Нора Робертс - Liudininkė

— Tu mūsų berniukui paspendei pinkles; tu ir toji tavo Louveri. Linkolnas man pasakojo, ką padarei. O tie Konrojai... iš eilinio paaugliško paišdykavimo nori priskaldyti vežimą.

Hilė Konroi alkūne stumtelėjo vyrą ir prasibrovė į priekį. Ją išvydęs Bruksas suprato, kad galiausiai ir ji pašėlo.

— Modžina Parsins, juk pati žinai, kad meluoji. Pažįstu tave visą gyvenimą, iš veido matau, jog pati supranti, kad meluoji.

— Nevadink manęs melage! Tavo vaikas nugyveno viešbutį, o tu nori, kad už viską sumokėtų maniškis.

— Nedrįsk savo sūnaus lyginti su manuoju, Modžina. Jeigu ir toliau taip kalbėsi, jei ir toliau skleisi melagystes, pasigailėsi.

— Eik po velnių.

— Pakaks, — dabar į priekį žengė Modžinos vyras Klintas. — Pakaks, Modžina. Einam namo.

— Tu turi užstoti savo berniuką.

— Kodėl? Tu visą gyvenimą jį užstoji. Atleisk, Hile, atleisk, Maikai, jog nieko nedariau, kad Doilis netaptų toks, koks yra dabar. Modžina, einu prie automobilio ir važiuoju namo. Gali eiti kartu arba pasilikti, kaip nori. Jei pasiliksi, grįžusi namo manęs ten nerasi.

— Tik nesakyk, kad...

Bet Klintas apsigręžė ir nuėjo.

— Klintai! — išpūtusi akis ir visus nužvelgusi ji nutipeno paskui.

— Jau pavargau nuo visko, — pareiškė Džilė. — Ir aš eisiu namo.

— Ponia Haris, mes su Hile jus pavešime. — Maikas žengė žingsnį ir paėmė ją už parankės. — Atleisk, Bruksai.

— Nuvežkit ponią Haris namo.

— Dar niekas nebaigta, Konrojau.

Sunkiai tvardydamasis Maikas šaltai dėbtelėjo į Bleiką.

— Paskutinį kartą sakau: su tavimi nenoriu turėti jokių reikalų. Palik mane ramybėje, palik ramybėje mano šeimą ir mano nuosavybę. Savo sekretorių ir kitus į jį panašius taip pat laikyk atokiau nuo manęs, mano šeimos ir mano nuosavybės.

— Jeigu manai, kad gali iš manęs išsunkti dar daugiau pinigų, labai klysti. Pasiūliau pakankamai.

— Važiuokit namo, — tarė Bruksas Maikui ir atsigręžė į Bleiką.

Bruksui jau nerūpėjo nei prieštaravimai, nei nusivylimai. Jis tiesiog bjaurėjosi susidariusia situacija ir visai to neslėpė.

— Pasikalbėsiu su ponia ir ponu Konrojais.

— Manęs nedomina tavo istorijos.

— Pasikalbėsiu ir su pastoriumi, ir su ponia Gūdi. Ar nori pasakyti, kad tavo dvasininkas ir jo žmona — irgi melagiai? Mes su įgaliotiniais būtinai pasikalbėsime su visais šįryt čia buvusiais ir viską mačiusiais liudininkais. Jeigu sužinosiu, kad kaip nors priekabiavai ar įžeidinėjai, patarsiu Konrojams reikalauti tave izoliuoti ir suimti visus kitus, kuriems liepei juos persekioti. Tau šitai nepatiks. Ir dar labiau nepatiks, jei kaltinimai bus pateikti, o tu jų nepaisysi.

— Tu manęs neįbauginsi.

— Tai tau turėtų būti kuo puikiausiai žinomi visi bauginimo metodai; pats gerai supranti, ką sakau. Mėginu paaiškinti padėtį. Patarčiau pasikalbėti su savo advokatais, prieš darant ką nors, dėl ko paskui teks gailėtis. O dabar reikalauju važiuoti iš čia. Tavo žmona atrodo labai nelaiminga ir sutrikusi.

— Mano žmona — ne tavo reikalas.

— Tiesa. Bet man reikės įsikišti, jei vėl sukelsi rietenas.

— Linkolnai, — jau atgavęs įprastą veido spalvą ramiu balsu pratarė į priekį žengęs pastorius Gūdis. — Suprantu, kad esi sutrikęs. Jeigu nori sau palengvinti dūšią, aš išklausysiu. Bet turiu tavęs paprašyti parvežti Dženę namo. Rodos, ji sirguliuoja. Privalau tavęs paprašyti nesilankyti Dievo namuose, jei turi nekrikščioniškų ketinimų. O dabar, Linkolnai, važiuok namo ir pasirūpink žmona. Pasimelsiu už tave ir tavo šeimą.

— Pasilik savo maldas sau.

