Нора Робертс - Liudininkė

— Ar tai grasinimas?

— Taip, rimtas grasinimas. Jūsų viršininkai neapsidžiaugs sulaukę kompromituojančių straipsnių, ypač tokiu metu, kai stengiamasi sužlugdyti Volkovų bratvą, ypač kai čia įpainioti tokie patikimi FTB agentai kaip Entonis Pikto. Galbūt viską paaiškinęs tiems, kuriems turite atsiskaityti, tapsite dar įtakingesnis.

— Sustabdykite įrašą, agente Garison.

— Gerai, pone.

— Man reikia paskambinti, — taręs Kebotas išėjo iš kambario.

Abigailė vėl atsisėdo, susinėrė ant kelių rankas ir atsikrenkštė.

— Ee, gal galėčiau užsakyti dar kavos?

— Ne, ačiū. Man jau pakaks. Ryžtingai grumiatės, Liza.

— Grumiuosi už savo gyvenimą.

— Taip. Pikto. Jūs įsitikinusi?

— Jeigu nebūčiau įsitikinusi, neterščiau žmogaus gero vardo, negadinčiau reputacijos ir nežlugdyčiau karjeros.

— Aišku. Jis manęs šio to klausinėjo. Nieko, kas būtų sukėlę įtarimų, kas atrodytų keista, bet girdėjau, kad jis pateikė porą klausimų dėl pastarųjų dviejų Volkovo gaujos narių areštų. Kai tuos klausimus sau pakartoju šiandieniniame kontekste, man kyla nemažai įtarimų. Būčiau juo pasikliovusi, — prisipažino Garison.

— Žinoma.

— Jeigu jis būtų liepęs jus atgabenti į saugią vietą, Kebotas būtų patikimai jus užrakinęs. Noriu, kad žinotumėte — jeigu taip nutiktų, aš jus apsaugočiau.

— Jeigu jis mane kur nors nugabens, aš paspruksiu, kad ir kaip patikimai būčiau užrakinta. Rasiu būdų. Daugiau niekada manęs nematysite ir negirdėsite.

— Tikiu, — sumurmėjo Garison.

— Galiu būti labai išradinga.

Kebotas grįžo po dvidešimties minučių. Jis atsisėdo.

— Manau, galėtume rasti kompromisą.

— Tikrai?

— Kalbu apie elitinę dviejų tik man pažįstamų žmonių komandą, saugosiančią jus tik man žinomoje vietoje.

— O kai jie sužinos — neabejokite, tikrai sužinos, — kad turite vertingos informacijos, kai jie pagrobs jūsų žmoną arba vieną iš vaikų, kai atsiųs jums ranką ar ausį, ką tada gelbėsite?

Kebotas sugniaužė kumščius ant kelių.

— Jūs labai prastos nuomonės apie mūsų apsaugos žmones.

— Turiu jūsų adresą, žinau, kokią mokyklą lanko jūsų vaikai, kur dirba žmona, kokiose parduotuvėse jai patinka apsipirkti. Nejau manote, kad jiems tokia informacija nepasiekiama, kad neieškos būdų tai informacijai gauti, kai iškils grėsmė jų grupuotei? Aš bendradarbiausiu. Kalbėsiuosi su prokurorais, su jūsų viršininkais. Liudysiu teisme. Bet daugiau nevažiuosiu į jokias slėptuves ir nesutiksiu būti saugoma. Tokia mano siūloma kaina; ji labai nedidelė, jei pamąstysime, ką už tai gausite.

— O kas, jei mes paklausysime, imsimės veiksmų, o jūs vėl pabėgsite?

Abigailė ištiesė ranką ir paėmė maišelį su kruvinu megztuku.

— Terės megztukas, Džono kraujas. Saugojau drabužį dvylika metų. Kad ir kur eidavau, kad ir kuo tapdavau, megztuką visada turėdavau su savimi. Turiu nuo jo atsiplėšti, turiu atsikratyti bent dalies skausmo, kaltės jausmo ir sielvarto. Man to padaryti nepavyks, kol neatliksiu savo pareigos Džiulei, Džonui ir Terei. Aš kasdien palaikysiu su jumis ryšį kompiuteriu. Kai tik bus paskelbta, kad atsiradau, kad liudysiu, jie padarys viską, kas tik įmanoma, kad surastų tuos, kas žino, kur esu, kas mane saugo. Bet jie nieko neras, nes nebus ko rasti. Ir kai tik aš įžengsiu į teismo salę, jiems ateis galas. Mes visi viską baigsime. Sutarta.

Kai jie išėjo, kai pagaliau ją paliko, Abigailė prigulė ant lovos.

— Ar jis tesės savo žodį? — Abigailė užsimerkė įsivaizduodama, kad Bruksas čia pat, šalia, o ne stebi ją ekrane. — Ar tesės? Aš taip pavargau. Aš taip džiaugiuosi, kad tu čia, čia pat, — pasakė ji ir sugniaužusi kumštį padėjo ranką ant širdies.

