Нора Робертс - Liudininkė

Bet jai pakako ryžto.

— Maršalai Kosgrouvas ir Kiganas pareiškė — o turimi įrodymai jų pareiškimą patvirtina, — kad jiems atėjus į slaptą namą atidirbti savo pamainos, maršale Norton buvo apačioje; į juos buvo pradėta šaudyti, ir tada jie paleido atsakomuosius šūvius į kažkokį nežinomą asmenį ar asmenis. Tuo metu jie negalėjo patekti į antrą aukštą. Kai Kosgrouvas buvo sužeistas, Kiganas išnešė jį iš namo. Paskambinęs ir iškvietęs pagalbą jis pamatė iš nusikaltimo vietos bėgantį kažkokį asmenį. Kiganas negalėjo nustatyti to asmens tapatybės, nes siautė audra ir smarkiai lijo, matomumas buvo prastas. Tada slaptas namas sprogo, kaip vėliau nustatyta, tyčia atsukus dujas.

— Taip, — vildamasi, kad atrodo visai rami, Abigailė linktelėjo Kebotui. — Jūs tiksliai pakartojote jų pareiškimą. Jie melavo.

— Tvirtinate, kad du Jungtinių Valstijų maršalai pateikė melagingus pareiškimus?

— Galiu prisiekti, kad tie du žmonės, susiję su Volkovo grupuote, nužudė maršalus Teresą Norton ir Džoną Barou.

— Panele Fič...

— Norėčiau baigti. Gavę Volkovų bratvos nurodymus Viljamas Kosgrouvas ir Stivenas Kiganas ketino mane nužudyti, kad neliudyčiau prieš Jakovą Korotkį ir kitus. Norėdami prisidengti jie sukėlė sprogimą. Galiu prisiekti, kad abu šie žmonės ir toliau dirba Volkovui. Džonas Barou mirė ant mano rankų stengdamasis mane apsaugoti. Gelbėdamas mano gyvybę jis paaukojo savąją. Jis išgelbėjo man gyvybę, paliepęs bėgti. Jeigu jis nebūtų liepęs man bėgti, būčiau pražuvusi tame name.

Abigailė atsistojo, priėjo prie ant lovos padėto praviro lagamino ir ištraukė sandariai uždarytą maišelį.

— Čia yra megztukas ir marškinėliai, kuriuos man tą vakarą gimtadienio proga padovanojo Terė. Užlipau į viršų norėdama pasimatuoti drabužius, kol dar nebuvo atvykę Kosgrouvas ir Kiganas. Tais drabužiais vilkėjau laikydama Džoną, kraujuojantį iš daugelio šautinių žaizdų. Tai jo kraujas. Tai Džono kraujas.

Užlūžus balsui Abigailė nutilo; ji labai stengėsi tvardytis.

Abigailė padavė maišelį Garison.

— Džonas ir Terė nusipelnė teisingumo, jų šeimos nusipelnė žinoti visą tiesą. Man prireikė daug laiko sukaupti tiek drąsos, kad tą tiesą galėčiau atskleisti.

— Nėra konkrečių įrodymų, paaiškinančių, kas tądien šaudė; kita vertus, galima numanyti, kad jauna mergina, neišlaikiusi neapsakomos įtampos, stengdamasi išsikapstyti iš sudėtingos padėties, nužudė savo gynėjus.

Abigailė vėl atsisėdo ir susinėrė ant kelių rankas.

— Jūs tuo netikite. Jūs netikite, kad galėjau užpulti bei nužudyti du patyrusius maršalus ir sužeisti dar vieną, kad galėjau susprogdinti namą ir pabėgti. Suprantama, tai įmanoma, bet visai nelogiška.

— Džonas Barou išmokė jus naudotis ginklu, — pareiškė Garison.

— Taip, jis labai gerai mane išmokė, nors laiko mokytis buvo nedaug. Taip, aš paprašiau ir gavau iš draudikų penkis tūkstančius grynųjų, — pridūrė Abigailė, Garison nespėjus nieko pasakyti. — Norėjau saugumo ir nepriklausomybės iliuzijos. Žinau, kad sprogimo metu buvo sunaikinti kai kurie įkalčiai, bet šį tą vis tiek būtų buvę galima atkurti. Būtumėte išsiaiškinę, kad Terė mirė virtuvėje, o Džonas — antrame aukšte. Iš jų ataskaitų ir iš man paskirtų Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojų surašytų dokumentų, ataskaitų ir interviu būtumėte sužinoję, kad aš nejaučiau jokio streso.

Prieš tęsdama Abigailė kiek patylėjo.

— Jeigu jūs būtumėte pasidomėję mano auklėjimu, jeigu apskritai būtumėte ką nors žinoję apie mano gyvenimą iki to birželio, būtumėte supratę, kad užuot jautusi stresą, tuo metu aš pasitikėjau savimi labiau nei kada nors gyvenime.

— Jeigu Kosgrouvas ir Kiganas kalti dėl maršalų Norton ir Barou mirčių, jie stos prieš teismą. Jūsų liudijimas tiriant Aleksio Gurevičiaus ir Džiulės Masters nužudymus, taip pat aiškinantis Jungtinių Valstijų maršalų Norton ir Barou mirtis yra esminis. Mums reikės paskirti jums apsaugą ir nugabenti į Čikagą.

