Нора Робертс - Liudininkė

— Čia — mūsų vieta, — tarė jis šuniui. — Ji turėjo čia atvažiuoti, o aš turėjau ją čia rasti. Žinau, ką ji atsakytų į tokius mano žodžius, — Bruksas uždėjo ranką Bertui ant galvos ir lengvai pakedeno gaurus. — Bet ji klystų.

Bertui prigludus jam prie kojos, kaip dažnai priglusdavo prie Abigailės, Bruksas nusišypsojo.

— Taip, ką žinom, tą žinom, tiesa?

Jiems apsukus ratą Bruksas pamatė prie durų stovinčią besišypsančią Abigailę.

— Jau baigiau. Pietūs paruošti.

Tik pažvelkite į ją, tarė sau Bruksas, stovi sau prie juosmens prisisegusi pistoletą, veidą papuošusi šypsena ir pietums pagaminusi makaronų.

Oo, taip, ką jau jis žino, tai žino...

— Eikš, Bertai. Einam valgyti.

Dalį ryto — Brukso manymu, tikrai per didelę dalį — jis kalbėjosi su prokuroru apie Bleiko bylas.

— Tas vaikas tiesiog verkdamas prašo tartis, — auksaburnis Didysis Džonas Simpsonas, vis dar puoselėjantis viltis kelti koją į politiką, Brukso kabinete jautėsi kaip namie. Gal net kiek per daug kaip namie.

— Ir jūs tarsitės?

— Pataupyk mokesčių mokėtojų pinigus. Sakykim, jis pripažįstamas kaltu už tai, kad užpuolė pareigūną, nepakluso pareigūno nurodymams ir įsibrovė į privačią valdą. Sakykim, uždarysime jį apkaltinę vandalizmu viešbutyje ir ten buvusių žmonių užpuolimais. Galime jį nubausti už mirtino ginklo laikymą. Bet mums niekada nepavyks jam prikergti mėginimo nužudyti. Jis gaus nuo penkerių iki septynerių metų kalėjimo ir dar jam bus skirtos priverstinės psichologo konsultacijos.

— O realiai atsėdės dvejus su puse, gal trejus metus.

Didysis Džonas sukryžiavo it veidrodžiai išblizgintais batais apautas kojas.

— Taip, jeigu jis gerai elgsis ir vykdys visus reikalavimus. Ar pajėgsi su tuo susitaikyti?

— O ar kam nors rūpi?

Didysis Džonas kilstelėjo petį ir atsigėrė kavos.

Taip, jiems niekada nepavyks jam prikergti mėginimo nužudyti, pripažino Bruksas. Pora metų kalėjime gali baigtis dvejopai, svarstė jis. Arba Džastinas Bleikas taps pusiau padoriu žmogumi, arba visiškai žlugs.

Abiem atvejais dvejus metus Bikfordas galės nuo jo pailsėti.

— Taip, pajėgsiu susitaikyti. O kaip jo senis?

— Didelio miesto advokatai kelia didelį triukšmą, bet iš tikrųjų mes turime už ko užsikabinti. Turime pokalbio telefonu įrašus, įrodančius, kad jis skambino Tibalui Kru. Turime tris liudininkus, mačiusius tądien prie Bleiko namų stovintį Kru sunkvežimį. Turime grynuosius pinigus su Bleiko pirštų atspaudais ant daugelio banknotų.

Prokuroras trumpam nutilo ir perkryžiavo kojas.

— Jis tvirtina nusamdęs Tibį kažkokiems darbams atlikti ir sumokėjęs iš anksto, nes Tibiui reikėjo pinigų.

— Kosseh sher.

— Ką sakei?

— Persiškai bus „mala šūdą“.

— Tikrai, argi neaišku? — sukikeno Didysis Džonas. — „Malti šūdą“ kiekviena kalba ir yra malti šūdą. Galime rasti du tuzinus liudininkų, kurie patvirtins, kad Bleikas niekada nemoka iš anksto, niekada neatsiskaito grynaisiais ir visada išrašo čekį su parašu. Taip, teisybė, galiausiai Tibis buvo visai nusitašęs, bet savo parodymų nė karto nepakeitė. Taigi.

Jis patraukė pečiais ir vėl atsigėrė kavos.

— Jeigu Linkolnas Bleikas panorės teismo, neprieštarausiu. Visiems bus tikra sensacija. Jis kaltinamas įkalbinėjimu nužudyti policijos pareigūną už atlygį. Baigiantis procesui jie norės derėtis. Iš kurios pusės bežiūrėtum, jam teks atsakyti.

— Ir su tuo pajėgsiu susitaikyti.

— Tai gerai, — Didysis Džonas atsistojo visu šešių pėdų ir šešių colių ūgiu. — Pasikalbėsiu su vaikio advokatu. Gerai ir švariai susitvarkei suimdamas tuodu.

— Mums ir reikia dirbti gerai ir švariai.

— “Reikia“ ir „dirbama“ ne visada būna tas pat. Susisieksime.

