Нора Робертс - Liudininkė

— Viską papasakojau dar tą patį vakarą. Kalbėjau su Čikagos policijos departamento detektyvais Brenda Grifit ir Sinu Railių.

Jie irgi buvo teismo salėje. Abigailė pažvelgė į juos ir pamatė, kaip abu vos pastebimai linktelėjo patvirtindami jos žodžius.

— Mane nuvežė į slaptą namą, paskui pervežė kitur, kur mane saugojo Jungtinių Valstijų maršalų tarnybos pareigūnai; naujojoje vietoje mane saugojo maršalai Džonas Barou, Teresa Norton, Viljamas Kosgrouvas ir Linda Peski; buvau saugoma tris mėnesius, nes teismo procesas buvo vilkinamas. Ten gyvenau iki septynioliktojo savo gimtadienio vakaro.

— Kas tą dieną nutiko?

— Kai maršalas Kosgrouvas ir maršalas Kiganas, turėjęs pakeisti maršalę Peski, kėsinosi mane nužudyti, mane gynę maršalai Barou ir Norton buvo nužudyti.

Pasigirdus prieštaravimams ir pašaipioms replikoms Abigailė sėdėjo kietai sunėrusi ant kelių nuleistas rankas.

— Iš kur žinote? — paklausė prokuroras.

Ji kalbėjo ir kalbėjo, pasakojo apie gražųjį megztuką ir auskarėlius, apie gimtadienio tortą, riksmus ir šūvius, apie paskutines akimirkas, praleistas su Džonu Barou, apie paskutinius jai ištartus žodžius.

— Jis turėjo žmoną ir du vaikus, kuriuos labai mylėjo. Jis buvo geras žmogus, kilniaširdis ir drąsus. Gelbėdamas mano gyvybę jis paaukojo savąją. Supratęs, kad miršta, supratęs, kad negalės manęs apginti, liepė man bėgti, nes du žmonės, kuriais jis pasitikėjo, du žmonės, kažkada ištarę tuos pačius priesaikos žodžius kaip ir jis, tą priesaiką pamynė. Jis nežinojo, ar yra ir daugiau tokių, nežinojo, kuo dar, be savęs, galiu pasitikėti. Paskutinėmis gyvenimo akimirkomis Džonas Barou padarė viską, kad tik būčiau saugi. Todėl ir pabėgau.

— Ir dvylika metų gyvenote prisidengusi svetimu vardu, slapstydamasi nuo policijos.

— Taip. Ir nuo Volkovų, ir nuo tų policijos pareigūnų, kurie dirba Volkovams.

— Panele Fič, o kas pasikeitė? Kodėl dabar liudijate?

— Kol bėgau ir slapsčiausi, mano gyvybei, dėl kurios žuvo Džonas ir Terė, pavojus negrėsė. Bet man slapstantis negalėjo būti įvykdytas teisingumas nei vardan jų, nei vardan Džiulės Masters. Be to, jų išgelbėtas gyvenimas buvo tik pusiau gyvenimas. Noriu, kad žmonės žinotų, kas buvo padaryta, noriu, kad jų išgelbėtas gyvenimas būtų visavertis. Lioviausi klajoti.

Per kryžminę apklausą ji nė kartelio nesudvejojo. Abigailė manė, kad klaidingai interpretuoti teiginiai, motyvai ar veiksmai ją skaudins, kad jai bus sunku klausytis, kaip yra vadinama melage ar baile.

Bet nieko panašaus nenutiko. Ji tik stengėsi analizuoti giliau, kalbėti glausčiau. Nenuleido akių, kalbėjo tvirtu balsu.

Baigusi liudyti, lydima apsaugos Abigailė nuėjo į susirinkimų salę.

— Kalbėjote puikiai, — pasakė jai Garison.

— Tikiuosi.

— Nepalūžote, atsakinėjote aiškiai. Prisiekusieji jumis patikėjo. Liza, jie išvydo jus šešiolikos ir septyniolikos taip pat aiškiai, kaip kad matė dabar. Jūs privertėte juos pamatyti.

— Jeigu matė, vadinasi, pripažins juos kaltais. Privalau tikėti, kad pripažins.

— Patikėkite, jūs jau pasukote raktelį. Ar esate pasirengusi kitam žingsniui?

— Tikiuosi.

Garison trumpam paėmė ją už parankės ir tyliai tarė:

— Neabejokite. Galime jus saugiai išvesti. Galime jus apsaugoti.

— Dėkoju, — ji ištiesė Garison ranką. — Už viską. Aš pasirengusi važiuoti.

Garison linktelėjo ir apsigręžė duodama ženklą eiti. Ji įsimetė į kišenę Abigailės įbruktą atmintuką svarstydama, ką jame ras.

Apsupta apsaugos Abigailė nuėjo šoninio išėjimo, kur jau laukė automobilis, link. Buvo imtasi visų atsargumo priemonių. Kelią žinojo tik rinktinių agentų komanda, tik jie žinojo tikslų laiką, kada Abigailė išeis.

