Нора Робертс - Liudininkė

— Mums abiem pasisekė, kad aš sėkmingai atlieku visus testus.

Brukso mobilusis suskambo be penkiolikos antrą ryto. Pasisukęs ant šono jis paėmė telefoną ir atsiliepė:

— Viršininkas Glisonas.

— Sveikas, Bruksai, čia Lindis.

— Kas nutiko, Lindi?

— Mums reikėtų pasikalbėti. Šalia manęs yra Tibalas.

— Šūdas.

— Taip, šūdas, bet ne dėl to, kaip tau atrodo. Turbūt norėsi išgirsti, ką Tibis turi tau pasakyti.

Bruksas skubiai atsisėdo lovoje.

— Kur jūs esat?

— Dabar sėdime mano sunkvežimyje ir esame maždaug pusmylis nuo Louveri namų. Kadangi mieste tavo automobilio nemačiau, pamaniau, kad tu ten.

— Dirbi kaip policininkas, Lindi. Kodėl mums visiems nesusitikus pas tave?

— Kadangi padėtis šūdiną, geriau to nedaryti. Bus geriausia, jei mes pas tave atvažiuosime ir pasikalbėsime privačiai. Mieste visi viską mato net ir tokiu ankstyvu metu. Sakyčiau, tokiu metu visiems tik dar labiau viskas užkliūva.

— Tavo tiesa. Palauk, — Bruksas pridengė delnu telefoną. — Skambina Lindis... iš užkandinės, žinai?

— Taip, žinau, kas jis.

— Sako, kad pas jį atėjo Tibalas Kru; jiems reikia su manimi pasikalbėti privačiai.

— Čia?

— Jei reikalas nebūtų svarbus ir nereikėtų privatumo, Lindis man neskambintų antrą valandą nakties.

— Tuoj apsirengsiu.

— Priimsiu juos apačioje, kad tau netrukdytume.

— Man atrodo, jei kažkam prireikė su tavimi pasikalbėti tokiu metu, turėčiau girdėti, ką žmonės ketina tau pasakyti.

— Tada gerai, — Bruksas vėl prisidėjo telefoną prie ausies. — Ar Tibis blaivus?

— Dabar jau beveik blaivus.

— Važiuokit.

Viena ranka persibraukęs per plaukus Bruksas padėjo telefoną.

— Atleisk, kad taip išėjo.

— Prieš kelias dienas niekam nebūčiau leidusi štai taip pas mane atvažiuoti. Bet dabar visai nesinervinu. Tiesiog man smalsu. Ar išvirti kavos?

— Kava nepakenktų.

Abigailė noriai ėmėsi virti kavos mąstydama apie tai, kaip gyvendama su Bruksu sulaukusi naktinių skambučių ji virs kavą į bėdą patekusiems žmonėms ir šitai taps jos kasdienybės dalimi.

Ji tikėjosi būti gera policininko žmona.

Ir vis dėlto ji džiaugėsi matydama virtuvės kamputyje gulintį Bertą; šuniui buvo liepta gulėti ramiai. Ji taip pat apdairiai pasirūpino, kad kompiuterių ekranuose būtų tik užsklandos.

Abigailė neišmanė, kaip būtų geriausia kreiptis į tuodu žmones, atvykstančius čia tokią vėlyvą naktį; nunešusi kavą į kambarį pamatė, kad Bruksas jau atidaręs jiems duris.

Pirmasis įėjo Lindis, apsivilkęs išblukusiais marškinėliais su roko grupės Grateful Dead atvaizdu, maskatuodamas ilga žila kasa.

— Panele, — linktelėjo jis sveikindamasis. — Tikrai labai atsiprašau, kad tokiu metu jus trukdome, — jis kumštelėjo Tibalui į pašonę.

— Taip, panele, — pratarė Tibalas. — Atsiprašome, kad išvertėm jus iš lovos.

— Net neabejoju, kad turite tam priežasčių.

— Priežastys tikrai turi būti rimtos, — sumurmėjo Bruksas. — Jėzau, Tibi, tu prakaituoji viskiu.

— Labai atsiprašau, — Tibis panarino galvą, ir aiškiai pasimatė paraudę jo ausų galiukai. — Yra tam tikrų lengvinančių aplinkybių.

Baigėsi man skirtos šešiasdešimt dienų, taigi dabar turėčiau viską pradėti iš naujo.

— Tibi, iš pradžių visi paslysta, — pasakė Lindis. — Tavo pirmoji diena prasideda tik dabar.

— Lankiau susirinkimus, — Tibalas trypčiojo nuo vienos kojos ant kitos; Abigailei jis atrodė panašus į susigėdusį nevalyvą meškiną. — Lindis — mano rėmėjas. Aš jam paskambinau. Suprantu, kad reikėjo paskambinti prieš geriant, bet paskui vis tiek paskambinau.

— Gerai, gerai, sėskit abu, — paliepė Bruksas. — Ir papasakokit, kokį velnią čia veikiat antrą valandą nakties.

