Нора Робертс - Liudininkė

— Už „primalto šūdo porciją“?..

— Taip, manyčiau, toks žargonas dabar labai tinkamas.

— Aš taip tave myliu.

Ši sentimentali frazė išspaudė Abigailės šypseną.

— Žinau, kaip „malti šūdą“ pasakyti keliomis kalbomis. Išmokysiu ir tave.

— Labai norėčiau.

Išsiuntusi žinutę Abigailė atsiduso.

— Negaliu sulaukti, kol pasiimsiu Bertą ir grįšiu namo.

Taip galėtų būti visada — ne, taip ir bus, pasitaisė Abigailė sėdėdama verandoje su taure vyno, prie kojų susirangius šuniui.

Ramu, tylu, bet ne vieniša, nes antrame krėsle, kurį nusipirko grįždamas namo, sėdėjo Bruksas.

— Kaip manai, ar aš priprasiu prie šito? Na, kad nuolat esu ta pati, saugi, kad esu su tavim?

— Tikiuosi, priprasi; galiausiai ims atrodyti, kad kitaip ir būti negali.

— Net negaliu įsivaizduoti, — Abigailė paėmė Bruksą už rankos. — Dabar jau viskas turėtų klostytis greitai.

— Būsime pasirengę.

Abigailė dar minutėlę pasėdėjo laikydama Brukso ranką, žiūrėdama į vešintį sodą, ramų mišką. Dar vienas švelnus vakaras, pagalvojo ji, pavasariui virstant į vasarą.

— Einu virti pietų.

— Nesivargink. Rasim ką nors užkrimsti.

— Norėčiau išvirti. Kaip visada. Kaip kasdien.

Bruksui į ją pažvelgus Abigailė neabejojo, kad jis viską supranta.

— Gražiai skamba — kasdien...

Jos manymu, tik tas, kas susidūrė su kasdienybe, gali suprasti tikrąją jos vertę.

Abigailė susirinko visus pietums reikalingus produktus ir apsidžiaugė, kai Bruksas atėjo į virtuvę ir atsisėdo prie stalo paplepėti, kol ji dirbs. Ji pjaustė slyvinius pomidorus ir bazilikus, smulkino česnaką, tarkavo mocarelą, grūdo pipirus, paskui viską apšlakstė alyvuogių aliejumi ir paliko marinuotis. Kad būtų dar smagiau, ant padėklo ėmė dėlioti įvairiausių daržovių užkandžiui.

— Pamaniau, galėtume įsigyti dar vieną šunelį, kad Bertui būtų smagiau. Galėtum sugalvoti jam vardą, nes Bertui vardą išrinkau aš.

— Du šunys, be jokių kalbų, — sutiko Bruksas. — Kitas šunelis turėtų būti Ernis.

— Kodėl?

Bruksas nugvelbė nuo padėklo aitriosios paprikos gabaliuką.

— Bertas ir Ernis. Atsimeni Mapetus iš Sezamo gatvės?

— Aa, kalbi apie tą programą vaikams. Bertas ir Ernis — bičiuliai?

— Gal daugiau nei bičiuliai, bet kadangi toji programa skirta vaikams, sakykime, kad bičiuliai.

— Bertui vardą išrinkau Alberto Einšteino garbei.

— Turėjau susiprotėti.

— Jis labai sumanus.

Abigailės kompiuteris supypsėjo.

— Gavau žinutę, — pasakė ji ir pamiršo kasdienybę.

Priėjusi prie kompiuterio Abigailė pasilenkė ir „atidarė“ žinutę.

— Rašo Kosgrouvas.

— Prarijo jauką.

Šantažuoji mane — šantažuoji Volkovus. Tu tiek negyvensi, kad spėtum išleisti gautus pinigus. Nori gyventi — traukis.

— Taip atsakydamas pats susieja save su Volkovais. Nekonkrečiai, žinoma, bet vis tiek nebloga pradžia.

— Leisk į šitą žinutę atsakyti man, — paprašė Bruksas ir atsisėdo.

— Eee... — galiausiai Abigailė liovėsi abejojusi ir linktelėjo sutikdama. — Labai gerai.

Pasakyk Volkovams, kad tave šantažuoja, ir tapsi jiems kliuviniu. O kliuvinius jie pašalina. Sumoki — lieki gyvas. Suma padidėjo iki 100 000 dolerių. Tau liko dvidešimt devynios valandos.

— Išsiųsiu.

Bruksas užleido Abigailei vietą ir atsistojęs už nugaros glostė pečius stebėdamasis, kaip mikliai jos pirštai laksto po kompiuterio klaviatūrą; burtai, ne kitaip...

— Dabar jis galėtų mėginti nepasiduoti. Galėtų laukti iki paskirtos dienos.

— Ne, nelauks, — Bruksas pasilenkęs pabučiavo Abigailei į pakaušį. — Jis pasitiki Volkovais, o ne teisine sistema. Dabar jis deda į kelnes. Kitu laiškeliu pareikalaus garantijų. Kaip jam žinoti, kad mes nepanorėsime dar daugiau pinigų?

