Нора Робертс: Reifo Makeido sugrįžimas

Džo vėl pasižiūrėjo į Reifą. Šis jau buvo užkaitęs ir pasirengęs. Jis pasižymėjo beatodairišku elgesiu.

– Bet tiksi ir tu. Visada laikiau tave didžiausiu liurbiu iš visos šutvės, Reifai.

– Ar ne? – Reifas užgesino cigaretę ir pakėlė alų. Kai baigdamas ritualą prieš muštynes išgėrė, klientai pasisuko ant kėdžių stebėti jų.

– Kaip sekasi fabrike, Džo?

– Aš bent jau gaunu atlyginimą, – atšovė Džo. – Turiu pinigų kišenėje. Niekas iš manęs neatims namų.

– Tikrai ne, kol tavo žmona dirbs po dvylika valandų aptarnaudama staliukus, kad sumokėtų už nuomą.

– Užčiaupk srėbtuvę ir nekalbėk apie mano žmoną. Tai aš šeimoje uždirbu pinigus. Jokia moteris už mane nemokės, ne taip kaip jūsų mamytė turėjo dirbti už savo senį. O tas išleido jos palikimą tarsi vandenį pro pirštus ir pakratė kojas palikęs vieną.

– Taip, jis mirė ir paliko ją vieną. – Pyktis, kaltė ir sielvartas suspaudė Reifui krūtinę. – Bet niekada jos nemušė. Jai nereikėjo vaikščioti mieste prisidengus šaliku, su tamsiais akiniais ir pasakoti, kad pargriuvo. O tavo motina vis užkrisdavo ant to paties daikto, Džo, – tavo tėvo kumščio.

Džo trenkė alaus butelį į stalą ir šis sudužo.

– Šlykštus melas. Išlupsiu tau jį iš gerklės.

– Pabandyk.

– Jis girtas, Reifai, – sumurmėjo Džeradas.

Žalių pavojingų akių žvilgsnis kryptelėjo į brolį.

– Na ir kas?

– Nėra prasmės daužyti jo girto veidelio. – Džeradas gūžtelėjo. – Jis to nevertas.

Tačiau Reifui prasmė nerūpėjo. Jam reikėjo veiksmo. Jis pakėlė biliardo lazdą, apžiūrėjo ją ir lėtai paguldė skersai stalo.

– Meti man iššūkį, Džo?

– Tik ne čia. – Nors ir žinojo, kad jau per vėlu, Dafas parodė į telefoną, kabantį ant sienos. – Jei tik pradėsite muštis, iš karto paskambinsiu šerifui. Galėsite šiek tiek atvėsti kalėjime.

– Nekišk rankų prie prakeikto telefono, – perspėjo jį Reifas. Atšiaurus žvilgsnis baro savininką privertė atsitraukti.

– Lauke, – tarė jis.

– Tik mudu. – Sugniaužęs kumščius Džo stebeilijosi į Makeidus. – Nenoriu, kad tavo broliai šokinėtų ant manęs, kai lupsiu tau kailį.

– Man neprireiks pagalbos. – Vos tik jie išėjo pro duris, įrodydamas tai Reifas greitai pasisuko, kad išvengtų Džo smūgio, tvojo kumščiu jam į veidą ir pajuto pirmą malonų kraujo pliūpsnį.

Jis net gerai nežinojo, kodėl mušasi. Džo jam reiškė mažiau nei dulkės gatvėje. Bet jausmas buvo geras. Net kai Džo netikėtai jį užpuolė ir pataikė į tikslą, vis tiek jautėsi gerai. Kumščiai ir kraujas – vienintelis aiškus atsakymas. Girdėdamas, kaip maloniai traška krumpliai, atsitrenkę į kaulus, galėjo pamiršti visa kita.

Kai broliui iš burnos pliūptelėjo kraujas, Devinas krūptelėjo, bet stojiškai susikišo rankas į kišenes.

– Manau, užteks penkių minučių.

– Po perkūnais, Reifas nokautuos jį per tris. – Šypsodamasis Šeinas žiūrėjo į ant žemės besiritinėjančius kriokiančius priešininkus.

– Statau dešimt žaliųjų!

– Tinka. Nagi, Reifai! – šūktelėjo Šeinas. – Išplak jo apgailėtiną pasturgalį!

Prireikė trijų minučių ir dar trisdešimties bjaurių sekundžių. Reifas, apsižergęs Džo, kumščiais pliekė jam veidą. Kai Džo užvertė akis, o rankos bejėgiškai nusviro prie šonų, Džeradas nutempė brolį šalin.

– Viskas baigta. – Džeradas prispaudė Reifą prie mūrinės užeigos sienos. – Viskas baigta, – pakartojo jis. – Nusiramink.

Baisus įniršis seko lėtai, pamažu išnyko iš Reifo akių, jis atgniaužė kumščius. Pasijuto tuščias ir išsekęs.

– Paleisk, Džeri. Daugiau jo neliesiu.

Pasižiūrėjo į gulintį ir dejuojantį, beveik praradusį sąmonę Džo. Virš sumušto jo kūno Devinas skaičiavo banknotus Šeinui.

