Нора Робертс - Liudininkė

— Jie jau skrenda, — labai raiškiai ištarė ji. — Dalese turėtų nusileisti maždaug po valandos ir keturiasdešimties minučių.

Abigailė pažvelgė į laikrodį ir suskaičiavo.

— Manyčiau, viešbutyje jie bus prieš dešimtą. Gal jie norės apsižiūrėti, gal lauks ryto, bet man atrodo, kad ateis pas mane dar šįvakar, mėgins tapti padėties šeimininkais, na, jie tarsis esą šeimininkai.

Abigailė atsistojo; ji norėjo atitraukti užuolaidas, bet turint tinkamus prietaisus ir radus tinkamą kampą, iš gretimo namo būtų galima stebėti, ką ji veikia kambaryje.

— Gal užsisakysiu valgyti. Tada jiems atsiras galimybė vietoje kambarių tarnybos darbuotojo atsiųsti savo agentą; taip jie galės apžiūrėti ir mane, ir kambarį. Bus geriau, jeigu jie įsitikins, kad atvykau viena.

Abigailė užsisakė salotų, didelį butelį vandens ir arbatinį arbatos. Jai atrodė keistai intymu tęsti vienpusį dialogą su Bruksu; Abigailė įjungė televizorių, pritildė garsą; jos manymu, taip ir turėtų elgtis viešbutyje apsistojęs vienas žmogus.

Ji apžiūrėjo savo makiažą ir peruką, nors tikrai labai norėjo nusiprausti ir atsikratyti to peruko; kiek pasvarsčiusi lengvai sujaukė lovą, kad atrodytų, jog drybsojo priešais televizorių.

Padavėjui atnešus maistą Abigailė atidarė duris ir mostelėjo rodydama į staliuką poilsio kampelyje.

Padavėjas buvo tamsių plaukų, nestambus, kaip jai pasirodė, skvarbaus lakstančio žvilgsnio.

— Ar į miestą atvykote su reikalais, ponia?

— Taip, su reikalais.

— Tikiuosi, turėsite laiko ir pramogoms. Skanių pietų, — pridūrė jis, Abigailei pasirašius sąskaitą. — Jei ko prireiks, tik pakelkite telefono ragelį.

— Gerai. Dėkoju. Beje... gal galėtumėte atnešti dar vandens arba kavos, gal viršininko pavaduotojas ir specialioji agentė Garison norės atsigerti.

— Atleiskite?

— Jūsų batai, akys ir po švarku pūpsantis ginklas... Tikiuosi, perduosite viršininko pavaduotojui ir agentei, kad šįvakar galime pasikalbėti, jei jiems tinka laikas.

Šie Abigailės žodžiai aiškiai teigė, kad dabar padėties šeimininkė yra ji, ir viskas — jos rankose.

— Jeigu jie panorės atidžiau mane patyrinėti, galime laukti iki rytojaus, bet aš neketinu niekur išeiti. Jeigu pasikalbėtume šįvakar, sutaupytume laiko. Ačiū, kad atnešėte valgyti. Salotos atrodo labai skaniai.

Padavėjas vis nenuleido nuo jos akių.

— Ponia... — tarstelėjo jis ir išėjo.

— Ne, nepasidaviau impulsui, taip pat nesistengiau išsišokti.

Tikrai. Tik pamaniau, jeigu jie žinos, kad ir aš viską suprantu, galėsime viską sklandžiai baigti. Kalbėdama su padavėju iš FTB įmečiau į upę akmenėlį, — pridūrė Abigailė. — Gal ir pavalgysiu. Salotos tikrai labai skaniai atrodo.

Sėdėdamas savo kambaryje ir krimsdamas mini bare rastus riešutėlius Bruksas papurtė galvą.

Kokia moteris...

Baigusi valgyti padėklą Abigailė išnešė už durų. Ant padėklo liko daug pirštų atspaudų, būtų galima atlikti ir DNR tyrimus. Jie galėtų dabar pat ištirti atspaudus — sutaupytų dar daugiau laiko.

Abigailė sėdėjo, gėrė arbatą ir dirsčiodama į kompiuterį galvojo, kaip labai dabar norėtų būti namie — su Bruksu, su šunimi, su savo daržais ir sodais. Dabar ji tikrai puikiai žinojo, kaip miela ilgėtis namų.

Išgirdusi beldimą į duris ji išjungė kompiuterį, atsistojo, priėjo prie durų, pažiūrėjo pro akutę ir pamatė išstypusį vyriškį ir atletišką moterį.

— Taip?

— Elžbieta Fič?

— Gal galėtumėte parodyti tapatybės korteles, kad aiškiai matyčiau? — Abigailė, suprantama, pažino juos iš veidų, bet jai rodėsi kvaila nepaprašyti dokumentų. Ji atidarė duris. — Prašau užeiti.

— Viršininko pavaduotojas Kebotas, — jis ištiesė Abigailei ranką.

