Нора Робертс - Liudininkė

Bus greičiau ir efektyviau, jei visko imsis pati.

Ji atliko dar vieną testą, stebėjo bėgančius kodus ir pamanė: ne, ne, ne. Vis dar sunkiai valdoma, padrika, per ilgai trunka.

Abigailė atsilošė kėdėje; plaukus ji buvo susisukusi į kuoduką ir persmeigusi pieštuku. Įdėmiai žvelgdama į ekraną ir norėdama praskaidrinti mintis ji gėrė žaliąją arbatą su ledukais.

Nepadėjo nei arbata, nei dvi jogos pratimų pertraukėlės, kurias ji prisivertė padaryti, nei visiška tyla.

Suveikus signalizacijai ir pašokus Bertui Abigailė pažvelgė į ekraną. Ji nesitikėjo taip anksti sulaukti Brukso; pamačiusi tarnybinį automobilį Abigailė pažvelgė į laikrodį.

Ji dirbo visą rytą ir nepastebėjo, kaip įpusėjo diena.

Šešios valandos, pagalvojo, ir jokio ją tenkinančio progreso.

Gal ši užduotis jai tikrai per sunki...

Abigailė jau rengėsi stotis ir eiti atrakinti Bruksui duris, bet paskui prisiminė, kad davė jam raktus ir pasakė apsaugos kodus. Taip, buvo nelengva žengti šį žingsnį, bet nūnai ji pasidžiaugė ir šiokiu tokiu privalumu — nereikia mesti darbo, kad jį įleistų.

Ir vis dėlto kažkas gyvens jos namuose, jos erdvėje. Kaip galės susikaupti dirbdama tokį sudėtingą ir subtilų darbą būdama ne viena?

Tokie svarstymai sklaidė jos fantazijas apie moderniausią kompiuterių laboratoriją ir aukščiausios kvalifikacijos specialistų komandą. Aišku, tai tik fantazijos, nes visada ji dirbo viena, kol...

— Sveika, — įėjęs Bruksas padėjo ant stalo krepšį. — Kaip sekasi?

— Ne taip gerai, kaip norėtųsi. Turiu išmėginti dar vieną seką ir dar kartą viską patikrinti.

— Kaip ilgai dirbai?

— Nesvarbu, kaip ilgai. Niekas dar nepadaryta.

— Supratau. Paliksiu tave ramybėje, kai tik iškrausiu krepšį. Atsivežiau kelis savo daiktus, nusinešiu juos į antrą aukštą ir susitvarkysiu. Jeigu man baigus dar dirbsi, rasiu ką veikti.

— Mm, — teatsakė Abigailė. Ji stengėsi skaudžiai nereaguoti į trinksinčias šaldytuvo dureles, varstomą spintelę. Kai viskas nutilo, ji giliai atsikvėpė ir vėl paniro į darbą.

Abigailė pamiršo, kad namuose yra ir Bruksas. Kitas dvi valandas ji sėdėjo panirusi į kodus ir skaičių sekas. Kai galiausiai įsiskaudėjus galvą ir nebeatlaikius akims jai teko baigti darbą, atsistojo ir nuėjo ieškoti vaistų ir vandens.

Ir tada ji prisiminė Bruksą.

Abigailė užlipo į viršų. Čia buvo taip tylu, jog ji pamanė, kad Bruksas snaudžia, bet miegamajame jo nebuvo. Smalsaudama ji pravėrė spintą.

Spintoje šalia jos drabužių kabojo ir jo atsivežtieji. Marškiniai, kelnės. Kostiumas.

Ji niekada nematė Brukso vilkinčio kostiumą. Apžiūrinėdama spintos apačioje sudėtus batus ir aulinukus perbraukė pirštais per švarko rankovę.

Jie turi bendrą spintą, pagalvojo Abigailė. Dalintis viena spinta atrodo daug svarbiau ir intymiau nei miegoti vienoje lovoje. Priėjusi prie komodos pravėrė vieną stalčių. Abigailė norėjo sutvarkyti komodą taip, kad būtų vietos ir Bruksui, bet per darbus pamiršo.

Jis pats rado išeitį. Taip, jai teks šį tą pertvarkyti, bet tai tik smulkmenos.

Uždariusi komodos stalčių Abigailė pasisukiojo po kambarį. Gal reikėtų įsigyti dar vieną spintą, o gal komodą?

Ar jiems tikrai jos reikės?

Ar jis čia ir liks?

Jos žvilgsnis kliudė kažkokį judesį už lango; priėjusi arčiau pamatė darže triūsiantį Bruksą. Jis jau buvo apkaupęs bulves, nors ji pati dar šiandien ketino tai padaryti.

Marškiniai buvo permirkę prakaitu, rankos irgi šlapios; ant veido užsmaukta kepuraitė su snapeliu.

Oi, koks malonus šiurpuliukas bėga per nugarą... Koks netikėtas, koks smagus šiurpuliukas... Jo drabužiai kabo spintoje šalia jos drabužių, o ji stovi prie miegamojo lango ir žiūri, kaip jis dirba darže, po blyškiai mėlynu dangumi.

