Нора Робертс - Liudininkė

— Žinau.

— Bet, Dievas mato, nuo to vakaro, kai mane suėmei, nė lašelio burnoj neturėjau, tikrai neturėjau iki pat šio vakaro. Sėdėdamas tame gražiame name nervinausi. Jis man vis kartojo, kad nuo vienos taurelės nieko bloga nenutiks. Juk aš vyras, ar ne? Bet negėriau.

— Gerai, Tibi.

— Bet jis vis kartojo ir kartojo, sakė turįs man darbo, bet tokių skystablauzdžių nesamdąs. Ir ką dar jis sakė? Lindi, koks ten buvo žodis, kur sakiau?

— Eunuchų nesamdo. Paprasčiau sakant, bepaučių.

— Sutinku su jūsų nuomone, — pasakė Lindžiui Abigailė ir pažvelgė į Tibį. — Jūsų silpnybę Bleikas susiejo su vyriškumu ir dar pasinaudojo jūsų noru gauti darbo. Jis pasielgė žiauriai, kaip tikras manipuliatorius.

— Niršau, bet tada viskas, ką jis kalbėjo, atrodė tikra tiesa. Jis priminė, kaip tu privertei mane pasijusti vištgaidžiu, kaip tu, Bruksai, mane žeminai ir iškastravai — jis pasakė, kad tu mane iškastravai; tada pasijutau labai blogai. Tikrai įniršau. O viskis stovėjo visai čia pat. Norėjau išgerti tik tą vieną stiklą, kad įrodyčiau, jog tikrai galiu, bet paskui išlenkiau dar vieną, o paskui gal ir dar vieną.

Tibio akys paplūdo ašaromis; kai jis panarino galvą, ėmė krūpčioti vyro pečiai.

Abigailė atsistojo ir išėjo iš kambario.

— Aš gėriau toliau, nes stiklinė buvo visai čia pat, nuolat pilna. Aš — alkoholikas, žinau, kad negaliu išgerti vienos taurelės ir daugiau nebegerti.

Abigailė grįžo su lėkšte sausainių. Lėkštę ji padėjo ant stalo.

Žiūrėdamas, kaip ji ima vieną sausainį ir perduoda lėkštę ašarojančiam Tibiui, Bruksas galvojo, kad myli ją labiau už gyvenimą.

— Jis jums buvo labai žiaurus, — tarė Abigailė. — Turėtų gėdytis to, ką jums padarė.

— Aš vis gėriau ir vis labiau siutau. O jis vis kalbėjo ir kalbėjo, ką man Bruksas padarė, kaip žmonos akivaizdoje privertė pasijusti silpnu ir skystu, kaip Bruksas nustekens visą miestą. Jau dabar įkišo jo sūnų už grotų. Vadinasi, reikia kažką daryti. Jis vis kalbėjo, o aš gėriau ir gėriau. Tada pasakė, kad reikia žmogaus su kiaušais, kieto. Paklausė, ar aš kietas, ar su kiaušais. Po velnių, aišku, atsakiau. Štai, eisiu ir išspardysiu Bruksui subinę.

Tibis papurtė galvą ir vėl ją panarino.

— Lankiau psichologo konsultacijas, anoniminių alkoholikų susirinkimus. Jau suprantu, kad išgėręs noriu ką nors primušti. Todėl ir Misę mušdavau. Man geriant, o jam kalbant viskas gulė į savo vietas; mane kaip reikiant „užnešė“. Tikrai jam pritariau, kai pasakė, kad išspardyti tau subinę nepakanka. Reikia ko nors užtikrintesnio. Tu užmušei mano vyriškumą, štai ką tu padarei. Vienintelis būdas tą vyriškumą susigrąžinti — tave užmušti. Kadangi ir jis jaustųsi man labai dėkingas, sumokėtų penkis tūkstančius dolerių. Tai būtų mano premija; jis taip sakė. Tada davė man pusę sumos.

— Jis tau davė pinigų? — paklausė Bruksas.

— Taip, aš juos paėmiau. Man gėda sakyti, bet jis man siūlė grynaisiais, ir aš juos paėmiau. Bet dabar jų neturiu. Lindis turi. Jis, ponas Bleikas, liepė man eiti namo ir pasiimti šautuvą. Paskui, sakė, turiu palaukti, kol sutems, ir išeiti prie kelio. Tada turiu tau paskambinti ir pasakyti, kad atsitiko bėda. O kai privažiuosi, telieka į tave šauti. Nuėjau pasiimti šautuvo. Misės namie nebuvo, ji išvažiavusi pas seserį. Paėmiau šautuvą, užtaisiau, pradėjau galvoti, kodėl, po velnių, namuose nėra Misės. Pamaniau, kad ji nusipelnė poros gerų niuksų. Nežinau, kaip paaiškinti, bet pats girdėjau save taip mąstantį; man pasidarė bloga. Išsigandau. Paskambinau Lindžiui, ir jis atvažiavo.

— Teisingai pasielgei, Tibi.

— Ne, neteisingai. Aš gėriau. Paėmiau pinigus.

— Ir paskambinai Lindžiui.

