Нора Робертс - Liudininkė

— Tada paskambinsiu tau rytoj arba parašysiu elektroninę žinutę. Gal žinutė bus geriau, galėsiu pridėti ir kelias nuorodas. Tik duok man savo...

— Mija, — Saulė pakėlė antakius. — Juk sutarėme, kad kelias dienas leisi jai apsiprasti, pamiršai?

— Gerai, gerai. Juk aš nekalta, kad esu gimusi planuoti ir organizuoti šventes. Kai apsiprasi, parašyk man žinutę. — Stvėrusi popierinę servetėlę Mija brūkštelėjo savo elektroninio pašto adresą.

Abigailė nujautė, kad prireiks daugiau nei kelių dienų.

— Parašysiu. Labai ačiū už šią popietę.

— Abigailė, — Saulė priėjo prie jos, stipriai apsikabino ir sušnabždėjo: — Nesijaudink. Savaitėlę kitą mėginsiu Miją prilaikyti.

Jie užtruko. Pasirodo, po kepsnių vakarėlio žmonės taip paprastai neatsisveikina. Jie glėbesčiuojasi, niekaip negali baigti pradėtų pokalbių, tariasi dėl kitų susitikimų, žaidžia su šunimi. Net kai nueini iki automobilio, jie tau mojuoja ir šūkauja.

— Prieš tau pradedant pasakoti, ką išgirdai iš kapitono Ensono, norėčiau pasakyti, kad tavo šeima...

— Labai triukšminga ir įkyri?

— Ne. Na, taip, bet aš ne tai norėjau pasakyti. Tavo šeima mylinti. Nuoširdžiai mylinti. Dabar, praleidusi su jais visą popietę, aš geriau tave suprantu. Tavo mama... Nesigailėk manęs. Man nepatinka.

— Gerai.

— Tavo mama apglėbė mane per pečius. Paprasčiausias poelgis... Abejoju, ar ji susivokė, ką daranti; turbūt nesuskaičiuojamą daugybę kartų taip yra apsikabinusi ir kitus. Bet kai ji apkabino mane, pajutau, ne, pamaniau, kad taip apsikabina mama. Ji prisiliečia, apsikabina tiesiog šiaip, be jokios svarbios priežasties. Ir paskui pamaniau, kad jei turėčiau vaikų, norėčiau išmokti būti tokia mama, kuri paliečia ar apsikabina nepagalvojusi, be jokios svarbios priežasties. Tikiuosi, turėsiu progą pasimokyti.

— Turėsi.

— Ensonas kalbėjosi su FTB.

— Kone visą dieną. Bent iš pradžių jam atrodė, kad naudodamiesi juo FTB mėgino susekti tave. Bet jis pateikė klaidingą adresą. Jie kalbėjosi labai atsargiai, tačiau Ensonas net neabejoja, kad jie atidžiai patikrins Kosgrouvą ir Kiganą.

— Kaip jis mano, ar FTB patikėjo mano istorija?

— Tu viską nuosekliai išklojai, pažodžiui pakartojai Džono priesakus. Paskutinius porą metų teikei labai naudingą informaciją. Kodėl turėtum meluoti apie Kosgrouvą ir Kiganą?

— Taip, būtų nelogiška.

— Sutinku, nelogiška. Jie nori su tavimi kalbėtis asmeniškai. Nori, kad atvažiuotum. Jie pažadėjo skirti tau apsaugą.

— Jie nori mane apklausti ir įsitikinti, ar neprisidėjau prie Džono ir Terės mirčių. Tiksliau, kai jie tuo įsitikins, panorės, kad sutikčiau liudyti prieš Korotkį.

— Taip; jie norės dar daugiau. Radai kelią prie Volkovų kompiuterių, gali prieiti prie jų duomenų, todėl labai tikėtina, kad daugelį gaujos narių patupdysi į kalėjimą, o likusius suskaldysi.

— Kai tik iš anoniminio šaltinio ateis atitinkami duomenys, pareigūnai galės jais pasinaudoti. Kai tik bus nustatyta, kad duomenys gauti nelegaliai, pareigūnai jais naudotis nebegalės.

— Taip, nebegalės. Gal jiems ir pavyks rasti kokią nors gudrią išeitį.

Abigailė susimąstė svarstydama apie Brukso nusakytą situaciją.

— Aš jiems neatskleisiu viso proceso, net jei man bus garantuotas imunitetas dėl piratavimo. Pati privalau įgyvendinti sumanymą ir sunaikinti jų tinklą. Pareigūnai negalės padaryti to, ką aš tikiuosi padaryti; tam jie neturi nei techninių, nei teisinių priemonių. Jeigu man nepavyks įsiskverbti į jų tinklą ir perpumpuoti pinigų, aš vėl atsidursiu pavojuje.

— Perpumpuoti... Tu net gali prieiti prie jų pinigų?

— Taip, man pasiekiamos didelės pinigų sumos. Svarsčiau, kur derėtų tuos pinigų srautus nukreipti, kai būsiu pasirengusi juos pervesti iš įvairių sąskaitų. Pamaniau, kad dosnios anonimiškos aukos praverstų įvairioms patikimoms labdaroms organizacijoms.