– Turėjau atsižvelgti į jo girtumą, – tarė Devinas. – Su blaiviu Reifas būtų užtrukęs penkias minutes.

– Reifas nešvaistytų visų penkių minučių tokiam niekšeliui.

Džeradas papurtė galvą. Ranka, kuria laikė prispaudęs Reifą, draugiškai apglėbė jį per pečius.

– Dar nori alaus?

– Ne. – Jis žvilgtelėjo į užeigos langą, prie kurio susigrūdę lankytojai stebėjo muštynes. Išsiblaškęs nusibraukė kraują nuo veido. – Ei, kas nors partempkite jį namo! – šūktelėjo jis. – Nešdinamės iš čia.

Atsisėdus į automobilį ėmė skaudėti sumuštas ir nubrozdintas vietas. Reifas viena ausimi klausėsi Šeino entuziastingų susirėmimo komentarų, Devino kaklo skarele šluostydamasis kraują nuo burnos.

Jo gyvenimas be jokios krypties, galvojo. Jis nieko nedaro. Yra niekas. Vienintelis skirtumas tarp jųdviejų su Džo Dolinu tik toks, kad Džo dar ir girtuoklis.

Jis nekentė prakeikto ūkio, prakeikto miesto ir prakeiktų spąstų, į kuriuos, kaip pačiam atrodė, kasdien lindo vis giliau. Džeradas turi savo knygas ir mokslus, Devinas kupinas keistų, nesuprantamų minčių, Šeinas, regis, tikrai myli ūkį ir žemę. O jis neturi nieko.

Išvažiavus iš miesto, kur kelias po truputį kilo aukštyn, o medžiai tankėjo, Reifas pamatė namą. Senojo Barlou namai. Tamsūs, apleisti ir, kaip pasakojama, vaiduoklių lankomi. Namas stovėjo vienišas, niekam nereikalingas, gaubiamas tokios reputacijos, kad miestelėnai stengdavosi jo apskritai nepastebėti.

Taip elgėsi ir Reifas Makeidas.

– Sustok.

– Po perkūnais, Reifai, tave pykina? – Ne tiek susirūpinęs, kiek išsigandęs Šeinas griebėsi durelių rankenos iš savo pusės.

– Ne. Sustok, po paraliais, Džeradai.

Vos tik automobilis sustojo, Reifas iššoko lauk ir pradėjo kopti akmenuotu šlaitu. Dygliuotos, tankiai suaugusios gervuogės kibo į džinsus. Net neatsigręžęs girdėjo plūdimąsi ir murmėjimą, suprato, kad broliai seka iš paskos.

Pasiekęs kalvos viršūnę pakėlė akis į trijų aukštų namą, pastatytą iš vietinių akmenų. „Atvežti, – galvojo jis, – iš akmenų skaldyklos už kelių mylių nuo miesto.“ Kai kurie langai buvo išdaužyti ir užkalti lentomis, verandos sulinkusios kaip senos moteriškės nugara. Anksčiau žaliavusioje vejoje dabar vešėjo laukinės gervuogės, usnys ir varpučiai. Virš jų dunksojo nudžiūvęs ąžuolas, gumbuotas ir belapis.

Tačiau, pakilus mėnuliui ir vėjeliui švilpaujant tarp medžių ir aukštos žolės, ši vieta kažkuo traukė akį. Namo pamatai išlieti prieš du šimtus metų, o jis vis dar stovi, nepaisydamas slenkančio laiko, orų ir nepriežiūros. Bet svarbiausia, mąstė Reifas, kad jis stūkso virš miesto, nesileidžia sugniuždomas įtarumo ir sklandančių gandų.

– Ieškosi vaiduoklių, Reifai? – paklausė Šeinas tamsoje spindinčiomis akimis.

– Galbūt.

– Prisimenate, kaip sykį čia praleidome naktį, sugalvoję išbandyti drąsą? – Devinas išsiblaškęs ištraukė žolės stiebelį ir sukiojo tarp pirštų. – Gal prieš dešimt metų. Džeradas nusėlino į antrą aukštą ir pradėjo girgždinti duris. Šeinas prisišlapino į kelnes.

– Pasvajok!

– Tikrai!

Žinoma, du broliai ėmė stumdytis, tačiau vyresnieji nekreipė į juos dėmesio.

– Kada išvyksti? – tyliai paklausė Džeradas. Suprato tai pamatęs, kaip Reifas žvelgia į namą, pro jį ir į tolį.

– Šiąnakt. Turiu iš čia bėgti, Džeri. Ką nors nuveikti toli nuo šios vietos. Jei liksiu, tapsiu toks pat kaip Dolinas. Gal net blogesnis. Mamos nebėra. Jai manęs daugiau nereikia. Po galais, ji niekada neprašė niekieno pagalbos.

– Bent jau žinai, kur trauksi?

– Ne. Galbūt į pietus. Iš pradžių. – Jis negalėjo atplėšti akių nuo namo. Būtų galėjęs prisiekti, kad namas stebi jį ir vertina. Laukia. – Atsiųsiu pinigų, kai tik galėsiu.