Нора Робертс: Reifo Makeido sugrįžimas

Nors jautėsi taip, tarsi kas bandytų nuplėšti vieną jo galūnę, Džeradas tik gūžtelėjo pečiais:

– Kaip nors išgyvensime.

– Turi baigti studijas teisės koledže. Mama to norėjo. – Reifas žvilgtelėjo už savęs, kur stumdymasis pamažu virto imtynėmis piktžolėse. – Jie neprapuls, kai tik supras, ko iš tikrųjų nori.

– Šeinas žino, ko nori. Ūkio.

– Taip. – Šyptelėjęs Reifas išsitraukė cigaretę. – Ir kas galėjo pamanyti? Parduok dalį žemės, jei reikės, bet neleisk jiems visko atimti. Turime išsaugoti tai, kas mūsų. Dar ne vėlu, šis miestas pamatys, kokie iš tikrųjų yra Makeidai.

Reifo šypsena praplatėjo. Pirmą kartą po daugybės savaičių maudimas krūtinėje apmalšo. Broliai sėdėjo ant žemės purvini, apsibraižę ir juokėsi kaip pamišėliai. Jis prisimins juos tokius, pažadėjo sau Reifas, būtent tokius. Makeidai, visi kartu ir išvien, akmenuotoje žemėje, kurios niekas nenori.

1

Blogas berniukas sugrįžo. Antietame visi tik ir kalbėjo apie tai, perduodami vieni kitiems žinias, gandus ir užuominas panašiai, kaip pensiono svečiai siunčia dubenėlius su garuojančiu troškiniu. Troškinys buvo riebus, pagardintas skandalais, seksu ir paslaptimis. Reifas Makeidas sugrįžo po dešimties metų.

Kai kas sakė, kad bus nemalonumų. Turi būti. Nemalonumai, kaip buliui varpelis, kabojo Reifui Makeidui po kaklu. Ar tik ne Reifas Makeidas vieną pavasario rytą pargriovė mokyklos direktorių ant žemės ir buvo išmestas iš mokyklos? Ar tik ne Reifas Makeidas sudaužė velionio tėvo fordą pikapą, dar neturėdamas vairuotojo pažymėjimo? Ir neabejotinai Reifas Makeidas kartu su tuo kvailiu Meniu Džonsonu vieną karštą vasaros vakarą išmetė stalą pro veidrodinį Dafo užeigos langą.

Dabar jis grįžo į miestą prašmatniu sportiniu automobiliu, – kaip jums tai patinka? – ir sustojo tiesiai priešais šerifo būstinės langus. Žinoma, jo brolis Devinas dabar šerifas – eina šias pareigas jau penkerius metus. Tačiau buvo metas, – ir dauguma tai prisimena, – kai Reifas Makeidas praleido ne vieną ir ne dvi naktis vienoje iš dviejų nuovados kamerų.

O, jis toks pat išvaizdus kaip ir anksčiau – taip kalbėjo moterys. Tokiu pragarišku grožiu buvo apdovanoti – ar nubausti – visi Makeidai. Jei tik moteris dar turi gyvasties, ji būtinai žvilgtelės du kartus, o gal net ir atsidus pamačiusi aukštą, liekną, tvirtą figūrą ir laisvą eiseną, kuria, regis, Makeidas meta iššūkį kiekvienam, pasitaikiusiam jo kelyje.

O dar tie tankūs juodi plaukai, akys, žalios ir atšiaurios kaip tos mažos kiniškos statulėlės antikvariato „Praėję laikai“ vitrinoje. Jos nė kiek nesušvelnino griežto veido su tvirtu, ryškiu smakru ir nedideliu randu prie kairės akies. Vienas Dievas težino, kur jį įsitaisė. Tačiau kai nusišypsodavo, kai pakildavo gražių lūpų kampučiai ir skruoste pasirodydavo duobutė, moters širdis imdavo plazdėti. Toks jausmas apėmė ir Šarliną Feniman, išvydus jo šypseną ir paėmus dvidešimt dolerių už degalus „Prisipilk ir važiuok“ degalinėje čia pat už miesto.

Nespėjus Reifui vėl užvesti variklio, Šarlina jau kaitino telefono laidus pranešdama apie jo sugrįžimą.

– Taigi Šarlina paskambino savo mamai, o ponia Mec suskubo pranešti universalinėje parduotuvėje dirbančiai poniai Hobeiker, kad Reifas tikriausiai ruošiasi čia pasilikti.

Kalbėdama Kasandra Dolin ruošė kavą Reganai. Šią sausio popietę sniegas be perstojo krito iš dangaus ir storai nuklojo gatves bei šaligatvius, todėl Edės užkandinėje žmonių buvo nedaug. Kesė lėtai atsitiesė stengdamasi nepaisyti klubo skausmo, atsiradusio nuo tada, kai Džo parmušė ją ant žemės.

– O kodėl gi ne? – Šypsodamasi Regana Bišop sėdėjo prie tirštos aštrios sriubos dubenėlio ir kavos. – Jis juk čia gimė, tiesa?