— Pone Kru, jūs sergate, — pratarė Abigailė. — Jis pasinaudojo jūsų liga; prisidengdamas liga jus išnaudojo.

— Ačiū, panele, ir Lindis tą patį sakė. Man bus gėda viską papasakoti Misei. Ji vis dar širsta ant tavęs, Bruksai, bet džiaugiasi, kad nebegeriu. Dabar mums viskas klostosi geriau, ir ji tai supranta. Misė dar labiau širstų, jei įkištum mane į kalėjimą. Lindis sakė, kad neįkiši.

— Lindis teisus. Lindi, man reikės tų pinigų.

— Turiu juos užrakinęs sunkvežimyje.

— Ir dar reikės, kad tu, Tibi, parašytum oficialų pareiškimą.

— Misė užpyks.

— Gal ji ir užpyks sužinojusi, kad gėrei, bet išgirdusi visą istoriją nuo pradžios iki pabaigos... Man rodos, ji tavimi didžiuosis.

— Tikrai taip manai?

— Taip. Aš didžiuojuosi tavimi. Džiaugiuosi, kad nemėginai manęs nudėti.

— Ir aš džiaugiuosi. Tai ką dabar darysi, Bruksai?

— Viską gražiai surašysiu, sutvarkysiu, o tada suimsiu Bleiką už kėsinimąsi nužudyti policijos pareigūną pažadėjus atlygį.

29

Dar vienas žingsnis, mąstė Abigailė grįžusi namo iš Saulės, pas kurią nuvežė Bertą. Ji susivokė, kad žengti į namus be Berto labai keista ir truputį liūdna. Bet jie išsiskyrė tik trumpam, priminė sau. Ji netruks grįžti iš kelionės... kuri pakeis viską.

Kai Bruksas grįš namo, jie nuvažiuos į oro uostą, privačiu lėktuvu nuskris į Virdžiniją, apsigyvens dviejuose atskiruose kambariuose. Ji turės daug laiko kameroms ir vaizdo aparatūrai įtaisyti.

Ji turės daug laiko kamuotis, nerimauti ir nuolat viską permąstyti, žinoma, jeigu tik sau tai leis.

Ne, neleis. Abigailė susikaupė ir suskato ruoštis — jai reikėjo pasiversti Katerina Kingston.

Atvažiavęs Bruksas sušuko „Kur mano moteris?“ ir privertė Abigailę nusišypsoti.

Ji — kažkieno moteris.

— Aš viršuje. Ar viskas gerai?

— Geriau ir būti negali. Bleikas jau sukėlė ant kojų savo advokatus, man atrodo, jis jau rezga kažkokį sandėrį. Gal jam ir pavyks išsisukti, nes Tibis, kaip žinome, buvo neblaivus, bet vis tiek šiame mieste jo dainelė jau sudainuota. Nemanau, kad... — atsistojęs tarpduryje ir pamatęs Abigailę Bruksas nutilo. — Kartoju, kur mano moteris?

— Gerai padirbėta, — nusprendė Abigailė žiūrėdama į veidrodį.

Nauja šukuosena ir makiažas išryškino skruostikaulius, kontaktiniai lęšiai patamsino žalias akis. Kruopščiai įsidėjusi kamšalus iš lieknos ji tapo itin moteriškų formų.

— Kai jie sužinos, kuriame viešbutyje susitinkame, tikriausiai pasiųs ten savo apsaugininkus. Tada jau būsime užsiregistravę, bet jie aiškinsis, kada užsiregistravau aš, ar atvykau viena. Todėl iš oro uosto turėsime važiuoti atskirais taksi automobiliais skirtingu laiku.

— Atrodai aukštesnė, — nužvelgęs Abigailę Bruksas priėjo jos pabučiuoti. — Tikrai aukštesnė.

— Mano batai paaukštintais padais. Tik colis, bet sukuriama atitinkama iliuzija. Jeigu informacija nutekės kokiam nors Volkovo šnipui, jis neturėtų manęs identifikuoti. Abigailės sistemoje nėra, tad bus labai sunku Kateriną Kingston arba Elžbietą Fič susieti su Abigailė Louveri. Aš jau pasirengusi, laukiu tik tavęs.

— Paimsiu krepšius.

Bruksas dar niekada neskrido privačiu lėktuvu ir dabar nusprendė, kad gal ir galėtų prie to priprasti. Jokių eilių, jokių atidėtų skrydžių ar spūsčių, o skrydis — patogus ir ramus.

Jam patiko platūs odiniai krėslai, įrengti taip, kad jis galėtų nuolat žiūrėti į Abigailę ar Kateriną ir grožėtis ant jos veido žaidžiančiais šviesos atspindžiais, jiems skrendant šiaurės kryptimi.

— Kosgrouvui ir Kiganui užvesta nauja byla, — pasakė jam Abigailė darbuodamasi nešiojamuoju kompiuteriu. — Kreiptasi dėl orderių, leidžiančių tikrinti jų elektronines bylas ir ryšius. Gal ką nors ir suras. Kosgrouvas man atrodo ypač neatsargus. Jis lošia, — pridūrė Abigailė. — Tiek internete, tiek kazino.