Нора Робертс - Liudininkė

— Kaip jam sekasi?

— Peržvelgus jo finansus ir įpročius paaiškėjo, kad pralošia daugiau nei išlošia; kadangi jis lošė ir pralošinėjo tada, kai man buvo paskirta apsauga, Volkovai pradėjo spausti ir privertė dirbti jiems.

— Lošimo bėdos, — svarstė Bruksas. — Spaudžiamas pasiduoda. Kaip jis sureaguotų į anoniminį šaltinį, teigiantį, kad turi informacijos apie jo sąsajas su Volkovais?

Abigailė pakėlė akis ir nuleido didelius saulės akinius, kuriuos buvo užsidėjusi naujam įvaizdžiui sustiprinti.

— Įdomus klausimas.

— Jeigu jis pasiduoda spaudimui, šantažuojant galima priversti jį suklysti.

— Jis ne toks smarkus kaip Kiganas, todėl ir nesulaukė paaukštinimo nei dirbdamas maršalu, nei Volkovo grupuotėje. Mano skaičiavimais, dabar Volkovai jau turėtų būti jį pašalinę, bet, matyt, Kosgrouvas dar gali būti kuo nors naudingas.

— Ar esi kada nors žvejojusi? — paklausė jos Bruksas.

— Ne. Žvejyba — nuobodus užsiėmimas ar laisvalaikio leidimo būdas. Tik nesuprantu, ką žvejyba turi bendra su Kosgrouvu ar Volkovais.

Bruksas dūrė į ją pirštu.

— Pirma, kada nors nusivesiu tave žvejoti, kad pamatytum skirtumą tarp ramybės ir nuobodžio. Antra, kartais galima pagauti mažą žuvelę, kuri garantuoja stambų laimikį.

— Nemanau... oi, tu pasakei metaforiškai. Kosgrouvas — maža žuvelė.

— Teisingai. Gal ir verta pamėginti jį sučiupti.

— Taip, gal ir verta. Gobšumas pasiduoda gobšumui, o jam pagrindinė motyvacija — pinigai. Reikia jį pagąsdinti suteikiant pakankamai informacijos, įrodančios, kad šaltinis tikrai turi įrodymų. Jeigu jis naudojasi kompiuteriu ar telefonais, atsiras pagrindas jį apklausti.

— Ir tada atsivertų galimybė sučiupti stambią žuvį. Be to, tavo liudijimas būtų svaresnis, — Bruksas ištiesė jai ką tik atplėštą maišelį su sūriais riestainiukais, bet Abigailė papurtė galvą. — Koks bus masalas?

— Aa, net ir smulkiai žuvelei reikia masalo.

Linktelėjęs Bruksas įniko į riestainėlius.

— Palauki, kol panirs pirmasis sliekas...

— Man net klausytis nemalonu... Beje, vienai moteriai, liudijusiai prieš buvusį meilužį, Volkovų grupuotės prostitucijos verslo Čikagoje žemesnio rango banditą, buvo paskirta liudytojo apsauga. Praėjus trims mėnesiams po nuosprendžio paskelbimo ji buvo rasta Ohajo valstijoje, Akrone, išprievartauta ir mirtinai sumušta.

— Ar ją saugojo Kosgrouvas?

— Ne, jis nebuvo paskirtas, bet iš visų duomenų, kuriuos man tada pavyko surinkti, galima spręsti, kad būtent jis teikė informaciją apie liudytoją kitam Volkovo patikėtiniui. Kuo puikiausiai moku parašyti įtikinamą grėsmingą žinutę.

— Dar vienas akmenukas į upę.

— Į kokią upę? Kur plaukioja žuvys?

Juokdamasis Bruksas bakstelėjo jai į koją.

— Na, gal ir taip, tik, matai, jei laikytumės šios metaforos, tu nenorėtum mėtyti jokių akmenukų, nes bijotum išbaidyti žuvis.

— Nesuprantu...

— Mes mėtome į tą metaforišką upę akmenukus norėdami sukelti raibulius.

— Aa. Vadinasi, metame akmenuką, — minutėlę pasvarsčiusi Abigailė pradėjo rašyti žinutę.

Ania Rinki liudija prieš Dimitrijų Bardovą. 2008-ųjų liepos 8 d. ji dalyvauja liudytojų apsaugos programoje. Naujoji tapatybė — Saša Simka. Pergabenama į Akroną Ohajuje; įdarbinama pardavėja „Monikos salone“.

Paskirtas apsaugininkas — Jungtinių Valstijų maršalas Robinas Tričeris. 2008-ųjų spalio 12 ir 14 dienomis Viljamas Kosgrouvas įsigauna į elektronines bylas, nors nėra gavęs jokio oficialaus nurodymo ta byla domėtis.

2008-ųjų spalio 15 d. iš Viljamo Kosgrouvo pašto dėžutės į Igorio Bardovo, Dimitrijaus brolio, pašto dėžutę išsiunčiama atskira elektronine byla prisegta elektroninio laiško kopija.

