Нора Робертс - Liudininkė

— Tada mums bus atvertos durys surengti jos ir Abigailės susitikimą mūsų pasirinktoje vietoje.

— Aš ir toliau stebėsiu teisėsaugos žmonių internetinius pokalbius bei susirašinėjimą, todėl iškart sužinosiu, jei bus rezgamos kokios nors pinklės, jei mano įtariami su Volkovais susiję žmonės kaip nors sužinos apie susitikimą su agente.

— Čia jūs pažeidžiate daug nustatytų ribų, — Ensonas griežtai pažvelgė į Bruksą. — Abu.

— Kapitone, pasakykite, kaip jums atrodo, kiek šansų Abigailė turi paliudyti, jei viską išklos tiesiai šviesiai, kai policijoje tiek šnipų, ką jau kalbėti apie pačius Volkovus?

— Bruksai, aš tikiu sistema. Tikiu, kad jie ją apsaugos. Bet negaliu Abigailės kaltinti už tai, kad ji netiki. Jei tos sistemos nemylėčiau, nemanau, kad pats ja tikėčiau.

Ensonas giliai atsiduso.

Kiemo tyloje, ramiai šnarpščiant šunims, čiurlenant sodo fontanui, Abigailė stebėjosi, kodėl vibruojantys nervai negręžia taip, kaip per juodą lentą braukiamų nagų girgždesys.

— Galime padaryti taip, kaip norite — išrūkyti Kiganą su Kosgrouvu ir visus kitus į juos panašius, — tęsė Ensonas. — Gal pavyktų suimti keletą svarbių žmonių, kurie gerokai susilpnintų Volkovo grupuotę. O kas paskui? Ar sutiktum, kad tau būtų paskirta liudytojų apsauga? — paklausė jis Brukso. — Sutiktum atsisakyti visko, ko pasiekei, kas tau patinka?

— Taip.

— Ne, — akimirksniu atsakė Abigailė. — Ne. Nebūčiau sutikusi čia važiuoti, jeigu būčiau tikėjusis tokio rezultato. Elžbieta Fič susitiks su specialiąja agente Garison ir paliudys. Kad Elžbieta Fič ir Abigailė Louveri yra tas pats asmuo, žino tik trys žmonės. Taip turi likti ir toliau. Jeigu Elžbieta ir Abigailė bus sutapatintos, aš dingsiu. Aš galiu.

— Abigailė...

— Ne, — tyliai, bet nuožmiai pratarė ji Bruksui. — Turi elgtis teisingai, turi mane ginti. Gali ir elgtis teisingai, ir mane ginti. Tikiuosi, pasirinksi abu variantus. Ir tu turi manimi pasitikėti. Trumpam vėl tapsiu Elžbieta, o paskui jos nebeliks. Elžbieta pradings, o Abigailė gyvens savo gyvenimą. Žinau, kaip sužlugdyti Volkovus, kad jie niekada neatsigautų. Kalbu ne apie šautuvus, peilius ir kraują. Kalbu apie paprasčiausius kompiuterio klavišėlius.

— Ketini juos sužlugdyti kompiuteriu? — stebėjosi Ensonas.

Abigailė pažvelgė į jį ramiu žalių akių žvilgsniu.

— Visai teisingai. Jeigu man pavyks įgyvendinti tai, ką teoriškai jau žinau, jei pareigūnai manęs klausys ir vykdys mano nurodymus, viskas baigsis. Kapitone Ensonai, perduodu savo gyvybę į jūsų rankas, nes Bruksas besąlygiškai jumis pasitiki ir jus gerbia.

— Eime į vidų, išgersim kavos, — po minutėlės pratarė Ensonas. — Viską aptarsim.

Abigailė primygtinai reikalavo jiems grįžtant namo vairuoti pati. Pastarąsias trisdešimt šešias valandas Bruksas beveik nemiegojo ir dar šešias valandas jam teks budėti. Taigi važiuodamas atgal jis atsitraukė sėdynę ketindamas kiek numigti.

O Abigailė galėjo dar kartą viską gerai apmąstyti.

Džozefas Ensonas važiuos į Čikagą ir susitiks su agente. Jis neatskleis tikrojo Abigailės Louveri vardo, tik pasakys agentei Garison, kad pas jį buvo atvykusi Elžbieta Fič, kad ji papasakojo visą savo istoriją ir pasakė agentės pavardę. Dar jis primins agentei visą informaciją, kurią Abigailė buvo jai nutekinusi.

Jei Garison elgsis kaip iki šiol, apie tai ji praneš tik savo tiesioginiam viršininkui. Tada ir prasidės visas procesas.

Tačiau labai daug kas gali susiklostyti ne taip, kaip sumanyta...

Bet, jei viskas susiklostys gerai...

Tada ji galėtų priklausyti šitam šalia miegančiam žmogui. Ji išmoktų naudotis lauko kepsninėmis. Ji galėtų tapti Abigailė, kad viskas, kad ir kas nuo tos akimirkos nutiktų, būtų tikra.

