Нора Робертс - Liudininkė

Be to, jai patiko lengvai svaiginantys putoti kokteiliai.

— Ar tau linksma? — paklausė jos Bruksas.

— Taip. Tu buvai teisus.

— Nepamiršk, ką dabar pasakei. — Jis pasilenkė jos pabučiuoti, o paskui pakėlė stiklą alaus. — Manau, jums visiems bus įdomu išgirsti, — pradėjo Bruksas nekeldamas balso ir nesistengdamas nustelbti prie stalų gaudžiančių pašnekesių. — Mes su Abigailė ketiname susituokti.

Visi pokalbiai akimirksniu nutilo.

— Ką pasakei? — nepatikėjo savo ausimis Mija.

— Svarbiausia, ką pasakė ji, — Bruksas paėmė Abigailę už rankos. — O ji pasakė „taip“.

— O, Dieve, Bruksai! — Mijos veide nušvito šypsena. Ji čiupo brolio ranką, ją suspaudė, o paskui šoko nuo stalo ir nuskubėjusi prie Brukso apsikabino jį iš nugaros. — O, Dieve.

Paskui, rodos, visi iškart pratrūko kalbėti — kalbėjosi su Bruksu, su Abigailė, vieni su kitais. Ji neišmanė, kam atsakinėti, ką sakyti. Vėl ėmė tankiau plakti širdis; šalia stovintis Bruksas pažvelgė į motiną, o ši — į jį.

— Mama, — tarstelėjo jis.

Saulė linktelėjo, giliai atsiduso ir atsistojo. Bruksas irgi atsistojo; Saulė ištiesė rankas ir jį apkabino.

— Mano berniuk, — tyliai pratarė ji ir užsimerkė. — Aš truputėlį paverksiu, — pasakė visiems Saulė. — Kitaip negalima. O tada atnešiu šampano butelį, kurį išsaugojome nuo Naujųjų metų vakaro, kad išgertume sulaukę ypatingos progos.

Ji stipriai stipriai apkabino sūnų, o paskui pabučiavo į abu skruostus. Abigailės nuostabai, Saulė suėmė delnais jos veidą ir taip pat pabučiavo į abu skruostus.

— Labai džiaugiuosi. Einu atnešti šampano.

— Jai reikia minutėlę pabūti vienai, — tarė prie sūnaus priėjęs Lorenas. — Jaučiasi laiminga, bet jai reikia laiko susivokti.

Lorenas apkabino sūnų, paskui atsigręžė norėdamas apkabinti ir Abigailę.

— Sveika atvykusi į mūsų šeimą, — jis nusijuokė ir ją apkabinęs net pakėlė nuo žemės.

Vėl visi prapliupo kalbėti, Abigailė pasijuto visų glėbesčiuojama ir dabar jau menkai susivokė, kaip reikėtų atsakyti į klausimus apie tai, kokia bus jos suknelė, kada ir kur ją siūdinsis.

Per klausimų laviną Abigailė išgirdo iššovusį šampano kamštį, pasipylė juokas ir sveikinimo žodžiai. Ji prisiglaudė prie Brukso, pakėlė galvą ir sutiko jo žvilgsnį.

Šeima, pagalvojo Abigailė.

Ji gali turėti šeimą; dabar, kai tą šeimą galėjo lieste paliesti, Abigailė pamanė, jog padarys bet ką, padarys viską, kad tik ją išsaugotų.

28

Vestuvių planavimas... Abigailei tai buvo panašu į nuo kalno besiritančią mažą švytinčią sniego gniūžtę. Riedėdama ji vis auga ir auga, darosi vis sunkesnė ir sunkesnė, įgauna vis didesnę masę ir greitį, kol galiausiai išjudina didžiulę griausmingą griūtį.

Saulės nutviekstą popietę toji ūžianti griūtis ją ištiko galiniame Glisonų kiemelyje.

— Vadinasi, vestuves ketinate kelti kitą pavasarį? — klausinėjo Mija.

— Pavasarį? Aš...

— Ne, — po iškylos staleliu Bruksas paglostė Abigailei koją. — Taip ilgai nelauksiu.

— Kalbi kaip žmogus, nė nenutuokiantis, ką reiškia suplanuoti vestuves. Sibilės ir Džeiko vestuvėms ruošėmės dešimt mėnesių; dirbome išsišiepę, kad viską spėtume.

— Bet buvo gražu, — visiems priminė Sibilė.

— Man atrodo, kad mes tik nueisime į metrikacijos biurą, — atsakė Abigailė, ir iškart prapliupo viešnių aikčiojimai.

— Prikąsk liežuvį, — bedė į ją pirštu Mija.

Sibilė bakstelėjo alkūne sesei į pašonę.

— Vadinasi, nori ko nors paprasta.

— Taip. Labai paprasta, — Abigailė pažvelgė į Bruksą.