— Taip elgtis neprotinga, — išsiuntusi žinutę Abigailė atsisuko ir pažvelgė į Bruksą. — Taip nesąžininga, juk tai — turto prievartavimas. Nelogiška prašyti garantijų, be to, jam tai kainuotų dar dvidešimt penkis tūkstančius. Arba jis turėtų sutikti mokėti pinigus, arba jam reikėtų nekreipti dėmesio į mūsų laiškelius.

— Tada lažinkimės iš dešimties dolerių.

— Nesupratau?

— Statau dešimt dolerių, kad jis atrašys verkšlendamas dėl garantijų.

Abigailė suraukė antakius.

— Nori lažintis dėl jo atsakymo? Nepasakyčiau, kad elgiesi tinkamai.

Bruksas nusišypsojo.

— Bijai praardyti kojinę su santaupomis?

— Kvailas pasakymas. Ne, nebijau. Dešimt dolerių.

Bruksas pakėlė ją nuo kėdės ir suėmęs į glėbį apsuko lyg šokdamas.

— Ką čia darai?

— Noriu įsitikinti, kad šokdami savo vestuvėse atrodysime labai gražiai.

— Aš — labai gera šokėja.

— Taip, tikrai gera.

Abigailė padėjo jam ant peties galvą ir užsimerkė.

— Turėtų būti keista šokti be muzikos ir lažintis, užsiimant tokiais svarbiais reikalais.

— Tikrai?

— Ne, tiesą sakant, visai ne, — Abigailė atsimerkė išgirdusi kompiuterio signalą apie gautą žinutę. — Kaip greitai...

— Jam neramu. Pasuoja.

— Nesuprantu, ką tai reiškia.

— Beisbolo terminas. Vėliau paaiškinsiu. Pažiūrėkim, ką jis turi mums pasakyti.

Kaip man žinoti, kad vėliau nepanorėsi dar? Susitarkim.

— Koks kvailas atsakymas, — nusivylė Abigailė.

— Jis tau kainavo dešimt dolerių. Atrašyk trumpai: „Jokių susitarimų. Dabartinė suma — 125 000 dolerių; laikrodis tiksi.“

Minutėlę Abigailė žvelgė į Bruksą — kiek kumpa nosis, riešutų spalvos akys, dabar žaluma srūva į gintarą, susitaršę juodi plaukai, kuriuos reikėtų patrumpinti.

— Sakyčiau, esi labai gabus turto prievartautojas.

— Ačiū, širdele.

— Kol jis mąsto, užkaisiu makaronus. Juk jis dabar tą ir daro? Mąsto, taip?

— Prakaituoja, pilasi išgerti, stengiasi išsiaiškinti, kas jį pričiupo. — Oo, taip, pagalvojo Bruksas, jis kuo puikiausiai tai įsivaizduoja. — Gali būti, kad svarsto pabėgimo planą. Kita vertus, tokiems planams per mažai laiko, todėl jis sumokės, o tada jau planuos.

Priėjęs prie stalo Bruksas įsimetė į burną alyvuogę ir užgėrė ją Abigailės vynu. Kai Abigailė nusigręžė, jis numetė gabaliuką dešros Bertui.

Kai baigė virti makaronai ir Abigailė juos nusunkė, kompiuteris vėl supypsėjo.

Sumokėsiu tik kartą. Pareikalausi daugiau, pasinaudosiu ryšiais su Volkovais. Pinigus išleisk greit, nes vis tiek tave pričiupsiu.

— Šneka...

— Tu labai gerai jį supranti, — pareiškė Abigailė.

— Toks mano darbas. Jeigu nori sugauti blogą berniuką, turi tą blogą berniuką suprasti. Kur, tavo manymu, jam tuos pinigus pervesti?

— Turiu sukūrusi sąskaitą. Kai tik jis perves pinigus, skirsiu juos Žuvusių policijos pareigūnų vaikų šalpos fondui.

— Pagirtina. Nenorėčiau skriausti vaikų, bet...

— Turi kitą sumanymą?

— Kiganas. Ar galėtum Kosgrouvo pinigus pervesti į Kigano sąskaitą?

— Oi... — Abigailės veidas nušvito taip, lyg būtų gavusi rubinų. — Oi, kaip nuostabu.

— Kartais ir man šauna gerų minčių.

— Daugiau nei gerų. Taip jie abu įklius. FTB turės pretekstą apklausti juos abu.

— Širdele, jie bus kaip reikiant išdulkinti.

— Taip. Tikrai. Beje, galiu pervesti pinigus. Užtruksiu vos kelias minutes.

— Darbuokis. Kol dirbsi, mes su Bertu eisime pasivaikščioti.

Pakeliui Bruksas nugvelbė dar porą dešros gabaliukų, — vieną sau, kitą šuniui. Puikus vakaras pasivaikščioti, galvojo jis; galės apžiūrėti, kas nauja darže, pamąstyti, kokius lauko darbus bus galima atlikti ateinantį laisvadienį.