— Taip, ačiū, kad atvykote. Ir jums ačiū, specialioji agente Garison. Malonu asmeniškai susipažinti.

— Ir man malonu, panele Fič.

— Prašau mane vadinti Elžbieta arba Liza. Reikėtų prisėsti. Jei norėtumėte kavos...

— Mums jau sakė, kad siūlėte, — vos pastebimai nusišypsojo Kebotas. — Kava jau pakeliui. Jūsų demaskuotas agentas jau visko spėjo prisiklausyti iš kolegų.

— Aš atsiprašau. Taip ir maniau, kad ką nors pasiųsite, jei tik galėsite. O aš labai pastabi.

— Jums pavyko labai ilgai likti nepastebėtai.

— Norėjau likti gyva.

— O dabar?

— Trokštu gyventi. Atvykau čia, kad pajusčiau skirtumą.

Kebotas linktelėjo.

— Norėtume šį susitikimą įrašyti.

— Taip, aš sutinku.

— Pasiruoškite, agente Garison. Aš atidarysiu, — pasakė jis pabeldus į duris.

Garison ištraukė iš dėklo kompiuterį.

— Norėčiau paklausti, kodėl nutarėte susisiekti būtent su manimi.

— Suprantama, kad jums įdomu. Jūsų charakteristika nepriekaištinga. Esate kilusi iš labai geros, solidžios šeimos, puikiai mokėtės mokykloje, sugebėjote rasti laiko popamokinei veiklai, užmegzdavote ilgas bičiulystes. Padariau išvadą, kad esate apsiskaičiusi, protinga, labai aiškiai jaučiate, kas gera, o kas bloga. Visos šios jūsų savybės pasirodė labai svarbios, siekiant įgyvendinti mano tikslus. Be to, pasidomėjusi jumis studijų laikotarpiu ir darbo metais Kvantike bei Čikagoje, supratau, kad esate ambicinga ir norite visko pasiekti savo jėgomis. Jūs sveikai gerbiate vyresnybę ir atsižvelgiate į tarnybinio pavaldumo grandinę. Taisykles galite apeiti, bet gerbiate jas kaip visos sistemos pamatą, o sistema — priemonės teisingumui pasiekti.

— Ohoo...

— Atsiprašau, kad broviausi į jūsų privatumą. Visa tai pateisinau jums pasitarnaudama kaip informacijos apie Volkovo grupuotę šaltinis. Tikslas pateisina priemones. Šie žodžiai dažnai tebūna teisinimasis padarius ką nors bloga, bet šiuo atveju daugiau neturėjau iš ko rinktis.

— Ar norėtumėte, kad įpilčiau jums kavos, pavaduotojau?

— Jau įsipyliau.

Mėgindama įvertinti savo elgesį Abigailė trumpam nutilo. Taip, prisipažino, ji nervinasi. Jos širdis tankiai plakė, bet panikos priepuolis negrėsė.

— Manau, jau patikrinote mano tapatybę ant kambarių tarnybos padėklo radę pirštų atspaudus.

Ir vėl Kebotas vos susilaikė nenusišypsojęs.

— Teisingai manote. Agente?

— Taip, pone. Mes pasirengę.

— Gal įrašui pasakytumėte savo vardą?

— Aš — Elžbieta Fič.

— Panele Fič, per tarpininką jūs susisiekėte su FTB ir išreiškėte norą padaryti pareiškimą apie 2000-ųjų vasaros ir rudens įvykius.

— Taip, teisingai.

— Mes turime raštišką jūsų pareiškimą, bet gal galėtumėte šiam įrašui dar kartą savais žodžiais atpasakoti tuos įvykius?

— Taip. 2000-ųjų birželio trečią dieną susivaidijau su motina. Ir tai labai svarbu, nes iki tol niekada nebuvome taip susivaidijusios. Mano mama buvo — tikiuosi, yra ir dabar — dominuoti linkusi asmenybė. O aš buvau nuolanki. Tačiau tądien nepaklusau jos norams bei įsakymams ir išprovokavau visą tolesnių įvykių grandinę.

Vėl klausantis Abigailės pasakojimo ir mąstant apie tą jauną, į neviltį puolusią merginą, Bruksui plyšo širdis. Abigailė kalbėjo atsargiai, bet dabar Bruksui buvo aiški kiekviena jos balso gaidelė. Jis atpažino visas pauzes, kurių jai prireikdavo pusiausvyrai atgauti, visas subtilias intonacijas ir atsikvėpimus.

Kiek dar kartų jai teks viską pasakoti? — svarstė Bruksas. Prokurorams, teisėjui, prisiekusiesiems... Kiek dar kartų jai teks viską patirti iš naujo?

Kiek kartų ji turės pradėti ir nutilti, pradėti ir nutilti, klausytojui nutraukus klausimais, prašymais formuluoti aiškiau.