Bruksas nukreipė žvilgsnį nuo kelio ir pažvelgė į Abigailę.

— Tu ketini juos šluote nušluoti.

— Taip. Aš ir maniau, kad suprasi. Sąskaitose turėdami apie šimtą penkiasdešimt milijonų, jie lengvai atsikurtų. O kur dar nekilnojamasis turtas; bet aš turiu idėjų, kaip tą turtą iš jų atimti.

— Atimti...

— Mokesčių problemos, netvarkingi pirkimo ir pardavimo aktai... Dalį nekilnojamojo turto pareigūnai galės paprasčiausiai konfiskuoti, nes juo buvo naudotasi siekiant įgyvendinti nelegalius tikslus. Bet yra ir labai sumaniai uždangstyto nekilnojamojo turto. Kai baigsiu, viso šito nebebus. Bruksai, vien liudyti negana, — kalbėjo Abigailė, Bruksui sustojus prie jos namų. — To nepakaks mėginant įkišti į kalėjimą Korotkį, gal dar Ilją ir net Sergejų. Turėdami tokius resursus, tokius pinigus jie persigrupuos, persidėlios ir sužinos, kad dėl visų bėdų kalta aš. Neketinu leisti jiems sužinoti, kaip buvo pažeistas jų internetinis tinklas. Ir pareigūnams neketinu apie tai pasakoti. Jie nepritartų mano ketinimams.

Abigailė išlipo iš automobilio ir per stogą pažvelgė į Bruksą.

— Nebevažiuosiu į jokią slėptuvę. Neleisiu jiems sužinoti, kur esu, net jei ir sutiksiu liudyti. Nepasitikiu jų apsauga. Pasitikiu tik savimi ir tavimi.

— Gerai, — Bruksas atidarė dureles išleisdamas šunį, paskui ištiesė ranką Abigailei. — Kai ateis laikas, rasim vietelę Čikagoje. Tik tu ir aš. Tik mudu abu žinosime, kur toji vieta. Ten ir būsime. O susitikimui vietą pati išsirink. Manau, geriausiai tiktų viešbutis Virdžinijoje ar Merilande, tik nesakyk jiems adreso, kol pati ten nenuvyksi.

— Labai gerai. Tu negalėsi būti su manimi.

— Galėsiu. Na, kol jie manęs nepastebės.

Jeigu nebūtų Brukso, niekas nepajudėtų iš vietos.

— Man atrodo, kad viešbučio kambaryje galime paslėpti ir „akis“, ir „ausis“, todėl viską matysiu ir girdėsiu; be to, ir įrašą turėsime, jeigu kada prireiktų.

— Nepagalvojau apie tai. Turėjau suprasti, kad taip būtų geriausia.

— Pagalvoji tu, pagalvoju aš... taip viskas ir sukasi.

Abigailė atsisuko ir priėjo prie Brukso.

— Kai viskas prasidės, turės rutuliotis greitai. Viskas turės vykti greitai ir nuosekliai.

Jeigu reikalai susiklostytų blogai, ji neišplėštų Brukso iš šeimos glėbio. Per kepsnių vakarėlį ji sužinojo dar ir šią tiesą.

— Turiu baigti programą. Be paskutinių potėpių ji tik iš dalies veiksminga.

— Tu padirbėk, o aš irgi šiuo tuo pasidomėsiu. Surasiu vietą susitikimui.

— Virdžinijoje, — pasiūlė Abigailė. — Ferfakso apygardoje. Toji vieta yra ganėtinai toli nuo Kolumbijos apygardos ir mažiau nei per valandą ją galima pasiekti iš nedidelio regioninio oro uosto Merilande. Užsakysiu lėktuvą.

— Užsakysi? Neišsigalvok.

— Gal pamiršai, kad tavo mergina labai turtinga.

Bruksas nusijuokė.

— Nesuprantu, kaip galėjau išmesti tai iš galvos.

— Jeigu jie panorės į susitikimą pasikviesti dar ką nors, jeigu mane seks, tuose keliuose galėsime juos paklaidinti; greičiausiai jie mūsų ieškos Daleso arba nacionaliniame Reigano oro uostuose.

— Puikus planas, — Bruksas pabučiavo Abigailę. — Eik pažaisti su virusais.

Kone visą vakarą Bruksas stengėsi nelįsti jai į akis. Bet, Dievulėliau, dvi valandas išsėdėjus prie kompiuterio sekmadienio vakarą vyrui norisi atsigerti alaus ir sukrimsti traškučių, kurių Bruksui teko atsivežti slapta, nes Abigailės namuose nebuvo jokio nesveiko maisto.

Bruksui įėjus į virtuvę ji sėdėjo įsistebeilijusi į ekraną, sudėjusi ant kelių rankas. Bruksas atidarė šaldytuvą, pasiėmė alaus, dirstelėjo į Abigailę ir pravėrė spintelę, kurion buvo įkišęs bulvių traškučių. Su grietine ir svogūnais.