Tada ji pagaliau atsisėstų į teismo salėje jos laukiančią liudytojos kėdę, pažvelgtų į akis Korotkiui, Iljai, Sergejui Volkovui ir išklotų tiesą. Elžbietos vardu.

Ne, Lizos, pamanė ji. Bent jau mintyse minėdama Džiulę, Džoną ir Terę, ji kalbės kaip Liza.

Ir ji pasinaudos viskuo, ko išmoko per dvylika metų, kad sumaltų Volkovų grupuotę į miltus.

Abigailei pasukus namelio link, Bruksas sukrutėjo.

— Vis mąsčiau, — pratarė jis.

— Maniau, kad miegi.

— Truputį miegojau, truputį mąsčiau. — Jis patraukė sėdynę į vietą, delnais perbraukė per veidą. — Mąsčiau, jog tau vertėtų manęs paprašyti, kad persikelčiau pas tave. Aš ir dabar, galima sakyti, čia gyvenu, — pridūrė Bruksas Abigailei nieko neatsakius. — Bet gal galėtum oficialiai pareikšti.

— Ar nori čia apsigyventi, kad galėtum mane apginti?

— Šitai būtų jau papildomas privalumas. Dar kiti privalumai: po ranka esantys mano daiktai, kokia nors spintelė ar komodos stalčius, lengvai gaunamas seksas. Visa tai — pliusai, bet svarbiausia priežastis, dėl kurios noriu čia gyventi, yra faktas, jog aš tave myliu ir noriu su tavimi būti.

Minutėlę Abigailė sėdėjo žvelgdama į namą. Į savo namą. Čia viskas jos: namas, sodas, šiltnamis, upeliukas, miškas. Ji jau įprato apie visa tai galvoti kaip apie savo, ji jau juto tą priklausomybę. Ji pirmą kartą susimąstė apie šią vietą kaip apie namus.

Savus namus.

— Jei persikraustysi, tau reikės apsaugos kodų ir raktų.

— Aišku, kad praverstų.

— Jeigu neprieštarautum, norėčiau viską apmąstyti.

— Žinoma.

Taip lengvai ištartas vienintelis žodis, Bruksui lipant iš automobilio, atidarant galines duris, kad iššoktų šuo, jai pasakė, jog jis neabejoja įveiksiąs bet kokius jos prieštaravimus ir vis tiek pasieksiąs savo.

Ji turėtų supykti, svarstė Abigailė. Net įsižeisti. Bet dabar ji nei supyko, nei įsižeidė. Tik prisiminė, koks jis yra.

Jų. Abigailė pamėgino mintyse ištarti šį žodį ir juo stebėjosi, kol jiedu laukė Berto, po kelionės nutarusio išsituštinti.

Viskas jų šią gražią žvaigždėtą naktį, šviečiant gėlių žiedams, čiurlenant upeliukui ir pučiant lengvam vėjeliui, liepiančiam medžių lapams sušnabždėti atsakymą.

Jų namas, jų sodas, jų šiltnamis, upelis ir miškas.

Jos būtų saugiau. Ramiau.

Jų, vadinasi, galybė kompromisų ir klausimų.

Ir pažadų.

Abigailė atrakino lauko duris, išjungė signalizaciją.

— Ar norėtum persikelti pas mane?

— Na, man reikėtų žengti rimtą žingsnį. Turiu apie tai pamąstyti.

— Bet tu ką tik sakei... — Atsigręžusi Abigailė pamatė Brukso šypseną; jau iš vidaus rakindama duris ir pati pasijuto besišypsanti. — Tu mane erzini.

— Pričiupai mane, — jis apglėbė ją per pečius ir pažvelgė į akis. — Bet aš suprantu, kad tau tai — išties didelis žingsnis.

— Taip, tau šis pokytis būtų natūralesnis. Buvai auklėjamas tradiciniuose namuose, kur gyveno du tėvai.

— Vaje vaje, mano mama supyktų išgirdusi, kad kažkas ją pavadino tradicine, — apkabinęs Abigailę per pečius Bruksas lipo su ja laiptais. — Telieka tai tarp mūsų.

— Niekada nebuvau susimąsčiusi apie tai, kad savo namais galėčiau dalintis su kitu. Dar tik pradedu įtikėti, jog galiu čia pasilikti, jog galiu šią vietą vadinti namais.

— Tikėk ir niekada nesiliauk tikėjusi. Nėra prasmės skleisti į aplinką neigiamas mintis.

— Nesvarbu, kokios tos mintys — optimistiškos ar pesimistiškos, jos vis tiek niekaip neveikia būsimų įvykių.

— Iš kur žinai? — Bruksas šelmiškai pakedeno jai plaukus. — Kaip gali žinoti, ką kiti žmonės mąsto, ko nori, kuo tiki, jeigu patys nepasako? Gal nežinai, kad tikėjimas ir kalną gali išjudinti?