Нора Робертс - Reifo Makeido sugrįžimas

– Nusipirk knygą, – atrėžė ji eidama koridoriumi. – Ir atsisėsk prie židinio.

– Tu taip ir darai? – Jis papurtė galvą. – Tavo gyvenime trūksta jaudulio.

– Man patinka mano gyvenimas. Nekelk manęs... – Ji tyliai nusikeikė, kai Reifas vėl paėmė ją ant rankų. – Makeidas... – atsidususi pasakė Regana, nešama prie visureigio. – Imu tikėti, kad tu tikrai esi toks blogas, kaip kiti pasakoja.

– Gali tuo neabejoti.

3

Buvo gera tai girdėti. Taukšėjo plaktukai, zvimbė pjūklai, dūzgė grąžtai. Batų trepsėjimas ir vyriški balsai sumišo su iš radijo sklindančia kantri muzika ir aimanuojančiu Vinonos balsu.

Toks triukšmas, darbo muzika, Reifui buvo gerai pažįstamas. Kitaip nei melžiamų karvių maurojimas karvidėse ar laukuose ariančio traktoriaus burzgimas. Jam šie garsai patiko labiau. Tai juos Reifas pasirinko tą dieną, kai išvažiavo iš Antietamo.

Statybos tikriausiai jį išgelbėjo. Prieš dešimtmetį išriaumojęs iš Vašingtono apygardos senutėliu harlėjumi tik ir ieškojo progos susimušti. Tačiau reikėjo ir valgyti, todėl susirado darbą. Apsijuosė statybos įrankių diržą ir išliejo didžiausią pyktį ir neviltį kartu su prakaitu.

Vis dar prisimena, kaip paėjęs atbulas nužvelgė pirmąjį savo statytą namą. Tuomet suprato, kad ir jis gali padaryti ką nors naudingo kitiems. Taip pat ir sau.

Taigi taupė, liejo prakaitą ir mokėsi.

Pirmas namas, kurį nusipirko centrinėje Floridoje, priminė lūšną. Dusdamas nuo dulkių jis daužydavo plaktuku tol, kol raumenis imdavo nežmoniškai skaudėti. Tačiau sugebėjo užsidirbti ir už gautus pinigus pirko kitą namą. Jį suremontavo.

Per ketverius metus mažytė, nedidelio biudžeto firma, pavadinta „Makeidu“, įgijo patikimos, kokybiškai dirbančios įmonės reputaciją. Vis dėlto jis taip ir nesiliovė dairytis atgal. Dabar stovėdamas Barlou namo svetainėje suprato, kad ir vėl grįžo į pradinį tašką.

Ruošėsi kai ką nuveikti mieste, iš kurio anksčiau žūtbūtinai norėjo pasprukti. Dar nebuvo apsisprendęs, ar įgyvendinęs savo planą čia liks, ar vėl išvažiuos. Bent jau bus palikęs žymę.

Atsitūpęs priešais židinį Reifas atidžiai apžiūrėjo akmeninį dugną. Jis jau buvo pradėjęs remontuoti kaminą ir visas išsisuodinęs. „Trauks gerai“, – patenkintas pagalvojo. Vos tik baigs taisyti akmeninį židinį, iš karto užkurs ugnį.

Reifas norėjo prie židinio derančių geležinių atramėlių malkoms, tinkamos uždangos. Patikėjo tuo pasirūpinti Reganai. Šypsodamasis jis paėmė mentę cemento skiediniui maišyti. Nujautė, kad Regana galima pasitikėti.

Rūpestingai, tiksliai ir džiaugsmingai Reifas pradėjo glaistyti akmenis.

– Maniau, kad viršininkas sėdės prie stalo ir skaičiuos.

Reifas atsigręžė ir kilstelėjo antakį. Kambario vidury stovėjo Džeradas, juodais nublizgintais batais užlipęs ant aptaškyto užtiesalo nuo dulkių. Juodi „Wayfarer“ akinių stiklai derėjo prie pilko su šviesiais ruoželiais kostiumo.

– Tegul tuo rūpinasi advokatai ir buhalteriai.

Džeradas nusiėmė akinius ir įsikišo į švarko kišenę.

– Tik pagalvok, koks būtų pasaulis be jų.

– Paprastesnis. – Reifas įsmeigė mentę į skiedinį ir smalsiai nužvelgė brolį.

– Vyksti į laidotuves?

– Turėjau mieste reikalų, todėl užsukau pasižiūrėti, kaip tau sekasi. – Jis apsidairė po kambarį ir, išgirdęs kažką dūžtant ir keikiantis, atsigręžė į vestibiulį.

– Tai kaip einasi?

– Po truputį. – Reifas atsiduso, kai Džeradas išsitraukė cigariuką. – Nejaugi dabar čia užsirūkysi? Aš mečiau prieš dešimt labai ilgų dienų.

