Нора Робертс - Liudininkė

Dedant bulves į didelį dubenį ir mediniu šaukštu jas šlakstant eksperimentiniu mišiniu Abigailės veidas ir didžiulės žalios akys atrodė tokios rimtos ir tokios protingos...

— Abigailė, tekėk už manęs.

Ji išmetė šaukštą. Priėjęs Bertas mandagiai jį apuostė.

— Na, man išsprūdo, — pratarė Bruksas, kai Abigailė vis nesiliovė į jį spoksojusi.

— Tu pajuokavai, — ji pakėlė šaukštą, įmetė jį į kriauklę ir iš lentynėlės paėmė kitą. — Nes aš gaminu pietus, nes esame namų aplinkoje.

— Nejuokauju. Prieš siūlydamas ketinau pasirinkti geresnį peizažą. Mėnesiena, kaip norėjai, daug gėlių, gal dar šampanas... Ketinau surengti iškylą — iškylą šviečiant mėnesienai, į tą vietą, kur tau labai patinka žiūrėti į kalnus. Bet štai dabar sėdžiu sau, žiūriu į tave ir man išsprūdo...

Bruksas apėjo stalą, paėmė iš jos šaukštą, kažkur padėjo ir suėmė abu jos delnus.

— Abigailė, tekėk už manęs.

— Tu negali blaiviai mąstyti. Juk negalime šio klausimo svarstyti, tuo labiau — diskutuoti, kol mano padėtis vis dar labai neaiški.

— Viskas visada neaišku... Tik ne šitai, — pridūrė Bruksas. — Prisiekiu, viskas baigsis, viską sutvarkysim. Bet visada atsiras dar kas nors. Man atrodo, kad dabar — pats tinkamiausias metas, kol dar niekas nesibaigę, kol niekas nenusistovėję, nes turėtume būti drąsūs ir pasižadėti vienas kitam, kol visa kita dar nėra tobula.

— Jeigu viskas susiklostys blogai...

— Vadinasi, bus blogai. Bet ne mums.

— Santuoka... — Abigailė ištraukė iš Brukso delnų rankas ir pamaišė ant bulvių užpiltą padažą. — Tai civilinis kontraktas, kurių pusė būna nutraukiami pasirašius kitą dokumentą. Žmonės vienas kitam pasižada iki mirties, bet iš tikrųjų.

— Pasižadu tau iki mirties.

— Negali žinoti.

— Aš tikiu.

— Tu... tu ką tik čia atsikraustei. Ką tik susikabinai į spintą drabužius.

— Pastebėjai, ką?

— Taip. Mes pažįstami mažiau nei tris mėnesius. — Abigailė ištraukė troškintuvą ir labai labai greitai sužėrė ten padažu apipiltas bulves. — Mūsų padėtis labai sunki. Jeigu tavo nuomonė šiuo klausimu ir toliau nepasikeis, jeigu vis tiek norėsi apie tai kalbėtis, galėsime aptarti savo nuostatas kitu, tinkamesnių, metu.

— Delsimas — išsisukinėjimas.

Abigailė įdėjo troškintuvą į orkaitę ir atsisuko į Bruksą.

— Tau atrodo labai išmintinga atakuoti mano pačios žodžiais.

— Man atrodo išmintinga.

— Ir kodėl vedi mane iš kantrybės? Man taip nepatinka. Kodėl pats visada išlieki ramus?

— O man visai nieko, jei ir užpykstu, — Bruksas patraukė pečiais ir paėmė stiklinę su limonadu. — Bet dabar nesijaučiu susierzinęs. Man įdomiau stebėti, kaip grieži dantimis tik dėl to, kad tave myliu ir noriu tave vesti.

— Aš negriežiu jokiais dantimis. Aš labai aiškiai išdėsčiau savo nuomonę apie vedybas ir...

— Ne, tu man labai aiškiai išdėstei savo motinos nuomonę.

Abigailė atsargiai paėmė popierinį rankšluostį ir nusišluostė rankas.

— Tai nepateisinama.

— O man taip neatrodo. Aš taip pasakiau nenorėdamas tavęs įskaudinti. Tu man šaltai dėstai apie logiką ir statistiką. Taip elgiasi tavo motina.

— Aš mokslininkė.

— Taip, mokslininkė. Taip pat ir rūpestinga, atsidavusi moteris. Tu — moteris, kuriai reikia mėnesienos ir lauko gėlių. Pasakyk, ko nori, ką jaučia būtent toji tavo dalis, o ne ko tau į galvą prikimšo motina.

— Kaip tu gali taip paprastai apie viską kalbėti?

— Nes tu esi tu. Nes dar niekam niekada nesu pajutęs to, ką jaučiu tau. Abigailė, su tavimi noriu nugyventi visą gyvenimą. Sukurti su tavimi šeimą, turėti bendrus namus. Noriu susilaukti su tavimi vaikų, kartu juos auklėti. Jeigu tu tikrai nenori viso to kurti su manimi, atiduosiu tau viską, ką turiu geriausia, ir vilsiuosi, kad persigalvosi. Man tik reikia, kad pasakytum, jog viso to nenori.