— Ne.

— Panele Fič, jūs — labai svarbi liudytoja ir įtariamoji.

— Pernelyg neįtikėtina, kad aš — įtariamoji, ir mes visi tai žinome. Skirdami apsaugą jūs mane pražudysite. Jie vis tiek prisikas iki manęs, nesvarbu, ką pasiųsite jiems skersai kelio.

— Elžbieta, Liza, — pratarė palinkdama į priekį Garison. — Jūs manimi pasitikėjote siųsdama svarbią informaciją, padėjusią mums daug ką suimti ir nuteisti. Patikėkite manimi ir dabar. Aš pati asmeniškai rūpinsiuosi jūsų apsauga.

— Nenoriu jaustis kalta dėl jūsų mirties, nenoriu prisiimti atsakomybės už jūsų tėvų sielvartą. Pažadu, jeigu tik liksiu gyva, pabėgsiu ir tikrai nesutiksiu liudyti. Moku slėptis, o jūs taip ir neišgirsite manęs liudijančios.

— Privalote patikėti, jog neleisime, kad jums kas nors atsitiktų.

— Ne, netikiu. Kam dar galėtumėte patikėti mano gyvybę? Gal agentui Pikto?

Garison atsilošė.

— O ką galite pasakyti apie Pikto?

— Trisdešimt aštuonerių specialusis agentas Entonis Pikto dirba Čikagos biure. Išsiskyręs, vaikų neturi. Jo silpnybė — moterys. Jam labiausiai patinka, kai jos nenori atsiduoti. Agentas Pikto nutekino informaciją apie nusikaltimų tyrimus mainais už galimybę pasinaudoti moterimis, kurias Volkovai iš Rusijos atgabena į Jungtines Valstijas ir verčia dirbti prostitutėmis. Jie jam dar ir moka, bet čia jau ne taip svarbu. Jis ieško FTB kontakto — jūsų, agente Garison. Jis kasasi vis arčiau ir arčiau. Jeigu Pikto sužinos, kas gauna informaciją, padedančią suimti gaujos narius, jus sučiups. Tada tardys, kankins, prievartaus. Jie ims grasinti kankinimais ir mirtimis visų, kuriuos mylite, gal ir išsirinks kurį nors vieną kaip pavyzdį, kad parodytų, jog kalba rimtai. Kai supras, kad iš jūsų nebus jokios naudos, jie jus užmuš. Pavaduotojau, Pikto yra jūsų pavaldinys.

— Taip, — patvirtino Kebotas. — Mano. Jūs metate labai rimtus kaltinimus puikiai užsirekomendavusiam agentui.

— Tai ne kaltinimai, o faktai. Ir tai tik viena iš priežasčių, dėl kurios nepatikėsiu jums savo gyvybės. Padėsiu jums atsikratyti tais žmonėmis, padėsiu sužlugdyti Volkovų grupuotę, bet nepasakysiu, kur būnu. Jeigu nežinosite, net prievartaujami negalėsite tos informacijos atskleisti. — Abigailė įkišo ranką į kišenę ir išsiėmė atmintuką. — Patikrinkite mano pateiktą informaciją apie Pikto, o paskui paklauskite savęs, ar visko neperskaitęs ir nepatikrinęs būtumėte patikėjęs tam žmogui mano, šios agentės ir kitų savo pavaldinių ar maršalų gyvybę. Jūs niekada nebūtumėte manęs radę, aš pati pas jus atvykau. Pasakysiu jums viską, ko tik reikės, iš jūsų prašau tik leidimo gyventi. Leiskite Elžbietai Fič gyventi, kad ji padėtų atskleisti tiesą ir įvykdyti teisingumą vardan Džiulės, Terės ir Džono. O kai ji viską baigs, leiskit Elžbietai Fič numirti.

— Negaliu pažadėti visko padaryti taip, kaip norite jūs. Aš irgi turiu atsiskaityti savo viršininkams.

Abigailės kantrybė seko.

— Nejau manote, kad būčiau čia atvykusi, jeigu nebūčiau žinojusi, kad galite viską atlikti taip, kaip prašau? Esate galingas, jūsų rankose įrodymai, galite lengvai paveikti kitus. Sutikite su mano sąlygomis, ir Čikagoje, Niujorke, Naujajame Džersyje bei Majamyje su Volkovais bus susidorota. Atsikratysite laisva valia ar iš baimės jiems dirbančiais agentais ir kitais teisėtvarkos pareigūnais.

Nebegalėdama sėdėti ir dėtis esanti rami Abigailė pašoko ant kojų.

— Man buvo šešiolika, taip, priėmiau prastą sprendimą. Elgiausi nutrūktgalviškai. Vieną savo gyvenimo vakarą sulaužiau taisykles. Bet dėl to nenusipelniau mirties, kaip ir Džiulė nenusipelnė. Jeigu paskirsite man apsaugą prieš mano valią, informacija pateks į spaudą. Vėl bus kalbama apie tą jauną merginą, dvylika metų išbuvusią tremtyje ir atėjusią pasiūlyti pagalbos didžiulės rizikos kaina.