jie buvo vos išaugę iš berniūkščių. Džeradui tada buvo apie dvidešimt trejus, o Reifas – vos dešimčia mėnesių jaunesnis. Devinas maždaug ketveriais metais vyresnis už mane, o Šeinas metais jaunesnis už jį.

– Atrodo, poniai Makeid teko labai daug dirbti.

– Ji buvo nuostabi. Stipri. Viską laikė savo rankose, nors ir sunku kartais būdavo. Visada ja žavėjausi.

– Kartais reikia būti stipriai, kad ko nors atsisakytum, – sumurmėjo Regana. Tada papurtė galvą. Buvo pasižadėjusi jos nespausti. – Kaip manai, kodėl jis sugrįžo?

– Nežinau. Sako, dabar jis turtingas. Užsidirbo krūvą pinigų pirkdamas ir parduodamas žemes, namus. Atrodo, turi savo įmonę. „Makeidas“. Taip ją pavadinęs. Tiesiog „Makeidas“. Mano mama visada sakydavo, kad jis atsidurs už grotų arba žus, bet...

Kesė žvilgtelėjo pro langą ir jos balsas nutrūko.

– Oho, – sumurmėjo ji. – Šarlina buvo teisi.

– Hm?

– Jis atrodo dar geriau nei anksčiau.

Smalsaudama Regana pasisuko kaip tik tuo metu, kai sužvangėjusios atsivėrė durys. Šeimos gėdai įžengus vidun, ji buvo priversta pripažinti, kad tai vienas nuostabiausių jos matytų patrakėlių.

Jis nusipurtė sniegą nuo tankių, juodų kaip naktis plaukų ir nusivilko trumpą juodą odinę striukę, kuri visiškai netiko Rytų pakrantės žiemoms. Reganai jis pasirodė panašus į karį – nedidelis randas, neskustas smakras ir kreivoka nosis, kuri jo gražiam veidui teikė atšiaurumo. Kūnas atrodė tvirtas kaip granitas, o ryškiai žalios akys nė kiek ne švelnesnės. Su padėvėtais flaneliniais marškiniais, suplėšytais džinsais ir nutrintais batais nebuvo panašus į labai turtingą, klestintį verslininką. Tačiau neabejotinai atrodė pavojingas.

Reifas su malonumu pastebėjo, kad Edės užeiga beveik nepasikeitusi. Prie bufeto stovėjo tikriausiai tos pačios kėdės, kurių sėdynes jis, dar vaikas, šildydavo laukdamas ledų su sirupu ar gazuoto gėrimo. Sklandė tokie pat kvapai – riebalų, kepinamų svogūnų, nuolat Edės rūkomų cigarečių dūmo ir vos juntamo pušų kvapo valiklio.

Neabejojo, kad Edė darbuojasi virtuvėje – keptuvėje varto suvožtinius arba maišo puodus. Ir jau tikrai prie galinio staliuko knarkia senasis Tidas, net nepastebėjęs, kad kava atšalo. Kaip visada.

Jis ramiai, vertinamai peržvelgė akinamai baltą bufetą su permatomomis plastiko indaujomis, kuriose buvo sudėti tortai ir pyragai, sienas, ant kurių kabėjo nespalvotos pilietinio karo mūšių nuotraukos, ir sustojo žvilgsniu prie staliuko už aukštos pertvaros. Prie jo sėdėjo dvi moterys su kavos puodeliais rankose. Vienos jų nepažinojo. Atrodė įspūdingai. Medaus atspalvio rudi plaukai, lygiai nukirpti iki smakro, gražiai įrėminantys švelnių bruožų kreminės odos veidą. Ilgos blakstienos virš tamsiai mėlynų smalsių akių. Ir įžūlus mažytis apgamas prie pat putlių nesišypsančių lūpų kampučio. „Idealus paveikslėlis“, – pamanė jis. Tarsi iškirptas iš žvilgančio moteriško žurnalo.

Jie tyrinėjo vienas kitą, vertino taip, kaip moteris ar vyras vertintų įdomų papuošalą parduotuvės vitrinoje. Tada Reifas nukreipė žvilgsnį į droviai besišypsančią trapią neaukštą blondinę baikščiomis akimis.

– Po perkūnais. – Žybtelėjusi jo šypsena penkiais laipsnis pakėlė kavinės temperatūrą. – Mažoji Kesė Konor.

– Reifai. Girdėjau, kad sugrįžai. – Išgirdusi, kaip Reifo pakelta nuo kėdės Kesė sukikeno, Regana išrietė antakį. Retai galėdavai išgirsti taip laisvai besijuokiančią Kesę.

