Нора Робертс: Reifo Makeido sugrįžimas

„Jis vėluoja“, – susiraukusi pamanė ji.

Apsidairė, patrepsėjo norėdama sušilti ir žvilgtelėjo į laikrodį. Negi jis tikisi, kad ji stovės šaltyje ir vėjyje? Lauks jo dešimt minučių, ne daugiau. Tada paliks raštelį, labai griežtą raštelį apie pareigą laikytis susitarimų, ir pasišalins.

Bet nepakenks, jei pasižiūrės pro langą.

Atsargiai statydama kojas, kad nepataikytų ant sulūžusios pakopos, ji užlipo verandos laiptais. „Medinėmis kopėtėlėmis turėtų vytis visterijos arba sukučiai“, – pamanė ji ir akimirką beveik užuodė silpną, saldų pavasario dvelksmą.

Tik priėjusi prie durų ir suėmusi apvalią rankeną Regana suprato, kad toks ir buvo jos ketinimas. „Žinoma, bus užrakinta“, – pagalvojo. Net ir mažuose miesteliuose atsiranda vandalų. Tačiau rankena lengvai pasisuko.

Būtų protinga užeiti vidun, pasislėpti nuo vėjo ir pradėti dairytis po namą. Tačiau Regana staigiai atitraukė ranką. Tyloje jos pagreitėjęs kvėpavimas atrodė neįprastai garsus. Dailiomis odinėmis pirštinėmis apmautos rankos staiga sužvarbo ir ėmė tirtėti.

„Matyt, pritrūkau kvapo lipdama laiptais, – pagalvojo Regana. – Drebu nuo vėjo.“ Tik tiek. Tačiau atsėlinusi baimė neapleido.

Susigėdusi ji neramiai apsidairė. Niekas nematė jos juokingos reakcijos. Tik sniegas ir medžiai.

Regana giliai įkvėpė, nusišaipė iš savęs ir atvėrė duris.

Jos, žinoma, sugirgždėjo. To buvo galima tikėtis. Išvydusi erdvų vestibiulį ji taip apsidžiaugė, kad užmiršo visas baimes. Regana uždarė duris, atsirėmė į jas nugara ir atsiduso.

Visur buvo pilna dulkių ir pelėsių, sienos išmargintos drėgmės dėmių, grindlentės sugadintos pelių, voratinkliai karojo it purvinos marlės gabalai. Tačiau ji matė sodrią, tamsiai žalią spalvą, kreminės dramblio kaulo spalvos apdailą, nupoliruotas pušines grindis, žydintį centifolijos ūsą.

Štai ten, pamanė ji, tiktų ovalus medžioklės staliukas su Drezdeno porceliano vaza, pilna rožių, o iš šonų – po sidabro žvakidę. Nedidelė riešutmedžio prieškambario kėdė su išdrožinėtu atlošu, kaltinio žalvario lietsargių stovas, veidrodis paauksuotais rėmais.

Reganos galvoje sukosi mintys apie tai, kaip viskas atrodė ir atrodys ateityje, vaikščiodama po kambarius ji nejuto šalčio, nuo kurio iškvepiami garai virsdavo debesėliais.

Svetainėje ji gėrėjosi Roberto Adamo židiniu. Marmuras buvo nešvarus, bet nesugadintas. Parduotuvėje turi dvi vienodas vazas, kurios puikiai tiks ant židinio atbrailos. Ir suolelį siuvinėtu apmušalu pavargusioms kojoms ištiesti prie ugnies.

Sužavėta Regana išsitraukė užrašų knygelę ir ėmėsi darbo.

Voratinkliai kibo prie plaukų, nešvarumai ištepė skruostą, batai apdulkėjo, o Regana vis matavo ir braižė. Jautėsi devintame danguje. Nuotaika buvo tokia pakili, kad kai išgirdo žingsnius, atsisuko su šypsena, visai užmiršusi, jog norėjo jį išbarti.

– Tai nuostabu. Aš negaliu... – Priešais ją nieko nebuvo.

Susiraukusi Regana išėjo iš svetainės į vestibiulį. Norėjo pašaukti, bet pastebėjo, kad ant dulkinų grindų matyti tik jos pačios pėdsakai.

„Tikriausiai pasigirdo“, – nuramino save ir nusipurtė. Dideli, tušti namai skleidžia įvairiausius garsus. Smenganti mediena, į langus pučiantis vėjas... graužikai. Regana nusivaipė. Ji nebijojo pelių, vorų ar girgždančių lentų.

Tačiau kai virš galvos sudejavo grindys, ji suspiegė. Širdis pradėjo daužytis kaip persigandusio paukštelio. Nespėjusi susitvardyti išgirdo aiškų užveriamų durų garsą.

Tą pačią akimirką Regana pasileido per vestibiulį prie lauko durų ir staiga suprato.

Reifas Makeidas.

