Нора Робертс - Liudininkė

Bruksas paėmė ją už abiejų rankų.

— Niekas tavęs nesuims ir jau tikrai nepašalins. Pažvelk į mane. Kad ir kas būtų. Aš jau sugalvojau ir tam tikrų alternatyvų, ir tam tikrų būdų.

— Pamaniau, gal vertėtų nusiųsti specialiajai agentei Garison žinutę į asmeninę elektroninio pašto dėžutę ir pasisakyti, kas esu, smulkiai išdėstyti visą istoriją. Laišką galėčiau nusiųsti taip, kaip siunčiu kitus duomenis, kad niekas manęs nesusektų. Tačiau informacija galėtų nutekėti. Jeigu jai siųsta informacija pakliūtų į netinkamas rankas, Volkovai sužinotų, kad aš ne tik gyva...

— Ilja Volkovas tave matė. Jie žino, kad tu gyva.

— Jie žinojo, kad aš gyva, prieš penkerius metus Niujorke. Galėjau patekti į avariją ar užsikrėsti kokia nors mirtina liga.

— Gerai, argumentas silpnas, bet aš jį išgirdau.

— Jie taip pat sužinotų, kad įsilaužiau į jų sąskaitas, elektronines bylas, kad persiunčiau informaciją FTB. Savaime suprantama, jie pamėgintų užblokuoti mano kelius, ir man vėl prireiktų laiko bei pastangų. Taip pat jie būtų daug atsargesni rašydami elektronines žinutes ir kaupdami elektronines bylas. Bet svarbiausia, jie labai įpyktų ir iš paskutiniųjų stengtųsi mane surasti ir pašalinti. Jie turi labai gabių informatikų. Dalį pajamų gauna sukčiaudami internetinėje erdvėje, grobdami tapatybės duomenis.

— Tu geresnė už visus jų informatikus.

— Taip, geresnė, bet turėjau marias laiko studijuoti ir programuoti, prasilaužti pro jų užtvaras ir išsisukti nuo antivirusinių programų. Jeigu jie imsis dar rimtesnių apsaugos priemonių, man prireiks laiko, kad vėl viską pakartočiau. Jų vietoje paspęsčiau spąstus. Jeigu suklysčiau, jie mane susektų. Ir vėl labai svarbu turėti laiko. Jeigu susisiekčiau su FTB, labai greitai turėtų būti suimtas Kosgrouvas ir Kiganas, identifikuoti jų šnipai, suimtas Korotkis ir Ilja.

— Subyrėtų visa domino kauliukų grandinė.

— Taip, galima sakyti. Bet biurokratai dažniausiai nesuskumba laiku. Ir iki prasidedant visam procesui, manimi turėtų patikėti pati agentė ir jos vadovybė.

— Patikės.

— Ko vertas bėglės, įtariamos žmogžudyste ir, kaip manoma, tikrai kaltos dėl dviejų Jungtinių Valstijų maršalų žūties, žodis prieš dviejų kitų apdovanotų ir paaukštintų maršalų liudijimą?

Bruksas uždėjo delną ant virpančios jos rankos.

— Ko vertas žodis moters, kuri būdama šešiolikos, atnešė jiems ant lėkštelės aukščiausios klasės mafijos žudiką. Tai jie susimovė.

— Tu esi šališkas, nes mane myli.

— Taip, myliu, bet turiu puikią nuojautą. Nejau manai, kad FTB, maršalai ir Čikagos policijos departamentas nesistengs perlaužti Volkovų grupuotės stuburo? Jie kalbėsis su tavimi, Abigailė.

Ji labai stengėsi neištraukti rankos iš Brukso delno.

— Ar tu manęs prašai patikėti, kad jie mane apsaugos?

— Ne. Prašau pasitikėti savimi ir manimi.

— Manau, galėčiau.

— Vadinasi, pirmiausia mums reikia ryšininko.

— Nesuprantu.

— Žmogaus, galinčio vietoj tavęs kalbėti, susisiekti su agente ir pradėti derybas.

— Tau negalima...

— Negalima, — sutiko Bruksas. — Aš negaliu. Tiek emociškai, tiek geografiškai esu pernelyg arti tavęs. Ryšininką jie patikrins. Bet neturės jokių priežasčių manęs ar tavęs sieti su buvusiu mano kapitonu iš Liti Roko policijos departamento.

— Aš jo nepažįstu.

— Pažįstu aš. Išklausyk manęs. Tai kapitonas Džozefas Ensonas. Gali jį patikrinti. Rimtas policininkas, pelnęs apdovanojimų, dirba dvidešimt penkerius metus. Turi pirmą ir vienintelę žmoną, du vaikus, yra geras viršininkas, sumanus policininkas, laikosi įstatymo raidės, bet ne tiek, kad negalėtų praleisti kokio žodžio, jeigu to reikėtų, kad laimėtų teisingumas. Departamente juo pasitiki ir gerbia, nes jis išties vertas pasitikėjimo ir pagarbos. Be to, jis labai kietas.