– Graži kaip visada, – pasakė jis ir pabučiavo ją tiesiai į lūpas. – Pasakyk, kad pagaliau išspyrei lauk tą idiotą ir atlaisvinai man kelią.

Ji šiek tiek atsitraukė nuo jo bijodama liežuvautojų.

– Dabar turiu du vaikus.

– Berniuką ir mergytę. Girdėjau. – Jis timptelėjo jos prijuostės dirželį ir šiek tiek susirūpinęs pagalvojo, kad ji netekusi daug svorio. – Vis dar čia dirbi?

– Taip. Edė virtuvėje.

– Tuoj nueisiu su ja pasisveikinti. – Draugiškai uždėjęs ranką Kesei ant peties jis atsigręžė į Reganą. – Kas tavo draugė?

– Oi, atsiprašau. Čia Regana Bišop. Jai priklauso „Praėję laikai“ – antikvariatas ir apdailos parduotuvė už kelių durų nuo čia. Regana, čia Reifas Makeidas.

– Vienas iš brolių Makeidų. – Ji ištiesė ranką. – Žinia jau pasklido.

– Neabejoju. – Jis suėmė jos ranką ir palaikė žiūrėdamas į akis. – Antikvariniai daiktai? Koks sutapimas. Aš taip pat tuo domiuosi.

– Tikrai? – Nenorėdama prarasti orumo ji ištraukė ranką iš jo delno. Iš suspindusių akių pamatė, kad jis ją suprato. – Kuriuo nors konkrečiu laikotarpiu?

– Devyniolikto amžiaus antrąja puse – viskuo nuo pradžios iki pabaigos. Turiu trijų aukštų namą, maždaug tūkstančio dviejų šimtų kvadratinių pėdų, kurias reikia apstatyti baldais. Kaip manai, ar įstengtum?

Prireikė daug valios, kad Regana susitvardytų neišsižiojusi iš nuostabos. Jos parduotuvė buvo mėgstama turistų ir miestelėnų, tačiau toks užsakymas tris kartus padidintų įprastas pajamas.

– Žinoma, įstengčiau.

– Nusipirkai namą? – pertraukė juos Kesė. – Maniau, kad apsigyvensi ūkyje.

– Kol kas ten apsistojau. Name negyvensiu. Truputį perstatęs ir sutvarkęs atidarysiu nedidelį viešbutį. Įsigijau senąjį Barlou namą.

Iš nuostabos Kesė apvertė kavinuką.

– Barlou namą? Bet jame...

– Vaidenasi? – Jo akyse suspindo nutrūktgalviškos liepsnelės. – Po galais, tu teisi. Ar galėčiau gauti gabalėlį to pyrago su kava, Kese? Staiga pakilo apetitas.

Regana išėjo, o Reifas dar pabuvo apie valandą gėrėdamasis iš apsnigtos gatvės atbėgusiais Kesės vaikais. Jis stebėjo, kaip ji tupinėjo aplink juos, kaip išbarė berniuką, kad šis pamiršo užsimauti pirštines, klausėsi didžiaakės mergytės iškilmingo pasakojimo apie šios dienos nuotykius.

Jam pasidarė šiek tiek liūdna, tačiau kažkaip ir ramu, žiūrint į seną pažįstamą, sodinančią vaikus prie stalo su knygomis ir spalvotomis kreidelėmis.

Daug kas liko nepakitę per pastarąjį dešimtmetį. Bet daug kas buvo ir kitaip. Jis puikiai žinojo, naujiena apie jo atvykimą tebesklinda telefono linijomis. Tai glostė savimeilę. Norėjo, kad miestas žinotų, jog jis sugrįžo nepabrukęs uodegos, kaip daugelis pranašavo.

Dabar turėjo pinigų ir ateities planų.

Barlou namas – jo planų šerdis. Jis netikėjo vaiduokliais, dažniausiai, bet tas namas nedavė ramybės. Dabar jis priklausė jam, kiekvienas senas akmuo, kiekvienas gervuogių krūmas – ir visa kita, kas jame buvo. Jis atgaivins, prikels jį taip, kaip prisikėlė pats. Vieną dieną stovės viršutiniame aukšte prie lango ir žiūrės žemyn į miestą. Įrodys visiems, netgi pats sau, kad yra šio to vertas.

Reifas paliko po puodeliu dosnių arbatpinigių, bet ne per daug, nenorėdamas trikdyti Kesės. „Ji per laiba, – pamanė jis. – Ir akys budrios.“ Tačiau sėdėdama su Regana atrodė atsipalaidavusi, ne tokia nuvargusi ir trapi.