Нора Робертс - Liudininkė

Prisegtuko nė nesimatys. Abigailė didžiavosi savo sumanymu; nematomas prisegtukas — tik dalis viso grožio.

— Kiek užtruks, kol tavo sumanymas suveiks?

— Viskas prasidės tą pačią akimirką, kai jis perskaitys žinutę. Mano apskaičiavimu, viskas žlugs po septyniasdešimt dviejų valandų, bet griūtis prasidės akimirksniu.

Ji atsiduso.

— Žinai, ko norėčiau? Kai grįšim namo, norėčiau atkimšti butelį šampano. Šampano turiu. Sakyčiau, proga labai tinkama.

— Taip ir padarysim, o aš dar kai ką pridėsiu.

— Ką?

— Staigmena.

— Kokia gi ta staigmena?

— Netikėta.

— Nežinau, ar man patinka staigmenos. Jau geriau... Oi, žiūrėk. Jis jau perskaitė žinutę. — Patenkinta Abigailė išjungė kompiuterį. — Gerai, tebūnie staigmena.

Epilogas

Jis norėjo nusinešti šampaną į tą Abigailės pamėgtą vietelę, iš kurios matyti kalnai.

— Gal norėtum paiškylauti? Suruošti užkandžių?

— Pakaks ir šampano. Einam, Bertai.

— Jis tavęs klauso, eina paskui. Man atrodo, Bertui tu taip patinki todėl, kad, tavo manymu, man nematant nuolat nugvelbi nuo stalo skanėstų.

— Aš demaskuotas...

Ji nusijuokė ir paėmė Bruksą už rankos.

— Vaikštinėjant man patinka laikyti tave už rankos. Man daug kas patinka. Man patinka būti laisvai. Tu man padėjai išsilaisvinti.

— Ne, ne aš.

— Tu teisus, netiksliai pasakiau. Aš laisva, nes mes abu to norėjome. Taip geriau.

— Tu vis dar nešiesi pistoletą.

— Dar kiek užtruks, kol galėsiu jo atsikratyti.

— Dar gerokai užtruks, kol vėl kada nors nusitaikysiu.

— Bruksai.

— Viskas jau atlikta. Planas pasiteisino, bet taikytis į tave man buvo sunkiausia užduotis. Net ir žinodamas, kaip viskas baigsis, maniau, kad numirsiu.

— Atlikai pačią sunkiausią užduotį, nes mane myli.

— Myliu, — Bruksas vėl pakėlė jos ranką prie lūpų. — Žinok, būčiau mylėjęs ir Elžbietą, ir Lizą, kad ir kas būtum.

— Žinau. Tai geriausia, ką žinau, ir tasai žinojimas — labai daug.

— Mano visažinė.

Abigailė nusijuokė staiga supratusi, kad galėtų juoktis ištisas valandas.

— Aš vis mąsčiau...

— Visažinėms taip ir priklauso.

— “Visuotinis tinklas“ bus uždarytas, įmonės vadovas traukiasi. Noriu viską pradėti iš naujo.

— Kalbi apie darbą?

— Noriu vėl kurti programinę įrangą. Ir žaidimus. Man tikrai patiko žaidimai. Dabar jau nenoriu, kad visas gyvenimas suktųsi tik apie saugumą, apsaugos sistemas. — Abigailė nusišypsojo ir šįkart pati pakėlė Brukso ranką sau prie lūpų. — Tam turiu tave.

— Tu velniškai teisi. Aš — policijos viršininkas.

— Ir galbūt ateis diena, kai Bikfordo policijos nuovadai prireiks nusikaltimų virtualioje erdvėje tyrimo skyriaus. Aš labai kvalifikuota, galiu pateikti visus reikiamus dokumentus ir diplomus. Na, dėl diplomų pajuokavau, — pridūrė Abigailė, kai Bruksas įdėmiai į ją pasižiūrėjo.

— Daugiau jokių klastočių.

— Jokių.

— Jokio piratavimo.

Abigailė išpūtė akis.

— Negalima? Niekada? Gal galima ne taip griežtai? Norėsiu žinoti, kaip artimiausias dvi dienas veikia virusas, o paskui... jokio piratavimo, nebent abu pasikalbėtume ir susitartume.

— Na, galim derėtis.

— Tai — kompromisas. Poros tariasi ir randa kompromisą. Norėčiau tartis ir kalbėtis, pasikvietusi pietų tavo bičiulius ir gimines, norėčiau aptarti būsimas vestuves, norėčiau sužinoti, kaip...

Abigailė nutilo ir sustojo.

— Suolelis, — sušnibždėjo ji. — Gražus suolelis kaip tik ten, kur ir norėjau.

— Štai tau žadėtoji staigmena. Sveika sugrįžusi namo, Abigailė.