Pragyvenusi Antietame trejus metus, antikvariato savininkė Regana vis dar nesuprato, kodėl čionykščiai taip žavisi išvykstančiais ir atvykstančiais miestelio svečiais. Jai tai buvo įdomu ir juokinga, bet nesuprantama.

– Na taip, bet jis labai ilgai čia negyveno. Buvo grįžęs dienai ar dviem keletą kartų per pastaruosius dešimt metų. – Kesė pažvelgė pro langą, kur be paliovos krito mažytės snaigės. Svarstė, kur jis buvo, ką matė ir ką darė. Ak, kaip įdomu, kas ten – išoriniame pasaulyje.

– Atrodai pavargusi, Kese, – sumurmėjo Regana.

– Hm? Ne, tiesiog užsisvajojau. Jei taip ir toliau snigs, atšauks pamokas. Liepiau vaikams eiti iš karto čionai, jei taip nutiktų, bet...

– Jie ir ateis. Tavo vaikai puikūs.

– Taip. – Ji nusišypsojo ir iš akių trumpam pradingo nuovargis.

– Gal pasiimk puodelį. Išgerk su manimi kavos. – Regana peržvelgė kavinę: prie stalelio snūduriavo vienas lankytojas su puodeliu kavos, dar keli sėdėjo prie bufeto ir šnekučiavosi srėbdami aštrią sriubą. – Darbo šiuo metu ne per daugiausiai. – Matydama, kad Kesė abejoja, ji išmetė kozirį. – Galėtum man papasakoti apie tą Reifą.

– Ką gi. – Kesė krimstelėjo lūpą. – Ede, pasidarysiu pertraukėlę, gerai?!

Pašaukus iš virtuvės išlindo kaulėta moteris su smulkiai garbanotų rudų plaukų kupeta. Ant liesos krūtinės, virš viršutinės prijuostės dalies, kabėjo akiniai žėrinčiais rėmeliais.

– Gerai, mieloji. – Kimus balsas džeržgė nuo per dieną surūkomų dviejų pakelių cigarečių. Rūpestingai padažytas veidas – raudonos lūpos, rusvi antakiai – buvo paraudęs nuo įkaitusios viryklės. – Sveika, Regana. Tau jau prieš penkiolika minučių baigėsi pietų pertraukėlė.

– Vidurdienį uždariau parduotuvę, – atsakė jai Regana, gerai žinodama, kad jos kaip laikrodis tikslus darbo grafikas kelia juoką Edvinai Kramp. – Tokiu oru žmonės neieško antikvarinių daiktų.

– Sunki žiema. – Kesė atsinešė puodelį prie stalo ir įsipylė kavos. – Dar nesibaigė sausis, o vaikams jau nusibodo važinėtis rogutėmis ir lipdyti sniego senius. – Ji atsiduso ir atsargiai atsisėdo stengdamasi nesiraukyti suskaudus klubui. Ji buvo dvidešimt septynerių, metais jaunesnė už Reganą. O jautėsi senutė.

Po trejų metų draugystės Regana atpažino ženklus.

– Vėl blogai, Kese? – uždėjusi ranką Kesei ant plaštakos tyliai paklausė. – Jis vėl tave mušė?

– Viskas gerai. – Tačiau Kesė sėdėjo nudelbusi akis į puodelį kavos. Kaltė, pažeminimas, baimė kėlė tokį pat skausmą kaip ir smūgis atgalia ranka. – Nenoriu kalbėti apie Džo.

– Ar perskaitei lankstinukus, kuriuos tau atnešiau, apie smurtą šeimoje ir moterų prieglobstį Heigerstaune?

– Skaičiau. Regana, aš turiu du vaikus. Pirmiausia turiu galvoti apie juos.

– Bet...

– Prašau. – Kesė pakėlė akis. – Nenoriu apie tai kalbėti.

– Gerai. – Stengdamasi užgniaužti nekantrumą Regana spustelėjo jai ranką. – Papasakok apie blogąjį berniuką Makeidą.

– Reifą. – Kesės veidas pragiedrėjo. – Man jis visada patiko. Jie visi. Mieste nebuvo merginos, kuri nors kelias naktis nebūtų svajojusi apie brolius Makeidus.

– Man patinka Devinas. – Regana gurkštelėjo kavos. – Jis atrodo rimtas, kartais paslaptingas, bet patikimas.

– Taip, Devinu galima pasikliauti, – sutiko Kesė. – Niekas netikėjo, kad iš jų išeis kas nors gera, bet Devinas – puikus šerifas. Jis teisingas. Džeradas didmiestyje dirba teisininku. O Šeinas, na, jis kartais elgiasi šiurkštokai, bet triūsia savo ūkyje sunkiau už du mulus. Kai jie buvo jaunesni ir atidumdavo į miestą, motinos užrakindavo dukras, o vyrai vaikščiodavo pasieniais.

– Tikri garbingi piliečiai, tiesa?