– Mėgini pasitaisyti? – Džeradas paslaugiai priėjo artyn ir pasilenkė. Tingiai rūkė ir kartu su Reifu susiraukęs žiūrėjo į židinį. – Neatrodo labai blogai.

Reifas bilstelėjo kumščiu į rausvą grūdėtą marmurą.

– Adamo darbas, drauguži.

Džeradas suniurnėjo ir sukando tarp dantų cigariuką.

– Nereikia pagalbos?

Reifas žvilgtelėjo žemyn.

– Su šitais advokato batais?

– Turiu omenyje savaitgalį.

– Pagalba visada praverstų. – Apsidžiaugęs pasiūlymu Reifas vėl paėmė mentę. – O kaip sekasi tau?

– Kaip ir tau.

– Tebesportuoji? – Jis niuktelėjo kumščiu Džeradui į bicepsą. – Vis tiek manau, kad sporto salės – tik lepūnėliams.

Džeradas išpūtė dūmus.

– Gal susiremkime, broliuk?

– Būtinai, kai būsi ne taip gražiai apsirengęs. – Norėdamas save pakankinti Reifas įtraukė brolio išpūstų dūmų. – Ačiū, kad padedi tvarkyti teisinius namo reikalus.

– Dar negavai iš manęs sąskaitos. – Šypsodamasis Džeradas atsitiesė. – Kai paskambinai ir paprašei padėti jį nusipirkti, pamaniau, kad išprotėjai. Tada juo pasidomėjau. – Jis atsisuko vis dar šypsodamasis. – Ir supratau, jog tikrai išprotėjai. Namą gavai beveik už dyką, bet nujaučiu, kad paklosi dvigubai tiek, kol jis taps tinkamas gyventi.

– Trigubai, jei suremontuosiu taip, kaip iš tikrųjų noriu.

– O ko tu nori?

– Kad jis atrodytų kaip kadaise. – Reifas perbraukė mente per akmenį išlygindamas skiedinį.

– Bus nelengva, – sumurmėjo Džeradas. – Regis, tau netrūksta darbo jėgos. Svarsčiau, ar nekils sunkumų, turint omeny namo reputaciją.

– Pinigai – visagaliai. Vis dėlto šįryt praradau santechniko padėjėją. – Reifo akyse suspindo šelmiški žiburėliai. – Jie tikrino vamzdžius viename iš antro aukšto tualetų. Tas vyrukas sako, kad kažkas suėmė jį už peties. Bėgo iki pat kelio. Nemanau, jog čia dar pasirodys.

– Daugiau bėdų neturi?

– Neturiu, bent jau susijusių su advokatais. Ar girdėjai anekdotą apie advokatą ir barškuolę?

– Girdėjau juos visus, – sausai atrėžė Džeradas. – Visus užsirašau.

Kikendamas Reifas nusibraukė rankas į džinsus.

– Gerai, kad baigei mokslus. Mama džiaugtųsi matydama tave taip išsipusčiusį. – Kurį laiką jis tylėjo. Buvo girdėti tik mentės brūžavimas į akmenį. – Keista ir vėl gyventi ūkyje. Dažniausiai būname dviese su Šeinu. Devinas pusę naktų praleidžia ant gulto šerifo būstinėje. Tu gyveni prašmatniame name mieste. Kai rytais Šeinas keliasi, lauke dar būna tamsu. Tas kvailys švilpauja, tarsi melžti karves sausį – pats nuostabiausias dalykas.

– Jam visada tai patiko. Jis ir išsaugojo mūsų namus.

– Žinau.

Džeradas pažino jo balso toną ir papurtė galvą.

– Tu savo pareigą atlikai, Reifai. Tavo siųsti pinigai labai padėjo. – Apniukusiomis akimis Džeradas pažvelgė pro purviną langą. – Planuoju parduoti namą Heigerstaune. – Kai Reifas nieko neatsakė, Džeradas truktelėjo pečiais. – Atrodė protinga pasilikti jį po skyrybų. Parduodančiųjų buvo daugiau nei perkančiųjų, o mes už jį vos kelerius metus buvome mokėję. Barbara jo nenorėjo.

– Tau vis dar skaudu?

– Ne. Išsiskyrėme prieš trejus metus – ramiai, civilizuotai. Tiesiog pradėjome vienas kitam nebepatikti.

– Man ji niekada nepatiko.

Džerado lūpos persikreipė.

– Žinau. Šiaip ar taip, noriu jį parduoti. Pagyvensiu kurį laiką ūkyje, kol rasiu ką nors tinkamo.

– Šeinui tai patiktų. Man taip pat. Pasiilgau tavęs. – Reifas trinktelėjo purvina ranka per purvinas kelnes. – Tik sugrįžęs čia supratau, kaip smarkiai pasiilgau. – Patenkintas savo darbu jis perbraukė mente per kibiro su skiediniu kraštą. – Tai nori iš peties padirbėti šeštadienį?

– Tu perki alaus.

Reifas linktelėjo ir atsistojo.

– Parodyk savo rankas, miesto berneli.