Нора Робертс - Liudininkė

Ir tada Abigailė atsigręžė.

— Po sekundės dingsiu.

— Padariau.

Bruksas įdėmiai į ją pažvelgė ir padėjo alų.

— Baigei savo programą.

— Taip. Programa veikia. Teoriškai. Tikrinau kelis kartus. Kol dar ne laikas, negaliu jos paleisti, todėl šimtu procentų nesu įsitikinusi. Bet aš tikrai manau, kad programa veiks.

Bruksas nusišypsojo, priėjo prie Abigailės, apglėbė ją ir pabučiavo.

— Tu — genijus.

— Taip.

— Tai kodėl neatrodai laiminga?

— Aš laiminga. Aš... gal net priblokšta. Maniau, kad galiu tai padaryti, bet kai padariau, supratau, jog iš tikrųjų netikėjau sugebėsianti, — kadangi jai truputį skaudėjo galvą, Abigailė prispaudė prie kairio smilkinio pirštus. — Kvailai skamba.

— Nekvailai.

— Bruksai, galiu sužlugdyti jų internetinį tinklą, įsigauti į kiekvieną elektroninę bylą, kiekvieną programą, galiu viską sugadinti. Galiu juos „išjungti“, nesvarbu, kokias operacines sistemas ar kompiuterius jie naudoja. Galiu tai padaryti; kai tik ištuštinsiu jų sąskaitas, viskas bus sunaikinta. Sužlugdyta.

Dabar ji prispaudė prie širdies ranką.

— Bet pirmiau galiu suteikti pareigūnams galimybę baigti visas operacijas ir patraukti atsakomybėn kitus vadus ir eilinius, kol Volkovų bratva visiems laikams dar nesutrinta į miltus.

— Tu jiems nepaliksi jokių šansų.

Abigailė be garso nusijuokė.

— Taip. Taip. Tiesą sakant, netikėjau galinti taip padaryti, — kuždėjo ji. — Jeigu būčiau tikėjusi, būčiau taip ir padariusi dar iki sutikdama liudyti.

Bruksas žvelgė į ją be jokios išraiškos.

— Gal dabar jau norėtum trauktis?

— Tu man leistum, — pakartodama dažną Brukso judesį, Abigailė suėmė delnais jo veidą. — Aš taip tave myliu. Leistum man trauktis, nors tai ir prieštarautų tavo nuostatoms. Bet ne, aš nesitrauksiu. Negaliu. Tai dalis visumos, dalis to, kuo norėčiau tapti. Dalis to, ko iš manęs tikiesi.

— Aš tik noriu, kad būtum tokia, kokia esi.

— O aš dabar tikiuosi daugiau. Tikiuosi daugiau iš Elžbietos. Tikiuosi daugiau iš Abigailės. Ir noriu, kad ir tu iš manęs tikėtumeisi daugiau. Mano liudijimas, surinkta informacija, piratavimas, supervirusas... viskas — viena visuma. Kai šitai baigsis, Elžbieta galės eiti sau ramia sąžine.

Abigailė užsimerkė, paskui atsimerkė ir nusišypsojo žvelgdama Bruksui į akis.

— Ir tada Abigailė galės už tavęs tekėti. Aš taip noriu už tavęs ištekėti. Gal net norėsiu važiuoti į tą vestuvinių reikmenų saloną.

— Ohoo.

— Aš truputį bijau, bet gal ir norėsiu.

— Dabar tu tikrai atrodai laiminga.

— Tokia ir esu. Aš labai laiminga. Kai tik rasime viešbutį, galėsiu pasirūpinti transportu. Galėtume paprašyti tavo kapitono, kad susitartų dėl susitikimo. Tada jau galėtume žengti kitą žingsnį.

— Viešbutį jau radau. Virdžinijoje, Taisono gatvės kampe. Jis ne pačios aukščiausios klasės, prie pat autostrados.

— Norėčiau pamatyti viešbučio tinklalapį ir apylinkių planą.

— Taip ir maniau, kad norėsi. Visą informaciją turiu savo nešiojamajame kompiuteryje.

— Galėtume rezervuoti kambarius ir ryt arba poryt surengti susitikimą. Taip pareigūnams liks mažiau laiko manęs ieškoti.

— Gal geriau poryt. Man reikia susidėlioti darbo grafiką, kad niekam nekiltų jokių įtarimų.

— Tikrai, taip bus geriau. Turiu pasirūpinti Bertu.

— Mano mama jį paims.

— Oi, bet... — Abigailė dvejodama pažvelgė į šunį. — Ketinau palikti jį šunų viešbutyje, su profesionalais.

— Nori įkišti jį į kalėjimą?

— Šunų viešbutis — ne kalėjimas, — dabar į Abigailę žvelgė dvi poros riešuto spalvos akių. — Šiandien jam tikrai ten patiko, bet ar patogu prašyti tavo tėvų jį priglausti?