Abigailė nusisuko nuo lango, apglėbė save ir nubėgo laiptais.

Virtuvėje, šaldytuve, ji rado Brukso atvežto maisto; ten buvo ir tuzinas prieš kelias dienas jos nupirktų citrinų.

Abigailė pagamino šviežio limonado, į dvi aukštas stiklines pribėrė grūsto ledo ir pripylė gėrimo. Ąsotį ir stiklines ji sustatė ant padėklo ir viską nunešė į lauką.

— Per karšta purenti žemę! — šūktelėjo ji. — Perdžiūsi.

— Beveik baigiau.

Bruksui baigus paskutinę eilę Abigailė priėjo nešina stiklinėmis.

— Šviežias limonadas.

Bruksas vienu atsikvėpimu išmaukė pusę stiklinės; smilkiniais varvėjo prakaito lašai.

— Ačiū.

— Tiek daug nudirbai.

Pasirėmęs ant kauptuko jis žvalgėsi po daržą.

— Kai nuimsime derlių, tikiuosi paragauti šių sviestinių pupelių. Labai mėgstu sviestines pupeles.

— Čia — lenktasėklės pupelės.

— Stovi saulėkaitoje, širdele. — Pamankštinęs pečius Bruksas baigė gerti limonadą. — Nedirbau darže nuo tada, kai išvykau į Liti Roką. Net nesupratau, kad to darbo man labai trūko.

— Bet vis tiek dabar labai karšta ir tvanku, — Abigailė palietė Brukso ranką, norėdama pažvelgti jam į akis. — Nelabai svetingai tave priėmiau.

— Nieko nepadarysi, kartais darbas stoja skersai kelio. Mano atveju taip pat.

— O man dirbant jau darosi pikta. Maniau, kad būsiu pasistūmėjusi toliau.

— Niekuo negaliu padėti... Nė velnio nesuprantu, ką ten darai. Bet galiu dirbti darže, galiu iškepti jautienos kepsnelius, kurių atvežiau, todėl tau nereikės gaišti laiko, — Bruksas pakreipęs galvą žiūrėjo į Abigailę. — Nors, sakyčiau, tau tikrai reikia pertraukos, o man būtų velniškai gerai palįsti po dušu.

— Tu labai suprakaitavęs, — sutiko Abigailė ir paėmusi iš Brukso kauptuką nunešė jį į nedidelę pašiūrę. — Kol baigsi, paskinsiu salotų ir dar kokių nors daržovių prie kepsnių.

— O gal ne „tu“, o „mes“?

— Taip, darže tu jau padarei daugiau, nei tau priklauso.

— Kalbu ne apie daržą, — Bruksas paėmė ją už rankos ir nusitempė namų link. — Sakau „mes“ turėdamas galvoje dušą.

— Man tikrai reikėtų...

— Sušlapkim abu, — jis stabtelėjo nusiauti purvinų batų ir nusimauti prakaituotų kojinių. — Ar aš tau kada nors pasakojau apie daubą, kur dažnai maudydavomės?

— Ne.

— Ji netoli nuo čia, kiek pakilus į kalnus. Ten tik upės vingis, gal net ne dauba, bet vis tiek būdavo labai gerai.

Jiems einant per virtuvę Bruksas ištraukė jai iš rankų stiklinę ir padėjo ant stalo kartu su savąja.

— Vanduo toks vėsus, sakyčiau, tabako spalvos, bet skaidrus. Ilgomis vasaros atostogų dienomis mes su Rasų ir dar keliais kitais važiuodavome ten kalnų dviračiais, o paskui nusirengdavome ir atsivėsindavome. Toje Papartynų dauboje, kaip ją vadiname mes, vietiniai, pirmą kartą maudžiausi nuogas su mergaite. Dauba taip pavadinta todėl, kad aplink priaugę daug karpytųjų paparčių. Kada nors tave ten nuvesiu.

— Labai įdomu, bet dabar...

Bruksui pavyko ją nutempti į miegamąjį, o paskui ir iki vonios.

— Tau reikia nusirengti nuogai ir sušlapti. Leisk, padėsiu.

— Tu kažkoks labai jau ryžtingas, — pratarė Abigailė, kai Bruksas nutraukė jai per galvą marškinius.

— Oo, taip, labai, — jis atsegė liemenėlę.

— Tada turbūt nėra prasmės ginčytis.

— Tikrai nėra jokios prasmės.

Ištiesęs ranką Bruksas atsuko dušo vandenį ir atsegė Abigailės kelnių sagą.

— Vadinasi, turėčiau tau padėti.

— Išmintingai pasielgtum.

— Man patinka elgtis išmintingai, — Abigailė nuvilko Bruksui marškinius ir numetė ant grindų.

— Aleliuja. — Kai Abigailė žengė arčiau, Bruksas ją sulaikė. — Leisk man iš pradžių nusiplauti prakaitą.