Taip, tikrai ne tas pat, pamanė Bruksas. Bet jis norėtų visada dirbti gerai ir švariai. Ir viskas. Jis norėjo, kad viskas baigtųsi, kad ir kaip tie įvykiai intriguotų.

Abigailė šitai vadino kasdienybe. Jis net stebėjosi, kaip labai išmoko branginti kasdienybę.

Bruksas išėjo iš kabineto. Savo darbo vietoje sėdėjo pieštuką už ausies užsikišusi Alma, ties alkūne pasidėjusi rožinę stiklinę su saldžia arbata. Prie stalo susiraukęs Ešas baksnojo į kompiuterio klaviatūrą. Per radijo imtuvą girdėjosi Boido balsas, pranešantis apie nedidelį eismo įvykį ties Triušio keliu ir Malūno kalva.

Jam šitaip patiktų, susivokė Bruksas. Taip, šitaip jam patiktų. Kasdien.

Atėjo Abigailė.

Bruksas ją gerai pažinojo, todėl iškart pastebėjo, kad ji įsitempusi, nors ir stengėsi neišsiduoti.

Ją pamatė Alma.

— Oo, sveika. Girdėjau naujienas. Kadangi jūs jau šeima, norėčiau palinkėti didelės sėkmės, Abigailė. Jums kliuvo geras žmogus.

— Ačiū. Taip, tikrai geras. Labai geras žmogus. Sveiki, įgaliotini Haidermanai.

— Oi, panele, aš — Ešas. Malonu jus matyti.

— Aš — Abigailė. Dabar jau Abigailė. Atsiprašau, kad trukdau, bet gal turi minutėlę? — kreipėsi ji į Bruksą.

— Turiu ir daugiau. Užeik.

Jis paėmė ją už rankos ir nepaleido, kol neuždarė savo kabineto durų.

— Kas nutiko?

— Tai, kas nutiko, yra gerai, — nuo to gerumo jai net buvo sunku kvėpuoti. — Su manimi susisiekė Garison. Jos pranešimas labai trumpas, bet informatyvus.

— Abigailė, sakyk.

— Aš... oi. Taip. Jie pričiupo Kosgrouvą ir Kiganą. Juos apklausia, ir šitai kiek užtruks. Garison nieko neužsiminė apie šantažą, bet aš patikrinau jų susirašinėjimą. Jie tiki, kad Kiganas šantažavo Kosgrouvą, ir naudodamiesi šia informacija mėgina abu paspausti. Ir dar. Yra dar svarbesnė naujiena. Jie suėmė Korotkį ir Ilją Volkovą. Jie suėmė Korotkį už Džiulės ir Aleksio nužudymą, o Ilją — kaip netiesioginį bendrininką.

— Prisėsk, širdele.

— Negaliu. Viskas jau rutuliojasi. Viskas vyksta iš tikrųjų. Jie prašė manęs susitikti su federaliniu prokuroru ir jo komanda, kad pasirengčiau liudyti.

— Kada?

— Iškart. Turiu planą, — dabar Abigailė suėmė abi Brukso rankas ir tvirtai suspaudė. — Man reikia, kad manimi patikėtum.

— Pasakok.

Giedrą liepos rytą, praėjus dvylikai metų ir vienam mėnesiui nuo tos dienos, kai ji tapo žmogžudysčių liudininke, Elžbieta Fič įžengė į teismo salę. Ji vilkėjo paprastu juodu kostiumėliu ir baltais marškiniais, buvo šiek tiek pasidažiusi. Vieninteliai jos papuošalai — gražūs kabantys auskarėliai.

Atsistojusi ji prisiekė sakyti tik tiesą ir pažvelgė tiesiai Iljai Volkovui į akis.

Tikrai, kiek nedaug jis pasikeitė, pagalvojo ji. Kiek papilnėjęs iš veido, kiek sustambėjęs, kruopščiau apkirptais ir sušukuotais plaukais. Bet vis tiek labai gražus, labai dailus.

Ir šaltas. Dabar ji matė tai, ko niekaip negalėjo pastebėti jauna mergina. Po nugludintu paviršiumi — ledas.

Jis jai nusišypsojo, ir visi prabėgę metai kažkur dingo.

Ji nutarė, kad Iljos manymu, toji šypsena turėtų ją įbauginti. Tačiau, užuot įbauginusi, ji tik padėjo Abigailei prisiminti, padėjo atleisti sau už tai, kad tą vakarą jai susisuko galva, kad ji bučiavo žmogų, prisidėjusį prie jos draugės nužudymo.

— Prašau pasakyti, kuo jūs vardu.

— Esu Elžbieta Fič.

Ji papasakojo visą istoriją, kurią pastaruoju metu buvo tiek kartų kuo smulkiausiai kartojusi, kad vos begalėjo ištverti. Nepraleido nė menkiausios smulkmenos; kaip ir buvo nurodyta, nevengė reikšti ir emocijų.

— Visa tai nutiko prieš dvylika metų, — priminė jai federalinis prokuroras. — Kodėl taip ilgai delsėte šitai papasakoti?