— Jie bus labai patenkinti. Be to, taip elgiasi tikra šeima. Pratinkis. Eik ir pažiūrėk, koks tas viešbutis. Aš paskambinsiu mamai.

— Gerai.

Abigailei išėjus iš virtuvės Bruksas išsitraukė mobilųjį telefoną.

— Tu man skolingas, — tarė jis Bertui.

Viskas sutvarkyta, tarė sau Abigailė. Ji stovėjo slaptajame savo kambarėlyje kruopščiai rinkdamasi, ko gali prireikti žengiant antrą žingsnį.

Viešbučio kambarius ji rezervavo dviem skirtingais vardais, skirtingu laiku, iš dviejų skirtingų kompiuterių. Bruksas registruosis kaip Lukas Bomanas, pirmojo mažosios lygos, kurioje jis žaidė, trenerio vardu. Rytoj padarys jam tapatybės kortelę. Kai jiedu su Bruksu įsikurs viešbutyje, paprašys Ensono perduoti pareigūnams jos asmens dokumentą — Katerinos Kingston tapatybės kortelę, kurią ji jau turėjo pasidariusi. Abigailė peržiūrėjo perukų kolekciją ir plaukų dažų atsargas.

— Važiuosi būdama raudonplaukė? — jai pakėlus trumpų raudonojo aukso spalvos plaukų peruką replikavo Bruksas.

— Natūrali mano plaukų spalva tamsiai ruda. Panašios spalvos peruko neturiu.

— Palauk palauk, — Bruksas pakreipė galvą. — Tai tu tikrai raudonplaukė?

— Būtų tiksliau sakyti rudaplaukė, bet su rausvu atspalviu.

— Turiu pareikšti, kad esu matęs ir kitų tavo kūno vietų, kur plaukelių spalva buvo kitokia — ne ruda su rausvu atspalviu.

— Keisdama išvaizdą būnu labai atidi ir kruopšti.

— Įdomu. Tikrai labai įdomu. Gal tau tikrai reikėtų dirbti CŽV?

— Kažkaip netraukia. Man atrodo, kad jie tikėsis išvysti mane pakeitusią išvaizdą. Sakau, gal pakaks kiek pasidažyti ir įsikišti kamšalus, kad krūtys atrodytų didesnės.

— Vargu ar kada galima apsirikti pasididinant krūtis.

— O man atrodo, kad natūralių mano krūtų dydis daugiau nei normalus.

— Pažiūrėkim, — Bruksas suėmė delnais jos krūtis ir susimąstė. — Sakyčiau, daugiau nei geras.

— Manija dėl krūtų dydžio yra tokia pat kvaila kaip ir manija dėl penio dydžio.

— Man atrodo, kad natūralaus mano penio dydis daugiau nei normalus.

Abigailė nusijuokė ir atsigręžė į veidrodį.

— Gal nepulsi tikrintis, kad man įrodytum.

— Gal vėliau.

Įgudusiu judesiu Abigailė mikliai užsidėjo peruką; Bruksas suprato, kad perukus jai tekdavo keistis dažnai.

— Štai ir pasikeičiau.

Bruksui labiau patiko ilgaplaukė Abigailė — paprastesnė, ne tokia pompastiška.

— Taip. Gal ir bus gerai. Reikėtų įsigyti peruką, kurio spalva būtų panašesnė į natūralią mano plaukų spalvą; ir ilgesnių plaukų, kad galėčiau pasidaryti ne vieną šukuoseną. Norėsiu atrodyti panaši į tuometę Elžbietą, kurios nuotraukas, nors ir pasenusias, jie turi. Galiu įsidėti kontaktinius lęšius ir truputį pakeisti akių spalvą. Pilnesnės šlaunys, didesnė krūtinė. Pasinaudojus pudra keliais tonais tamsesnė oda. Taip, gal ir bus gerai, — pakartojo Abigailė.

Nusiėmusi peruką ji vėl uždėjo jį ant stovelio.

— CŽV žmonėms tenka meluoti ir apgaudinėti. Man atrodo, tai būtina norint įvykdyti jiems patikėtas užduotis. Pastaruosius dvylika metų daug melavau ir apgaudinėjau. Norėčiau gyventi taip, kad melui ir apgaulei mano kasdienybėje nebūtų vietos. Negaliu visai atsisakyti melo, bet...

Ji atsigręžė į Bruksą.

— Bet bus vienas žmogus, kuris žinos tiesą, kuris žinos viską, kuriam niekada nemeluosiu. Tai tikra dovana. Tu — manoji dovana.

— O aš turiu žmogų, kuris manimi taip pasitiki, kad visada sako tik tiesą, kuris manimi tiki visur ir visada. Tai irgi dovana.

— Vadinasi, mums abiem labai pasisekė. — Abigailė priėjo prie Brukso ir paėmė jį už rankos. — Man atrodo, mums reikėtų eiti į lovą. Turiu atlikti keletą testų, kad įsitikinčiau, jog tavo penis tinkamo dydžio.