2008-ųjų spalio 16 d. į asmeninę Viljamo Dvaerio, dar žinomo kaip Viljamas Kosgrouvas, banko sąskaitą įkrenta 15 000 dolerių.

2008-ųjų spalio 19 d. Ania Rinki, dar žinoma kaip Saša Simka, randama išprievartauta ir nužudyta.

Jeigu nesutiksi sumokėti 50 000 dolerių, po keturiasdešimt aštuonių valandų šie duomenys bus nusiųsti pareigūnui Veinui Povelui. Informacija dėl minėtos sumos perdavimo bus atsiųsta kita žinute.

— Man atrodo, parinktas geras akmenukas, — tarė Abigailė ir atsuko kompiuterio ekraną, kad Bruksas perskaitytų.

Atplėšęs akis nuo ekrano ir pažvelgęs į Abigailę jis šiepėsi vis plačiau ir plačiau.

— Ir gražu, ir svaru. Ar visus šiuos faktus nešiojiesi galvoje?

— Faktai tikslūs.

— O kokią informaciją ketini nusiųsti kita žinute?

— Ten bus parašyta: „Saša Simka, Akronas, Istvudo 539, butas 3 B.“

Pasitraukęs nuo kompiuterio Bruksas nebesišypsojo.

— Vadinasi, Kosgrouvas ją nužudė už penkiolika tūkstančių.

— Taip. Faktas, kad ne savo rankomis užmušė tą moterį, jo atsakomybės nepanaikina. Manau, kad jis sureaguos. Manau, sutiks sumokėti. Kai tik sužinosiu, kad jis sekamas, žinutę išsiųsiu.

— O kiek jam buvo sumokėta už tave?

Išgirdusi tokį griežtą ir šaltą Brukso toną Abigailė delsė išjungti kompiuterį.

— Lošdamas jis buvo prasiskolinęs penkiasdešimt tūkstančių. Skolas jie vadina taškais; Ilja nupirko Kosgrouvo taškus ir paskui nuolat jais grasindavo.

— O kai tavęs vis dėlto... nepašalino?

— Pusę skolos nurašė, o už kitą pusę reikėjo atidirbti. Nors likau gyva, mane įkainojo kur kas didesne suma nei Anią Rinki. Galima daryti išvadą, kad Korotkis Sergejui Volkovui yra daug vertingesnis nei Dimitrijus Bardovas.

Dabar Bruksas kalbėjo ramiai ir nė trupučio neabejodamas.

— Abigailė, jie sumokės už viską, ką tau padarė, ką padarė Aniai Rinki ir visiems kitiems. Prisiekiu.

— Nenoriu, kad prisiekinėtum padaryti tai, kas galbūt ne nuo tavęs priklausys.

Bruksas nenuleido nuo Abigailės akių.

— Kad ir kas būtų, kad ir kiek laiko prireiktų.

Susijaudinusi ir net truputį išsigandusi Abigailė pažvelgė pro langą.

— Mes jau pradedam leistis.

— Nerviniesi?

— Ne, — ji ir pati stengėsi tuo įtikėti. — Galvodama apie tai, kas dabar bus, nesinervinu. Tikrai keista, kad buvau visiškai įsitikinusi, jog niekada neįstengsiu to padaryti. O dabar net neabejoju, kad tikrai viską galiu ir privalau. Ir skirtumas... — Abigailė paėmė Brukso ranką, — tik toks. Štai toks.

— Toks, — Bruksas suspaudė jos delną. — Ir šitai velniškai svarbu.

Abigailė užsiregistravo geru pusvalandžiu anksčiau nei Bruksas, todėl jam pasibeldus ji jau buvo pritaisiusi kameras ir mikrofonus kambaryje, kurį viešbučio administracija vadino prabangiu. Brukso kambaryje, esančiame kitoje koridoriaus pusėje, už dviejų kitų numerių, Abigailė įtaisė ekranus.

Per valandą ji sujungė ir patikrino visus atsigabentus įrenginius.

— Kai tik paskambinsim, FTB į viešbutį atsiųs savo žmones, — pasakė Bruksas.

— Žinau. Kuo greičiau, tuo geriau. — Daugiau nebėra ko daryti, mąstė Abigailė. Geriau jau niekaip neapsisaugosi. — Skambinkim.

Abigailė turėjo laukti viena, bet žinodama, kad Bruksas ją stebi, jautėsi ramiau. Laukdama ji dirbo; pamačiusi, kad Kosgrouvo ir Kigano elektroninis paštas jau kontroliuojamas, ji užprogramavo dviejų valandų tarpsnį šantažuojamai žinutei išsiųsti; per tiek laiko žvalgyba susiorientuos.

Į upę mestas akmenukas, pamanė ji ir nusišypsojo pažvelgusi tiesiai į kamerą.

Jau planuodama visus veiksmus Abigailė tiksliai žinojo, kada pakils Tarptautiniame Daleso oro uoste nusileisiantis viršininko pavaduotoją Gregorį Kebotą ir specialiąją agentę Elizą Garison skraidinantis lėktuvas.