Нора Робертс - Liudininkė

— Norėčiau jiems viską papasakoti, kad įrodyčiau tau, jog klysti, bet bus geriau, jei nepasakosim.

— Atrodai toks ramus. Aš irgi išmokau būti rami prieš kokius nors pokyčius, bet dabar viskas kitaip. Sunku išlikti ramiai, laukti kapitono Ensono skambučio, svarstyti, ką pareigūnai pasakys ir padarys. Sunku galvoti apie liudijimą, apie tai, kad jau beveik tinkamai ištobulinau savo programą.

— Kad ir kas nutiktų, mes esame drauge. Ir šitai mane ramina.

Abigailė to paties negalėjo pasakyti. Jai traukė skrandį, daužėsi širdis ir sulig kiekviena mylia reikėjo vis labiau stengtis nuslėpti nerimą. Ji stengėsi galvoti apie vakarėlį kaip apie žingsnį į naują bendruomenę — tarsi pirmąkart pasirodytų žmonėms pasikeitusi tapatybę. Ji kaskart nervindavosi, bet ir mokėjo šitai slėpti; Abigailė žinojo, kaip elgtis, kad kiekvienas regėtų ją tokią, kokia norėjo būti matoma.

Jau dvylika metų šie metodai jai padėjo. Jais galėjo naudotis iki sutikdama Bruksą. Jis išvydo kažką daugiau, ir dabar Abigailė apie tai mąstė kaip apie palaimą. Jeigu jis nebūtų išvydęs, ji neturėtų progos pradėti tikrą gyvenimą.

O tikrajame gyvenime, kurį ji galbūt gyvens, būna kepsnių vakarėlių po atviru dangumi.

Bruksui pastačius automobilį Abigailė tarėsi visai suėmusi save į rankas.

— Nurimk, — paprašė jis Abigailės.

— Ar atrodau įsitempusi?

— Neatrodai, bet esi. Aš viską paimsiu, o tu veskis Bertą.

Bruksas paspaudė po ranka dubenį, alaus pakuotę; Abigailė tvirtai suėmė pasaitėlį, ir jie patraukė prie namo — muzikos ir balsų klegesio pusėn, iš kur sklido kepamos mėsos aromatas.

Abigailė pažino tris moteris — Brukso mamą ir dvi jo seseris, bet kitų moterų, vyrų ir vaikų nepažinojo. Nuo minties, kad teks pulti į tokios daugybės nepažįstamų žmonių būrį, jai ėmė džiūti gerklė ir daužytis širdis.

Abigailei nė nespėjus susivokti Saulė pastatė padėklą ir atskubėjo prie jų.

— Na, štai ir jūs.

— Turėjau sutvarkyti vieną reikaliuką, — pasakė jai Bruksas.

— Girdėjau. — Abigailės liežuvis visai susimazgė, kai Saulė ją stipriai apkabino, prieš linksmai pasisveikindama su Bruksu. — Vaje, kaip gražiai atrodai. O kas čia?

— Makaronų salotos, — pralemeno Abigailė. — Tikiuosi, tiks prie jūsų meniu.

— Kadangi meniu yra ir šio, ir to, salotos kuo puikiausiai tiks. Be to, jos labai gražios. Bruksai, padėk viską ant stalo. Ir dar įpilk Abigailei išgerti. Mes jau kuris laikas plakame „Margaritas“.

— Tuoj atnešiu tau kokteilį, — pasakė jis Abigailei. — Kaipmat grįšiu.

— Mano mergaitė Mija — juk jau pažįsti Miją ir Sibilę — plaka mirtinai skanias „Margaritas“. Kodėl tau nepaleidus nuo pasaitėlio Berto, kad pažaistų su Platonu?

Abigailė atsitūpė; abu šunys ėmė vizginti uodegas ir vienas kitą uostinėti.

— Ils sont amis. Amis, Bertai. C’est tout.

— Ar jam nieko, kad aplink bėgioja vaikai? — paklausė Saulė.

— Nieko. Jis labai švelnus ir kantrus. Bertas nieko nepuls, jeigu neliepsiu, jeigu manęs niekas nepuls.

— Mes tikrai pasistengsim, kad tavęs niekas nepultų. Eikš, susipažink su Maiku ir Hile Konrojais. Jie — seni mūsų draugai, o ten — jų sūnus Rasas, geriausias Brukso bičiulis su žmona Selina ir jų mažyliu Sisi. Dabar jie turi bėdų, — pasakojo Saulė joms žingsniuojant. — Tikiuosi, mums pavyks juos pralinksminti.

— Labai nemaloni situacija. Bruksas itin susirūpinęs.

— Mes visi susirūpinę. Čia — Abigailė, — pareiškė Saulė, priėjusi prie būrelio svečių.

— Pačiu laiku. — Jaunesniosios moters rusva oda išryškino ryškiai žalias akis, dabar tiriančias Abigailę. — Jau pradėjau manyti, kad Bruksas tave išsigalvojo.

— Ne, neišsigalvojo. — Aš pati save išgalvojau, pamanė Abigailė.

— Tai Selina ir jos Sisi, o čia — mūsų Rasas. Rašo tėvai, mūsų draugai Maikas ir Hilė.