Bruksas žiūrėjo, kaip ji snaudžia, mąstydamas: jei Kebotas nesilaikys žodžio, turės velniškai daug sumokėti. Ir tą mokestį iš jo paims pats Bruksas.

O dabar, kol Abigailė miegojo, jis budėjo.

30

FTB pareigūną Bruksas pamatė vos prisėdęs pusryčiauti viešbučio bufete. Atrodė, jis nė nepažvelgė Abigailės pusėn — ji sėdėjo prie vienviečio staliuko ir skaitė laikraštį. Kuo ramiausiai dairydamasis po bufetą Bruksas dėjosi įnikęs į mobilųjį telefoną — eilinis reikalais užsivertęs keliaujantis žmogus... Taip ir išėjo — tebelaikydamas prie ausies telefoną, persimetęs per petį kelioninį krepšį.

Pakeliui Bruksas įjungė priešgaisrinę signalizaciją.

Jis stabtelėjo — kaip bet kuris kitas žmogus — kiek pyktelėjęs bei nustebęs ir žiūrėjo, kaip nuo staliukų kyla bufete susirinkę žmonės; jis klausėsi vis stiprėjančio triukšmo, nes visi suskato kalbėti vienu metu.

Bruksas spėjo pamatyti, kad Abigailė laikosi gerai. Ji įsimaišė į susijaudinusią minią. Bruksas įsibrovė tarp jos ir ją sekančių agentų, prisijungdamas prie išeinančių žmonių, o Abigailė spruko į šoną ir užsidarė tualete. Jeigu Bruksas nebūtų jos stebėjęs, nebūtų iš anksto aptaręs viso plano, šio jos manevro nė nebūtų pastebėjęs.

Minutėlę jis sulėtino žingsnį.

— Priešgaisrinė sirena, — tarė jis į telefoną. — Ne, tikrai neužtruksiu. Jau išeinu, — pridūrė Bruksas žengdamas paskui agentus. Įsidėjęs į kišenę mobilųjį jis išsitraukė iš krepšio kepuraitę su snapeliu. Paskui nė nestabtelėdamas jis užsidėjo akinius nuo saulės, įsigrūdo į krepšį švarkelį, kurį buvo užsimetęs bufete, pasiilgino kelionkrepšio rankeną ir persimetė jį per petį.

Bruksas matė, kad dabar agentai ieško Abigailės; vienas agentas kiek atsiliko, ėmė dairytis po minią, pasuko vestibiulio ir pagrindinio išėjimo link.

Praėjus mažiau nei dviem minutėms po to, kai jis įjungė sireną, Abigailė išėjo iš tualeto ir prisigretino prie Brukso. Iš po kepuraitės su snapeliu — tokios pačios kaip Brukso — kyšojo ilga šviesių plaukų uodegėlė. Abigailė avėjo įsispiriamas basutes, vilkėjo rožinį džemperį su gobtuvu ir buvo numetusi gerus dešimt svarų.

Jie išėjo kartu, susikibę už rankų, paskui atsiskyrė nuo minios ir įlipo į taksi automobilį.

— Į Daleso oro uostą, — pasakė vairuotojui Bruksas. — Amerikos oro linijos.

— Jėzau, manai, kad tikrai gaisras? — paklausė Abigailė su lengvu niujorkietišku akcentu.

— Nežinau, mažyte, bet mes ištrukome.

Daleso oro uoste jie išlipo prie Amerikos oro linijų terminalo, įėjo vidun, apsuko ratą, paskui išėjo, įlipo į kitą taksi automobilį ir nuvažiavo į privačių užsakomųjų reisų terminalą.

— Tiesą sakant, nė negalima kaltinti FTB, kad tave seka, — pareiškė Bruksas jiems įsitaisius lėktuve.

— Negalima.

— O tu — tikra karšta blondinė.

Abigailė šyptelėjo ir arčiau prisitraukė nešiojamąjį kompiuterį.

— Kosgrouvas atsiliepė.

— Jau? — Bruksas pakreipė galvą.

Nenutuokiu, kas esi, bet žinok, kad mėgini šantažuoti federalinį pareigūną. Šis reikalas nedelsiant bus pradėtas tirti.

— Įprasta pirmoji reakcija.

— Taip, — sutiko Abigailė. — Tuoj jam atsakysiu, — ji pakėlė į Bruksą akis. — Aš labai gerai žaidžiu pokerį; ironiška, kad lošti kortomis mane išmokė Kosgrouvas.

Bruksas stebėjo ekrane atsirandantį tekstą.

— Mokinys tampa mokytoju...

Rudolfas Jankivičius buvo tavo ryšininkas, tarpininkavęs bendraujant su Volkovu. Dabar jis atlieka penkiolikos metų įkalinimo bausmę Džolieto kalėjime; dešimt metų jau atsėdėjo. Net neabejoju, kad tavo viršininkas tokia informacija susidomės. Dabar reikalaujama suma padidėjo iki 75 000 dolerių ir ji nuolat didės po 25 000 dolerių už kiekvieną primalto šūdo porciją. Tau liko trisdešimt septynios valandos.