„Ak, jis mėgina gudrauti“, – piktai pagalvojo Regana. Turbūt įsliūkino į namus pirma jos pro užpakalines duris. Dabar sėdi viršuje ir juokiasi, kad ji kaip kokia kvaila gotikos laikų herojė lekia iš namų su baimingai besikilnojančia krūtine. Na jau ne. Ji ryžtingai ištiesino pečius. Pakėlusi smakrą nužygiavo prie įvijų laiptų.

– Labai juokinga, Makeidai! – sušuko ji. – O dabar, jei jau baigei apgailėtinai pokštauti, norėčiau imtis darbo.

Kai šaltas vėjo gūsis palietė odą, Regana iš netikėtumo sustojo. Ranka, kuria rėmėsi į turėklą, nutirpo, o veidas sustingo. Grakščiai išlenktų laiptų pusiaukelėje ji susvyravo. Iš sąstingio pabudino jos pačios tylus aiktelėjimas. Keturiais lengvais šuoliais Regana užbėgo iki pirmos laiptų aikštelės.

„Skersvėjis, – tikino save pykdama, kad vos nekūkčioja. – Tik bjaurus skersvėjis.“

– Reifai... – balsas užlūžo ir Regana dar labiau supyko ant savęs. Prikandusi lūpą žiūrėjo į ilgą koridorių ir besirikiuojančias uždaras paslaptingas duris. – Reifai! – dar kartą šūktelėjo stengdamasi, kad balse būtų justi irzlumas, o ne baimė. – Privalau laikytis darbų grafiko, net jei tau nerūpi, tai gal pradėkime?

Staiga ji išgirdo, tarsi kas brūžintų medį į medį, paskui garsiai pokštelėjo durys ir koridoriumi nuaidėjo širdį veriantis moters verksmas. Pamiršusi orumą Regana skriste nuskrido laiptais žemyn. Jau beveik apačioje išgirdo šūvio garsą.

O tada durys, prie kurių galvotrūkčiais lėkė, sudejavusios lėtai atsivėrė.

Kambarys apsisuko vieną kartą, kitą... ir pranyko.

– Nagi, mieloji, atsipeikėk.

Regana pasuko galvą, sudejavo ir suvirpėjo.

– Atsipeikėk, drauguže. Atmerk savo dideles mėlynas akis.

Paklususi be galo meiliam balsui ji atsimerkė. Ir įsismeigė tiesiai Reifui į akis.

– Tai visai nejuokinga.

Jis su palengvėjimu nusišypsojo ir paglostė jai skruostą.

– Kas?

– Slėptis viršuje ir mane gąsdinti. – Ji sumirksėjo, kad pasaulis vėl nušvistų ryškiomis spalvomis, ir suprato gulinti jo glėbyje svetainėje ant suolelio prie lango. – Leisk atsisėsti.

– Geriau nereikia. Tu tebedrebi. Pagulėk minutėlę. – Jis kilstelėjo Reganą, kad ji galėtų padėti galvą ant jo sulenktos rankos.

– Man viskas gerai.

– Tu balta kaip popierius. Jei turėčiau gertuvę, sugirdyčiau šlakelį brendžio. Dar nebuvau matęs taip gracingai nualpusios moters. Spėjau tave sugauti, kol nesusmukai ant žemės ir neatsitrenkei galva į grindis.

– Jei tikiesi, kad už tai padėkosiu, pamiršk. – Regana pabandė jį atstumti, bet jis nepajudėjo. – Tu dėl to kaltas.

– Ačiū. Labai malonu, kai vien mane pamačiusi moteris krinta po kojomis. Štai. – Jis vėl pirštu perbraukė jai per skruostą. – Po truputį atgauni spalvą.

– Jei tu šitaip ruošiesi su manimi dirbti, geriau atsiimk užsakymą ir... – Ji sugriežė dantimis. – Leisk atsisėsti.

– Pabandykime šitaip. – Jis kilstelėjo ją ir pasodino ant suolo šalia savęs. – Rankas šalin, – pridūrė ir pakėlė savąsias. – O dabar papasakok, kodėl taip širsti ant manęs?

Susiraukusi ji pasivalė išpurvintas kelnes.

– Pats puikiai žinai.

– Žinau tik tiek, kad man įžengus pro duris tu kaip gulbė nėrei žemyn.

– Dar niekada nebuvau nualpusi. – Jai buvo siaubingai gėda, kad taip nutiko dabar – ir dar jam matant. – Jei nori, kad dirbčiau šiame name, gąsdinti mane iki nualpimo – ne pati geriausia mintis.

Jis įdėmiai pasižiūrėjo į ją, tada paieškojo kišenėje cigarečių, kurių buvo atsisakęs lygiai prieš aštuonias dienas.

– Ir kaip aš tave išgąsdinau?

– Vaikščiodamas viršuje, atidarinėdamas bei uždarinėdamas duris ir skleisdamas tuos kvailus garsus.

– Galbūt turėčiau tau iš karto pasakyti, kad mane užlaikė ūkyje. Išvažiavau iš ten tik prieš penkiolika minučių.