Jai truputį drebėjo keliai; kluptelėjusią už parankės ją sugriebė kažkieno ranka.

— Ramiai, panele. Mes jums padėsime.

Ji atsigręžė.

— Ačiū. Agentas Pikto, taip?

— Taip, — jis spustelėjo jai ranką. — Pasirūpinsime jūsų saugumu.

Abigailė išėjo į lauką apsupta žmonių ir sparčiu žingsniu pasuko laukiančio automobilio link.

Bruksas, pagalvojo ji.

Šūvis nuaidėjo tarsi kaltas į akmenį. Ji krūptelėjo visu kūnu, ant baltų marškinių pražydo kraujo dėmė. Akimirką ji stebėjo, kaip dėmė plečiasi. Raudona ant balto, raudona ant baltoji sukniubo, Garison ją pridengė savo kūnu; Abigailė išgirdo riksmus, sumaištį, pajuto, kaip kažkas ją pakelia, kaip spaudžia krūtinę.

Bruksas, vėl pagalvojo ji, ir daugiau nieko.

Ant galinės sėdynės Garison apglėbė Abigailę.

— Važiuok! Važiuok! Važiuok! — rėkė ji vairuotojui. — Vežk ją iš čia. Neužčiuopiu pulso, neužčiuopiu pulso. Liza, laikykis. Jėzau Kristau!

Bruksas, vėl galvojo ji. Bruksas. Bertas. Gražusis gėlių darželis, jos vieta miške, iš kurios atsiveria vaizdas į kalnus.

Jos gyvenimas.

Ji užsimerkė, ir daugiau nieko.

Trečią valandą šešiolika minučių popiet Elžbieta Fič buvo pripažinta mirusia.

Lygiai penktą valandą vakaro Abigailė Louveri įlipo į privatų lėktuvą, skrendantį į Liti Roką.

— Dieve. Dieve, — Bruksas bučiavo jos skruostus. — Štai ir tu.

— Nenutilk, kartok.

Priglaudęs kaktą prie josios Bruksas ją taip spaudė, kad Abigailė vos beatgavo kvapą.

— Štai ir tu, — pakartojo jis. — Galėčiau kartoti visą gyvenimą.

— Geras buvo sumanymas. Juk sakiau, kad sumanymas geras.

— Ne tu viena nuspaudei gaiduką.

— Kam dar būčiau galėjusi patikėti mane nužudyti... Elžbietos nužudymą?

— Šoviau iš tuščio, bet vis tiek ranka drebėjo.

— Per liemenę beveik nieko nepajutau.

Ir vis tiek ta akimirka ją sukrėtė. Raudona ant balta, vėl pagalvojo Abigailė. Net ir žinant, kad kraujo kapsulė ištiško pačios valia, plintanti dėmė ją sukrėtė.

— Garison ir viršininko pavaduotojas vaidino labai gerai. Jis vairavo kaip pamišęs, — truputį apsvaigusi juokėsi Abigailė. — Kadangi ten buvo ir Pikto, jis neabejotinai praneš Volkovams, kad Elžbieta mirė.

— Ir kadangi paskleidei kalbas apie atlygį už savo galvą, kas nors tuo pasinaudos. O jei ir nepasinaudos, viskas oficialu. Šiandien po pietų, paliudijusi federaliniame teisme, Elžbieta Fič buvo nušauta.

— Federalinis prokuroras Elžbietai buvo labai geras. — O dabar Elžbietos nebėra, pagalvojo ji. Galiausiai ji paleido Elžbietą. — Apgailestauju, kad apie mane jis nieko nežino.

— Nežinodamas labiau stengsis, kad visi būtų nuteisti.

— Be tavęs, tik kapitonas Ensonas, Garison, jos viršininko pavaduotojas ir FTB gydytojas, pripažinęs Elžbietą mirusia, žino, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Tais žmonėmis galima pasitikėti. Jie patikimesni už visus kitus, su kuriais man kada nors teko susidurti.

Bruksui reikėjo ją paliesti; jis norėjo nuolat ją liesti, todėl pakėlė sau prie lūpų Abigailės ranką.

— Ar tau gaila, kad jos nebėra?

— Ne. Ji padarė viską, ką privalėjo padaryti, ir turėjo likti patenkinta. Dabar jos labui man tereikia padaryti vienintelį dalyką.

Abigailė įjungė nešiojamąjį kompiuterį.

— Perdaviau Garison atmintuką, kuriame visos Volkovų medžiagos kopijos. Ten yra viskas — jų sąskaitos, susirašinėjimai, adresai, pavardės, įvairios operacijos. Dabar, vardan Elžbietos, Džiulės, Terės ir Džono, aš iš jų viską atimsiu.

Pasinaudojusi dabartinės jo meilužės elektroniniu adresu, Abigailė nusiuntė Iljai elektroninę žinutę su trumpučiu aistringu tekstu, panašiu į tuos, kokius ne kartą buvo skaičiusi.