— Aš tikrai noriu! Bet aš...

— Bet?

— Aš nežinau! Kaip galima mąstyti, kai tiek daug visko jauti?

— Tu gali. Turi didžiules smegenis, kuo puikiausiai derančias prie didžiulės širdies. Abigailė, tekėk už manęs.

Jis, žinoma, teisus. Ji galėtų mąstyti. Galėtų pagalvoti apie tai, koks buvo jos gyvenimas be jo ir koks būtų, jeigu ji užgniaužtų visus jausmus ir pasikliautų tik plika, šalta logika.

— Santuokos liudijime negalėčiau pasirašyti tikra pavarde.

Bruksas kryptelėjo antakiais.

— Na, tada pamiršk, ką sakiau.

Abigailė nusijuokė.

— Nenoriu pamiršti. Noriu atsakyti „taip“.

— Tai ir sakyk „taip“.

— Taip, — ji užsimerkė ir svaigo iš džiaugsmo. — Taip, — Abigailė jį apsikabino.

— Dabar gerai, — sumurmėjo Bruksas spausdamas lūpas prie drėgno jos skruosto. — Aš — laimingiausias vyras pasaulyje. — Jis atšlijo nuo Abigailės norėdamas pabučiuoti jai į lūpas ir į kitą skruostą. — Mano mama sako, kad moterys verkia iš laimės, nes būna tokios sklidinos jausmų, jog nori juos išleisti, nori jais dalintis. O ašaros tą laimę plačiai paskleidžia.

— Gal ir tiesa. Tikiuosi, bulvės bus skanios.

Juokdamasis Bruksas kakta prigludo prie jos kaktos.

— Tu galvoji apie bulves? Dabar?

— Tu paprašei manęs tekėti, kai kūriau receptą. Jeigu man pavyks, patiekalas bus labai ypatingas. Papasakosime šią istoriją savo vaikams.

— Jei bulvės nepavyks, vis tiek galėsime papasakoti.

— Bet tada negalėsime jomis mėgautis.

— Jėzau, aš tikrai tave myliu, — Bruksas taip suspaudė, kad jai ėmė trūkti kvapo.

— Niekada netikėjau, kad šitai turėsiu, o dabar turiu tiek daug.

Mes susikursime savo gyvenimą, savo šeimą. Mes — vyras ir žmona, — Abigailė žengė žingsnį atgal ir paėmė Bruksą už rankų. — Dar daugiau — mes sujungsime savo gyvenimus. Nuostabu, kad žmonės taip gali. Jie lieka individualybės, unikalūs, išsaugo savastį, bet veikia kaip nedaloma vienovė. Tavo, mano, bet kartu ir galingasis mūsų...

— Geras žodis „mūsų“. Vartokime jį kuo dažniau.

— Man reikėtų pasiskinti salotų mišrainei; tada galėsime pietauti.

— “Mes“ — dar vienas geras žodis. Mes pasiskinsime.

— Man taip labiau patinka, — Abigailė jau sukosi eiti durų link, bet sustojo kaip įkirsta, tvarkingiau surikiavusi mintis. — Pora. Susilieję...

— Jeigu vėl nori poruotis ir susilieti, geriau ištrauk iš orkaitės bulves.

— Ne sujungti, ne prijungti ar pridurti. Integruoti. Susilieję. Atskiros savastys, individualūs kodai, bet sulieti į vienovę.

— Man atrodo, kad dabar kalbi jau ne apie mus.

— Štai kur atsakymas. Taip, bandžiau keisti tvarką, bet turi būti kažkas daugiau nei sujungimas. Reikia sulieti. Kodėl anksčiau apie tai nepagalvojau? Aš galiu tai padaryti. Manau, kad galiu. Man reikia kai ką išmėginti.

— Tai ir eik. Baigsiu ruošti pietus. Tik nežinau, kada išimti tas bulves.

— Oi, — ji pažvelgė į laikrodį ir paskaičiavo. — Po penkiolikos minučių pamaišyk ir apversk. O paskui reikėtų kepti dar trisdešimt minučių.

Per valandą Abigailė perskaičiavo ir perrašė kodus, perstruktūravo algoritmą. Ji atliko preliminarius testus, pasižymėjo sritis, kurias reikėjo pataisyti ar sustiprinti.

Kai atsitraukė nuo darbo, nė nenutuokė, kur yra Bruksas ar Bertas, bet pamatė, kad Bruksas palikęs silpnai kaistančią orkaitę.

Juos abu ji rado priebutyje — Bruksas skaitė knygą, o Bertas graužė kramtuką.

— Priverčiau tave laukti pietų.