Нора Робертс: Reifo Makeido sugrįžimas

– O tu cinikas. Jei esi turtingas, dar nereiškia, kad neišgyveni siaubo matydamas, kaip ant tavo pievelės miršta žmonės.

– Didysis mūšis vyko šiek tiek toliau. Na, šiaip ar taip, aš noriu būtent to – tinkamų spalvų, apdailos, tapetų, baldų ir kitų dalykų. – Staiga jis užsigeidė surūkyti cigaretę, bet nuvijo šią mintį šalin. – Ar tau patiktų įrengti namą, kuriame vaidenasi?

– Taip. – Ji pažvelgė į Reifą pro puodelio kraštą. – Be to, aš netikiu vaiduokliais.

– Patikėsi dar nebaigusi darbų. Kai buvau vaikas, kartą ten praleidau naktį su broliais.

– Girdėjai girgždančias duris, žvangančias grandines?

– Ne. – Šįkart jis nesišypsojo. – Girdėjau tik tai, ką buvo parengęs Džeradas, norėdamas velniškai mus išgąsdinti. Laiptinėje yra vieta, kur stovint net kraujas sustingsta. Gali užuosti dūmus netoli svetainės židinio. Ima atrodyti, tarsi kažkas žiūri tau per petį, einant koridoriumi. Jei viduje gana tylu, įsiklausęs gali išgirsti žvangant kardus.

Nors ir nenorom, Regana nusipurtė.

– Jei mėgini atbaidyti mane nuo užsakymo, nepavyks.

– Tiesiog pasakoju savo planus. Noriu, kad apžiūrėtum namą, kartu apeitume kambarius. Pamatysime, kokių minčių tau kils. Rytojaus popietė tinka? Apie antrą valandą?

– Tinka. Turėsiu viską išsimatuoti.

– Gerai. – Jis padėjo į šalį puodelį ir atsistojo. – Malonu dirbti su tavimi.

Ištiesė jai ranką.

– Sveikas sugrįžęs namo.

– Tu pirmoji mane pasveikinai. – Juokdamasis ir nenuleisdamas akių nuo Reganos Reifas pakėlė jos ranką prie lūpų. – Kita vertus, tu daug ko nežinai. Pasimatysime rytoj. Beje, Regana, – pridūrė eidamas prie durų, – išimk drakoną iš vitrinos. Aš jį perku.

Išvažiavęs iš miesto Reifas pasuko į šalikelę ir sustojo. Nekreipdamas dėmesio į sniegą ir ledinius vėjo pirštus stovėjo ir žvelgė į namą ant kalvos.

Išdaužyti langai ir smengančios verandos nieko neatskleidė, kaip ir jo paties apniukusios akys. „Vaiduokliai“, – mąstė jis, baltoms snaigėms tyliai sukantis aplinkui. Galbūt. Tačiau Reifas pamažu suvokė, kad vieninteliai vaiduokliai, kuriuos jis nori nuraminti, gyvena jo širdyje.

2

Nuosava parduotuvė, mąstė Regana, gerai tuo, kad gali pirkti ir parduoti, kas tau patinka, nustatyti norimas darbo valandas ir susikurti trokštamą atmosferą.

Vis dėlto „Praėjusių laikų“ savininkei ir vienintelei darbuotojai Reganai Bišop nepatiko sąstingis. Savo personalui ji būtų buvusi griežta viršininkė, dažnai nepakanti ir visuomet besitikinti didžiausių pastangų. Pati dirbo sunkiai ir tuo nesiskundė.

Turėjo tai, ko visada troško, – namus ir nuosavą verslą nedideliame miestelyje, toli nuo didmiesčio įtampos ir rūpesčių. Pakako didmiestyje praleistų dvidešimt penkerių gyvenimo metų.

Persikėlusi į Antietamą ir įkūrusi nuosavą verslą jį įgyvendino dalį savo plano, kurį puoselėjo penkerius metus po Amerikos universiteto baigimo. Dabar ji turėjo istorijos mokslų ir verslo vadybos diplomus ir, dar nespėjusi užsidėti universiteto baigimo kepurės ir apsisiausti mantijos, jau buvo įgijusi penkerių metų prekybos antikvariniais daiktais patirtį.

Tada ji dirbo kitiems.

O dabar buvo pati sau viršininkė. Kiekvienas parduotuvės ir aukščiau jos esančio jaukaus butuko colis priklausė jai – ir bankui. O Makeido užsakymas padės tapti daug didesnės nuosavybės dalies savininke.

Tą popietę, vos tik Reifui išėjus, Regana uždarė parduotuvę ir nuskubėjo į biblioteką. Iš jos išsinešė glėbį knygų, kurios turėjo papildyti jos sukauptą nemažą tyrinėjimų medžiagą.

Vidurnaktį, kai akys merkėsi iš nuovargio, ji buvo perskaičiusi ir pasižymėjusi užrašuose visas čionykščio gyvenimo smulkmenas Merilande pilietinio karo metu.