Vos beįžiūrėdama kelią Abigailė priėjo arčiau ir perbraukė rankomis per lygų lenktą atlošą, per ranktūrius. Suolelis atrodė kaip rąstas — dailiai išsklembtas, nublizgintas iki aksominio žvilgesio, o atlošo vidury buvo išdrožta širdelė su inicialais A. L. ir B. G. vidury.

— Oi, Bruksai...

— Taip, suprantu, banaloka, bet...

— Ne, visai ne! Kvailas žodis. Geriau sakyti „romantiška“.

— Ir man taip atrodo.

— Gražus siurprizas. Ačiū. Ačiū tau, — ji apsikabino Bruksą.

— Nėra už ką, bet ir aš norėsiu prisėsti.

Abigailė atsisėdo ir truktelėjusi pasisodino šalia Bruksą.

— Pažvelk į kalnus; kokie jie žali leidžiantis saulei, o dangus tik dažosi auksu ir raudoniu. Oi, kaip man patinka ši vietelė. Gal galėtume čia susituokti? Tiesiog čia?

— Geresnės vietos nė būti negali. Na, o kad jau negali, — Bruksas ištraukė iš kišenės dėžutę su žiedeliu. — Viską ir įteisinkim.

— Tu man padovanosi žiedą.

— Aišku, kad padovanosiu tau žiedą, — Bruksas atidarė dėžutę. — Ar patinka?

Švelnioje vakaro šviesoje žiedas sužibo kaip gyvenimas, kaip naujas gyvenimas, pamanė Abigailė, kaip visa, kas tikra ir teisinga, pašlovinimas.

— Labai patinka, — ji pakėlė sudrėkusias akis į Bruksą. — Laukei iki dabar, kol galėsi jį man įteikti, nes supratai, kad taip bus reikšmingiau. Dar niekas niekada manęs nesuprato taip, kaip supranti tu. Netikiu likimu, netikiu, kad mums iš anksto kas nors paskirta. Bet tikiu tavimi.

— O aš tikiu likimu, tikiu, kad mums viskas jau iš anksto paskirta. Ir tikiu tavimi, — jis užmovė Abigailei ant piršto žiedą.

Patvirtindamas savo žodžius jis ją pabučiavo, o paskui smagiai pokštelėjęs atkimšo šampaną.

Abigailė paėmė Brukso pripiltą plastikinį puodelį, palaukė, kol jis prisipils antrą, o paskui susiraukė pamačiusi, kad jis ima trečią puodelį ir kiek įpylęs stato jį ant žemės šuniui.

— Jam negalima gerti. Šuniui negalima duoti šampano.

— O kodėl ne?

— Nes... — Abigailė pažvelgė į Bertą, kuris pakreipęs galvą žiūrėjo į ją gražiomis riešuto spalvos akimis. — Gerai, bet tik šįkart.

Ji susidaužė su Bruksu puodeliais.

— Netrukus visam gyvenimui tapsiu Abigailė Glison.

Kol patenkintas šuo lakė savąjį šampaną, Abigailė padėjo Bruksui ant peties galvą ir žiūrėjo į už kalnų besileidžiančią saulę. Čia — jos namai.

Roberts, Nora

Ro-04 Liudininkė: [romanas] / Nora Roberts; iš anglų kalbos vertė Indrė Žakevičienė. — Kaunas: Jotema, [2013]. — 496 p.

ISBN 978-9955-13-367-4

Paklusni ir stropi valdingos motinos ir anonimo spermos donoro dukra Elžbieta vieną vakarą galiausiai neišlaiko — pasprunka iš namų į naktinį klubą ir patrauklaus nepažįstamojo leidžiasi nuviliojama į jo namus. Vėlesni įvykiai visam laikui pakeičia merginos gyvenimą.

Po dvylikos metų Ozarko miestelio prieigose apsigyvena moteris, pasivadinusi Abigailė Louveri, ir vengianti bet kokio bendravimo. Abigalės Louveri kruopščiai slepiama paslaptis suintriguoja vietinės policijos nuovados viršininką Bruksą Glisoną.

UDK 821.111(73)-31

Nora Roberts

LIUDININKĖ

Iš anglų kalbos vertė Indrė Žakevičienė

Redaktorė Renata Butnickienė

Viršelio dailininkė Vilūnė Grigaitė

Viršelyje fotografija iš 123rf.com

Maketavo Teresė Vasiliauskienė

SL 250. 31 sp. 1. Užsak. Nr. 13.19

UAB „Jotema“, Algirdo g. 54, 50157 Kaunas

Tel. 337695, ei. paštas: info@jotema.lt

http://vmw.jotema.lt

Spausdino UAB „Spindulio spaustuvė“, Vakarinis aplinkkelis 24,48184 Kaunas

Notes

[

←1

]

Malonu susipažinti (rus.).

[

←2

]