— Aišku, ko nors paprasta. Galiu lažintis, kad į žodį „paprasta“ telpa kažkas, kas yra tarp apsilankymo metrikacijos biure ir Mijos įsivaizduojamų deimantinių vestuvių. Aš galvoju apie rudenį — pakankamai laiko pasiruošti kukliai puotai ir per mažai išsinuomoti cirko palapinę.

— Bet juk tada lieka mažiau nei šeši mėnesiai! Mažiau nei šeši mėnesiai, per kuriuos reikia išsirinkti gražiausią suknelę, išsinuomoti tinkamą vietą puotai, apklausti maisto tiekėjus, fotografus...

— Fotografus? — nutraukė ją Abigailė.

— Žinoma. Juk nenori, kad vestuves fotografuotų koks nors dėdė Endis.

— Aš neturiu dėdės Endžio.

Abigailė visada vengdavo fotografų. Niujorko gatvėje Ilja akimirksniu ją atpažino. Jeigu jos nuotrauka kaip nors patektų į internetą arba į laikraštį, viskas galėtų baigtis — ir neabejotinai baigtųsi — demaskavimu bei katastrofa.

— Taigi reikėtų pamąstyti ir apie svečių sąrašą. Pasirūpinsiu mūsų pusės svečiais. Turiu sąrašą, likusį nuo Sibės ir mano vestuvių. O kiek svečių ketini pasikviesti tu?

— Nė vieno.

— Oi, bet... — Mijai nebereikėjo niukso į pašonę ar įspėjamo Brukso žvilgsnio; pati susiprato nutilti. Mija pervertė akimis, tarsi „nė vieno“ būtų visai įprasta, ir tęsė toliau. — Vadinasi, viskas bus tikrai paprasta. Tereikia susirinkti mums visoms ir kaip reikiant viską aptarti, nes tu čia niekuo dėtas, — plačiai šypsodamasi pareiškė ji Bruksui. — Vestuvėse svarbiausia — nuotaka.

— Man tinka.

— Liti Roke žinau labai šaunią parduotuvę nuotakoms, — tęsė Mija.

— „Baltosios vestuvės“, — įsiterpė Selina. — Ta parduotuvė tikrai nuostabi. Ten radau sau suknelę.

— Mums tereikia pasirinkti dieną ir visoms mergaitėms ten nuvažiuoti; viską apžiūrėsime, papietausime, pamąstysime, pasitarsime. Turiu dirstelėti į kalendorių, — Mija išsitraukė mobilųjį telefoną ir ėmė ieškoti kalendoriaus. — Gal galėtume susitikti kitą savaitę?

— Kitą savaitę, — pralemeno Abigailė.

— Tu visada buvai linkusi vadovauti, — Saulė atsilošė krėsle gurkšnodama tekilos kokteilį. — Ir už tai mes ją mylime, Abigailė, bet prie jos tokios reikia priprasti. Mija, ar tau neatrodo, kad Abigailei reikėtų duoti kelias dienas apsiprasti su sužadėtinės statusu?

— Taip, aš linkusi vadovauti, — nusijuokė Mija permesdama per petį plaukus; jos vyras tik suprunkštė įbedęs nosį į alų. — O kai tapsime sesėmis, pasidarysiu dar baisesnė.

— Ji nemeluoja, — patikino Sibilė.

Abigailė išgirdo Brukso kišenėje tyliai burzgiantį mobilųjį. Jai pažiūrėjus į Bruksą, šis išsiėmė telefoną ir pažvelgė į ekraną.

— Atleiskit, turiu atsiliepti, — atsistodamas jis metė žvilgsnį į Abigailę, o paskui paėjo tolėliau.

Viskas atrodė nerealu. Mija ir toliau kalbėjo apie vestuvinių reikmenų parduotuves, gėles, svarstė, kokius derėtų rinktis patiekalus, kokius užkandžius. O Bruksas visą tą laiką kalbėjosi su Ensonu aiškindamasis, kokius derėtų priimti sprendimus, nuo kurių priklausytų jos gyvybė.

Ir vėl tarsi sniego gniūžtė, mąstė Abigailė, riedanti, riedanti, vis didėjanti ir sunkėjant!, kol galiausiai pavirs kalnu.

Ir dabar jos jau niekas nesustabdys, priminė sau Abigailė. Teks kaip nors kapstytis.

— Ar tau viskas gerai? — paklausė Sibilė.

— Taip. Taip, viskas gerai. Tik įspūdžių kiek per daug.

— Ir viskas — tik pradžia.

— Taip, — Abigailė pažvelgė į Bruksą. — Tik pradžia.

Bruksas priėjo prie jos ir uždėjo ant peties ranką.

— Atsiprašau, bet man reikia šį tą nuveikti.

— Tada važiuok ir dirbk tą savo policininko darbą, — pasiūlė Mija. — O mes grįždamos namo užvešime ir Abigailę.

— Oi, — akimirką Abigailės galvoje pasidarė visai tuščia. — Ačiū, bet man tikrai reikia važiuoti namo ir baigti pradėtą darbą.