Ji žinojo viską apie Antietamo mūšį – nuo generolo Li atsitraukimo per upę, nuo Maklelano dvejonių iki prezidento Linkolno apsilankymo ūkyje šalia Šarpsbergo. Žinojo, kiek žuvo ir kiek buvo sužeista, skaitė apie kruviną mūšio kelią per kalvą ir pro kukurūzų lauką.

Tai buvo liūdna, standartinė informacija, ji mokėsi apie tai anksčiau – mokykloje. Tiesą sakant, Reganos susidomėjimas mūšiu ir ramia vietove, kurioje netikėtai užvirė kova, padėjo apsispręsti ieškant sau namų.

Tačiau šį kartą ji daug sužinojo apie Barlou šeimą – ir faktų, ir spėlionių. Barlou gyveno name ant kalvos beveik šimtą metų iki tos siaubingos 1862 metų rugsėjo dienos. Jie buvo klestintys žemvaldžiai ir verslininkai, gyveno poniškai. Į jų rengiamas puotas ir iškilmingas vakarienes atvykdavo svečių net iš Vašingtono ir Virdžinijos.

Regana sužinojo, kaip jie rengėsi – surdutais, nėriniais ir sijonais su lankais. Nešiojo šilkines skrybėles ir atlasines šlepetes. Išsiaiškino, kaip jie gyveno – su tarnais, pilstančiais vyną į krištolines taures, namuose, išpuoštuose oranžerijos gėlėmis ir apstatytuose bičių vašku išblizgintais baldais.

Važiuodama snieguotais, vėjuotais, saulės nutviekstais keliais ji tiksliai žinojo, kokios spalvos ir medžiagos, baldai, ir puošnūs niekučiai juos supo.

Šifonjerės iš brazilinės dalbergijos, mintyse vardijo ji. Vedžvudo keramika ir ašutiniai minkštasuoliai. Daili Čipendeilo komoda šeimininkui ir subtilus vyšnios bei facetuoto stiklo sekreteras jo poniai. Brokato portjeros ir sodrios kolonijinių laikų mėlynos spalvos svetainės sienos.

Reifas Makeidas už pinigus gaus, ko tik panorės. Regana tikėjosi, kad jo kišenės pilnos.

Prie namo vedantis siauras keliukas nutrūko, jis buvo storai padengtas sniegu. Dailios, švarios – ir labai nepatogios – baltos antklodės nebuvo palietusios nei padangos, nei sniego valytuvas.

Susierzinusi, kad Reifas nepasirūpino nuvalyti sniego, Regana sustojo šalikelėje.

Pasiėmusi lagaminėlį ji ėmė klampoti į kalvą.

Kojoms iki kulkšnių smingant sniegan, pasiguodė, kad susiprotėjo apsiauti aulinius batus. Norėjo apsivilkti dalykinį kostiumėlį ir apsiauti batelius aukšta pakulne, tačiau prisiminė, kad nebuvo numačiusi padaryti įspūdžio Reifui Makeidui. Pilkos kelnės, pagal užsakymą siūtas švarkelis ir juodas megztinis aukšta atlenkiama apykakle buvo tinkama dalykinė apranga tokiai užduočiai. Kadangi abejojo, ar namas šildomas, raudonas vilnonis paltas bus labai parankus tiek lauke, tiek viduje.

Pastatas išties nepaprastas, kerintis, pagalvojo ji pakilusi ant kalvos. Kaip stiklas saulėje spindinčios žėručio dėmelės akmenyje atsvėrė lentomis užkaltų langų niūrumą. Nors verandos buvo susmegusios, pats namas stūksojo tiesus ir išdidus mėlyno dangaus fone.

Jai patiko, kaip rytinis sparnas išsikišęs į priekį griežtu kampu. Patiko, kaip nuo stogo stiebiasi trys kaminai, tarsi tik ir laukdami paleisti dūmus. Jai netgi patiko sulaužytų langinių vaizdas.

„Reikės juo pasirūpinti“, – užjaučiamai pagalvojo Regana ir pati nusistebėjo savo jausmais. Namas trokšta, kad jį kas nors mylėtų, priimtų tokį, koks yra. Jam reikia ko nors, kas vertintų jo jėgą ir suprastų trūkumus.

Regana papurtė galvą ir nusijuokė iš savęs. Atrodė, tarsi ji galvotų ne apie namą, o apie vyrą – Reifą Makeidą.

Ji priėjo arčiau per gilias pusnis. Akmenys ir peraugę brūzgynai atrodė kaip gruoblėti luitai po sniegu, tarsi vaikai po antklodėmis, sumanę iškrėsti kokį pokštą. Gervuogės iš pasalų kabinosi į kelnes aštriais plonais dygliais. Kadaise pievelė buvo vešli, žalia, pilna ryškiaspalvių gėlių.

Jei Reifas turi vaizduotę, ji ir vėl bus tokia.

Priminusi sau, kad aplinkos tvarkymas jai neturėtų rūpėti, Regana nuklampojo prie aplūžusios fasadinės verandos.