Bleikas nuėjo prie jo laukiančio automobilio, palikdamas sekretorių pagelbėti Dženei nulipti nuo kalvelės.

— Prireiks labai karštų maldų, pastoriau.

Gūdis atsiduso:

— Stengiamės kiek įmanydami.

Abigailė persirengė tris kartus. Ji niekada nesijaudindavo dėl drabužių, nebent reikėdavo rūpintis nauja tapatybe ar stengtis susilieti su minia. Internete perskaitė, kad reikėtų vilkėti laisvalaikio drabužius, nebent būtų nurodyta kitaip. Bet tie laisvalaikio drabužiai galėtų būti suknelė arba sijonas, o ji neturėjo nei viena, nei kita.

Abigailė nutarė, kad reikėtų šių drabužių įsigyti.

Jeigu jiems pasiseks — ne, kai jiems pasiseks, nes tikrai nieko bloga nenutiks, jei ji perims pozityvų Brukso mąstymą, — ji peržiūrės savo drabužius ir įsigis įvairesnių.

O dabar Abigailė pasirinko tamsiai mėlynas kelnes iki kelių, raudonus marškinius ir basutes, kurias retai kada avėdavo, nors kažkada silpnumo minutę nusipirko. Šiek tiek laiko ji skyrė makiažui, nors tapusi Abigailė dažydavosi retai — kitaip ir negalima, jei nori susilieti su minia ir likti nepastebima. Vis dėlto sau paliepusi ji dar sugeba visai pakenčiamai pasidažyti.

Ji pasinaudos kažkada įgytais įgūdžiais, jei — kai — vėl virs Elžbieta, kai pradės bendradarbiauti su pareigūnais ir liudys prieš Volkovus.

Dirstelėjusi į ekraną ir pamačiusi namo grįžtantį Bruksą, Abigailė įsisegė Džono auskarėlius, kuriais visada puošdavosi norėdama įgyti daugiau pasitikėjimo.

Ji nusileido laiptais ir virtuvėje rado Bruksą, įbedusį rūstų žvilgsnį į kolos skardinę.

— Kažkas atsitiko.

— Su mūsų reikalais nesusiję. — Jis atidarė skardinę ir godžiai gėrė. — Ant baptistų bažnyčios kalvos kilo incidentas, vos nevirtęs riaušėmis.

— Organizuotos religinės grupės dažnai išprovokuoja neramumus, žinome iš istorijos.

Bruksas prisidėjo prie kaktos šaltą skardinę.

— Religija čia niekuo dėta. Bleikas persekioja Konrojus... ir šįryt ėmėsi atitinkamų veiksmų prie bažnyčios. Jis visai nepaiso viešumo, nebijo pasirodyti esąs visiškas kvailys, nebegali valdytis... Bleikas tikrai nenurims. Man reikės pasikalbėti su Konrojais ir imtis atitinkamų teisinių veiksmų...

Galiausiai Bruksas pažvelgė į Abigailę.

— Tikrai labai gerai atrodai.

— Pasidažiau. Pamaniau, kad tiks.

— Tikrai gerai, — Bruksui nusišypsojus išsisklaidė visas pyktis ir įtampa, sušilo žvilgsnis.

— Kaip tau tai pavyksta? Na, kaip gali taip greitai atsipalaiduoti?

— Vežuosi gražią moterį į kepsnių vakarėlį; savaime suprantama, kad prastos nuotaikos kaip nebūta. Kur tavasis patiekalas?

Abigailė išėmė iš šaldytuvo salotas ir šešių alaus butelių pakuotę.

— Jeigu tau atrodo, kad nedelsdamas turėtum tą problemą išspręsti, net neabejoju, kad tavo šeima suprastų.

— Tu taip lengvai neišsisuksi. Kaip spalvinga, — pareiškė Bruksas paėmęs iš Abigailės dubenį. — Jau pasirengusi?

— Manyčiau, taip, — ji užsegė Bertui pasaitėlį. — Galėtum trumpai papasakoti apie ten susirinksiančių žmonių pomėgius. Tada man būtų lengviau užmegzti pokalbį.

— Patikėk, tau mažiausiai reikės rūpintis pokalbių temomis, — išeidamas Bruksas paėmė alaus pakuotę. — Kai tik pranešime, kad ketiname tuoktis, visos moterys tave apipuls ir ims aptarinėti vestuvių planus.

— Bet kad dar nėra jokių planų.

— Patikėk, širdele, vakare jų bus marios.

Abigailė mąstė apie Brukso pasakytus žodžius važiuodama tarnybiniu Brukso automobiliu ir laikydama ant kelių dubenį su makaronų salotomis; ant galinės automobilio sėdynės šnarpštė Bertas.

— Gal jie visai nebus patenkinti.

— Kuo? Tavimi ir manimi? — Bruksas metė į ją žvilgsnį. — Jie bus patenkinti.

— Nemanau, kad būtų patenkinti žinodami visą susiklosčiusią padėtį.