— Bruksai, reikalas tas, kad aš turėčiau tave užmušti, — Tibis grąžė ližių didumo rankas. — Bet aš nė neketinu.

— Iškart palengvėjo, kai išgirdau. Sėskis, po velnių.

— Nežinau, ką daryti, — Tibis atsisėdo ant lovos ir pasirėmė galvą. — Kai ėmiau galvoti išlenkęs viskio, vis tiek nieko dora neišmąsčiau. Todėl paskambinau Lindžiui, jis mane prablaivino, pasikalbėjo. O tada pasakė, kad mums reikia važiuoti pas tave ir viską papasakoti. Gal Lindis tau aiškiau išdėstys. Nežinau, kaip pradėti.

— Tibi, išgerk kavos, o aš papasakosiu. Atrodo, Linkolną Bleiką paliko žmona.

— Kada? — imdamas savąjį puodelį kavos suraukė kaktą Bruksas. — Šįryt ją mačiau.

— Taip, ji buvo bažnyčioje. Girdėjau apie tai, nes dabar jau visi viską žino. Man atrodo, kad dėl to ji ir išėjo. Kiek girdėjau, kai tik jie grįžo namo, ponia Bleik susidėjo daiktus į porą lagaminų ir išėjo. Ją matė ponios Haris anūkė Karle; ji matė, kaip Linkolno žmona dėjo lagaminus į automobilį; Karle pasiteiravo, ar ji važiuoja į kokią nors kelionę. O ponia Bleik kuo ramiausiai atsakė, kad ne, kad ji palieka vyrą ir daugiau niekada pas jį negrįš. Paprasčiausiai įsėdo į automobilį ir išvažiavo. Kiek žinau, Linkolnas Bleikas užsidarė savo kabinete ir visą dieną iš ten nekėlė kojos.

— Nieko gera, — pareiškė Bruksas. — Šįryt Bleiko išdidumui ir taip buvo smogtas stiprus smūgis.

— Bet jis to nusipelnė, tiesa? Žodžiu, pas juos dirba Birdė Spicer; na, ji ne gandonešis, todėl ir dirba tokį darbą. Tai va, ji man ir pasakojo, negi nutylėsi tokias karštas naujienas. Birdė sakė, kad iš pradžių jis rėkė, bet tuose namuose dažnai rėkiama; aišku, rėkia Bleikas. Paskui ponia išėjo, o jis užsičiaupė. Kiek vėliau Birdė pabeldė į jo kambario duris, norėjo paklausti, ar ketina vakarieniauti, bet jis tik suriko nešdintis jai po velnių ir daugiau nesirodyti.

— Bleikas atleido Birdę? — nustebęs Bruksas pakėlė antakius. — Juk tuose namuose ji dirbo dvidešimt metų.

— Ji sako, kad rugpjūtį bus dvidešimt ketveri. Man atrodo, kad kaip tik todėl ji ir atnešė savo subinę į mano užkandinę. Birdė nė pati nebežino, ar dar turi tą darbą, ar jau nebe, ar nori dirbti, ar ne, ar Bleikas vis tiek mano, kad ji grįš, ar jau nemano.

— Dabar jis ten vienas, — tyliai pratarė Abigailė. — Atleiskite. Man nereikėtų kištis.

— Viskas gerai; taip, jūs teisi. Dabar jis vienas tame didžiuliame name; sūnus cypėj, žmona išėjo. Kaip man atrodo, jis sėdėjo ir galvojo, kol galiausiai sumojo, kad visa ko priežastis — Bruksas.

— Tokia išvada labai netiksli, paremta klaidingais kriterijais, — vėl įsiterpė Abigailė. — Kalbu ne apie jūsų, o apie pono Bleiko išvadą.

— Taip, panele, — šyptelėjo Lindis. — Tiksliau sakant, jo padėtis visai šūdiną, jei neprieštarausite, kad kalbėsiu tiesiai šviesiai.

— Ne, neprieštarausiu. Taip, visai šūdiną.

Bruksas atsigėrė kavos ir pažvelgė į Tibį.

— Tibi, kiek jis tau sumokėjo, kad mane nudėtum?

— Oi, Dieve, — vargais negalais pratarė Abigailė ir atsistojo.

— Nurimk, širdele, Tibis neketina nieko skriausti. Juk taip, Tibi?

— Taip, pone. Taip, panele, neketinu. Atvažiavau visko papasakoti. Lindis sakė, kad taip bus geriausia, todėl ir atvažiavau.

— Papasakok, kaip ten buvo su Bleiku.

— Gerai. Matai, jis pasikvietė mane į savo namus. Niekada nesu ten buvęs, savaime suprantama. Kaip filme... Pamaniau, gal jis man turi kokio darbo; aš, aišku, neatsisakyčiau. Jis pasikvietė tiesiai į savo kabinetą, pasodino į didelį odinį krėslą. Pasiūlė išgerti. Pasakiau — ne, ačiū, negersiu. Bet jis vis tiek įpylė ir pastatė man panosėje. Įpylė to paties, ką paprastai geriu. Turiu silpnybę, Bruksai...