Abigailė atsistojo ir nuėjo prie lango mėgindama viską apmąstyti. Ryšininkas — geras sumanymas, galėtų būti nebloga apsauga. Bet...

— Kodėl jis turėtų manimi patikėti?

— Patikės manimi.

— Jeigu ir patikėtų, kodėl juo turėtų patikėti specialioji agentė Garison?

— Todėl, kad jis švarus, gerai dirba, pelnęs puikią reputaciją. Todėl, kad jis neturi priežasčių meluoti. Po kelerių metų bus išdirbęs jau tris dešimtmečius, išeis į pensiją. Kam jam viskuo rizikuoti meluojant FTB?

Supratusi Brukso logiką Abigailė palinksėjo.

— Bet kam jam pačiam rizikuoti ir painiotis į šiuos reikalus?

— Jis — geras žmogus ir geras policininkas, — dabar ir Bruksas atsistojo, priėjo prie Abigailės. — Jis užaugino dvi dukras; jeigu pats nemėgintų įsivaizduoti jų tavo vietoje, aš jam padėčiau.

— Prašai, kad pasitikėčiau žmogumi, kurio nepažįstu, kurio niekada nesu mačiusi.

— Suprantu ir kuo puikiausiai numanau, kiek daug prašau. Jeigu tau šitai nepriimtina, rasim kitų būdų.

Abigailė vėl nusigręžė į langą. Jos sodas taip gražiai veši. Pastaraisiais metais jos gyvenimas plaukė taip ramiai. Bet iš tikrųjų niekas nebuvo suvešėję, kol ji neatvėrė durų Bruksui.

— Ar patikėtum jam savo gyvybę?

— Patikėčiau. Bet dabar — tu mano gyvenimas.

— Oo, Dieve, ištarei šiuos žodžius, ir pajutau, kad pražūsiu, jei prarasiu tai, ką radau būdama su tavimi. Bruksai, verti mane rizikuoti ramybe, nors kažkada maniau, kad tik ramybės tenoriu.

— Negali nuolat bėgti ir slapstytis, Abigailė, — apglėbęs per pečius Bruksas atgręžė ją į save. — Negali gyventi užsisklendusi ir tylėdama.

— Maniau, kad galiu, bet... ne, nebegaliu. Dabar jau negaliu. Kaip įgyvendinsi savo sumanymą?

— Važiuosiu į Liti Roką. Negalime rizikuoti skambindami ar rašydami elektroninį laišką. Turime pasikalbėti akis į akį ir ne todėl, kad kitaip bendraudami galėtume palikti kokių nors pėdsakų, bet todėl, kad Ensonas yra toks žmogus — su juo reikia kalbėtis asmeniškai. Jau po dviejų valandų galėčiau būti ten, viską jam išdėstyčiau ir iki auštant grįžčiau.

— Važiuotum šįvakar?

— Koks tikslas atidėlioti? Garantuoju, kad privatus seklys dabar užgulęs savo kompiuterį mėgina ką nors atkapstyti. Mūsų padėtis dabar geresnė, todėl nereikia šio privalumo prarasti, — Bruksas atsistojo. — Pasiimk nešiojamąjį kompiuterį arba i-Pad. Pakeliui galėsi paieškoti informacijos apie manąjį kapitoną. Jeigu liksi kuo nors nepatenkinta, apsisuksim ir grįšim.

— Nori, kad važiuočiau kartu?

— Visada noriu. Bet šiuo atveju noriu, kad jis tave pamatytų ir išgirstų. Noriu, kad jam viską papasakotum taip, kaip papasakojai man. Tu išsigandusi. Nekaltinu, — jis paėmė Abigailę už parankių. — Tau reikia daugiau laiko, kad galėtum viską išanalizuoti, apskaičiuoti, įsižiūrėti į visas smulkmenas. Bet bėgdama iš to saugaus namo elgeisi kitaip. Ir kai Niujorke jie tave vijosi, elgeisi kitaip. Tada elgeisi instinktyviai ir juos pergalėjai.

— Pasiimsiu naują tapatybės kortelę ir grynųjų. Ir dar kelionkrepšį. Jeigu viskas pakryps į bloga, negalėsiu čia grįžti.

— Jeigu viskas pakryps į bloga, keliausiu su tavimi.

— Suprantu, kad dabar tau taip atrodo...

— Mums „dabar“ tęsis visada. Imk viską, ko, manai, galės prireikti.

— Noriu vežtis ir Bertą.

Bruksas nusišypsojo.

— Kitaip ir būti negali.

Bruksas vairavo Abigailės automobilį. Kaimynai neatkreips dėmesio į visureigį, stovintį prie Ensono kiemo, bet jei policininkai sumanytų juos apklausti, tikrai prisimintų matę Bikfordo policijos automobilį.