— Kelis kartus mačiau tave mieste, — pasakė Hilė. — Labai malonu pagaliau susipažinti.

— Dėkoju. Išties apgailestauju dėl viešbučio. Labai gražus pastatas.

— Miela girdėti, — Hilė priglaudė galvą prie vyro peties, lyg ieškotų paguodos. — Mes jį suremontuosime ir jis bus gražesnis nei bet kada. Tiesa, Maikai?

— Tikiuosi. Girdėjau, kad Bleiko berniokas ir tau bėdų pridarė.

— Norėjo pridaryti bėdų Bruksui, bet jam nepasisekė. Jis agresyviai nusiteikęs, labai piktas ir kvailas žmogus. Privalėtų sumokėti už viską, ką padarė.

— Ir visi galėtume už tai išgerti, — pridūrė Mija, priėjusi prie jų, rankose laikydama po kokteilį. — Tėtis minutėlei pagrobė Bruksą, todėl kokteilį atnešiau aš.

— Oi, ačiū. Koks... putotas. — Abigailė gurkštelėjo; tekila maloniai nutvilkė gerklę. — Labai skanu.

— Maloniai svaigina, tiesa? — kalbėdama Saulė apglėbė Abigailę per pečius. — Dėl Berto buvai teisi.

Abigailė pažvelgė Saulės nurodyta kryptimi ir pamatė tupintį bičiuliškai nusiteikusį Bertą; aplink jį bėginėjo mažasis šunelis, ilgakojė mergaitė buvo apsikabinusi jo kaklą, o šviesiaplaukis berniukas glostė nugarą.

— Jis moka labai gražiai elgtis, — patikino Saulę Abigailė. — Man atrodo, jis džiaugiasi tokiu dėmesiu.

— Jis didelis kaip arklys, — pakomentavo Selina.

Abigailė buvo bepradedanti prieštarauti. Kad ir kaip būtų, net ir vidutinio dydžio arklys kur kas didesnis už Bertą. Tačiau tuoj pat priminė sau, kad nereikėtų visko suprasti paraidžiui.

— Savo dydžiu jis turėtų išgąsdinti visus įsilaužėlius.

— Taip, velniškai išgąsdintų, — pareiškė Rasas. — Dabar, kai laukiamės antro vaikelio, mėginu įkalbėti Seliną įsigyti labradorą.

— Pudelį.

— Kalytę.

— Jau mes — mergaitės, — ji pakštelėjo dukrelei į skruostą. — Tada mūsų bus dauguma.

— Gali būti, kad skaičius išsilygins, — Rasas bakstelėjo pirštu Selinai į pilvą. — Berniukams reikia šuns, o ne kokio prancūziško žaisliuko.

— Pudeliai sumanūs.

— Taip, tai labai protinga veislė, — sutiko Abigailė. — Manoma, kad už juos protingesni tik škotų aviganiai. Jie judrūs, tinkamai dresuojami gali būti labai sumanūs ir paklusnūs.

— Matai?

— Labradoras — tikras šuo, — pridūrė Rasas, kreipdamasis į Abigailę.

— Taip, žinoma. Šioje šalyje ir Didžiojoje Britanijoje jie populiariausi. Labradorai — puikūs pagalbininkai. Jie ištikimi ir dažniausiai labai mėgsta žaisti. Nuostabiai bendrauja su mažais vaikais.

— Su mažais vaikais... — Rasas čiupo Sisi ir išmetė į orą mergytę prajuokindamas. — Vieną jau turim, laukiam kito.

— Vaikams tinka ir pudeliai.

Selinai atsigręžus į Abigailę Saulė nusijuokė.

— Štai ir pakliuvai. Šitie du besigrumdami jau spėjo pasirinkti tave teisėja. Aš tave išgelbėsiu — aprodysiu savo daržus. Po kelių minučių kepsniai bus paruošti.

— Gal jiems reikėtų pamąstyti apie labradorą, — sumurmėjo Abigailė, kai Saulė ją nusivedė.

Viskas ne taip jau ir sudėtinga, pamanė Abigailė. Gal dvidešimt minučių plepėdamos jos vaikščiojo po daržus, Abigailė kalbėjosi su Brukso šeimos nariais ir jų draugais, atsakinėjo į akis išpūtusių susijaudinusių vaikų klausimus apie Bertą.

Kai visi susirinko prie apvalių vaišių stalų, ji jautėsi labiau atsipalaidavusi. Ji dar labiau atsipūtė, kai visi įniko į vaišes ir svečių dėmesys nuo jos nukrypo kitur.

Tokios kepsnių iškylos turi privalumų, svarstė ji. Bendrauti tinkama aplinka, daugybė skirtingų rankų pagamintų patiekalų. Abigailės manymu, tokią iškylą galima palyginti su ritualu, savitu gentiniu vyksmu: suaugusieji padeda vaikams valgyti, juos prižiūri (tiek savus, tiek draugų vaikus), šalia sukiojasi šunys, besimėgaujantys jiems mėtomais kąsneliais, nors pati Abigailė kartkartėmis nepatenkinta dėl to pasiraukydavo.