Нора Робертс - Liudininkė

— Man rodos, ir aš šias lažybas laimėčiau. Jis tikrai pamatė kamerą ir labai greitai apsisprendė dėtis pasiklydusiu, — o ji ėmė ir apsikvailino, pamanė Abigailė apmaudaudama. — Tik nesuprantu, ką jis pešė čia ateidamas.

— Pasivaikščiojo žmogus. Pasižiūrėjo, kaip tu čia įsikūrei, kokia čia atmosfera. Šiandien jam pasisekė — pamatė vieną iš tavo kamerų ir pasinaudojo ja mėgindamas užmegzti su tavimi kontaktą. Neabejoju, kad priėmimas jo nenudžiugino, bet apskritai jis šį tą išpešė — pasišnekėjo su tavimi, apžiūrėjo tave iš arčiau. Tas pat nutiko ir man, kai užėjau į užkandinę išgerti kavos ir jį ten radau. Jis sėdėjo prie staliuko, valgė pyragą, viską atidžiai stebėjo ir... šūdas.

— Nesupratau?

— Neabejoju, kad jis sėdėjo ištempęs ausis. Lažinuosi, kad klausėsi kiekvieno mano nelemto pokalbio su Silbe žodelio. Nereikėjo man su ja kalbėtis, — Abigailei nieko nepasakius pratarė Bruksas. — Blogai padariau, nes, sakyčiau, pokalbis buvo svarbus. Ir kalbėdamas minėjau tave.

— Su ja kalbėjaisi apie mane?

— Klausydamasis tavo intonacijos ir matydamas tavo žvilgsnį suprantu, kad man nereikėjo apie tą pokalbį užsiminti.

— Nesuprantu, apie ką kalbi. — Abigailė nusisuko norėdama užkaisti ant viryklės stovintį puodą su žaliomis pupelėmis, kurių buvo nusipirkusi prieš kelias dienas. — Paprastos tos mano intonacijos.

— Tavo ištartais žodžiais galima plytas skaldyti. Bet nieko, — Bruksas nė nemėgino slėpti kreivos šypsenėlės bičiuliškai pliaukštelėdamas jai per sėdynę. — Aš meilikauju.

— Nereikia meilikauti. Man visai nesvarbu, kad apie mane kalbėjaisi su buvusia savo... partnere.

— Mes su Silbe niekada nebuvom tikri partneriai. Ji atėjo, kai gėriau kavą ir atsisėdo prie mano staliuko. Šiaip ji norėjo atsiprašyti už tą nelemtą incidentą kovo mėnesį. Ir dar norėjo paklausti vieno klausimo. Ji norėjo sužinoti, kodėl tu, o ne ji.

Kiek pasvarsčiusi Abigailė ištraukė iš orkaitės vištieną.

— Žvelgiant iš jos pozicijos, klausimas visai pagrįstas. Ir tau taip turėtų atrodyti. Mano požiūriu, klausimas keblus ir įžeidžiantis. Taip atrodanti moteris turėtų būti pratusi gauti viską, ko tik užsigeidžia, ir manęs ji, suprantama, neįsivaizduoja savo vietoje. Nesvarbu, kad tai neabejotina tiesa, vis tiek pikta. Tu man meilikauji, nes aš įsižeidžiau, ir šitai dar labiau žeidžia.

— Kol dar visai nesusinervinai, gal norėtum išgirsti, ką jai atsakiau?

— Ne mano reikalas, ką atsakei privačiai besišnekučiuodamas. — Išėmusi lėkštes Abigailė trankiai jas padėjo ant stalo. — Taip, noriu išgirsti.

— Aš jai atsakiau, kad būdamas su tavimi labai gerai jaučiuosi. Jaučiuosi taip, tarsi tikrai būčiau savo vietoje. Ir tada viskas atrodo prasminga. Pasakiau jai, jog nežinau, kodėl vienas žmogus pamilsta kitą; tiesiog taip nutinka.

Abigailė atsigręžė ir pažvelgė jam į akis.

— Tu jai pasakei, kad mane myli.

— Pasakiau, nes myliu.

— Dabar jau ne taip pykstu.

— Gerai. Eini teisinga kryptimi. Nenorėjau su ja kalbėtis, bet pasikalbėjęs supratau, kad gerai padariau. Man atrodo, kad dabar mes geriau nei kada nors anksčiau vienas kitą suprantame, ir mums abiem lengviau.

— O man būtų lengviau, jei ji nebūtų apdovanota tokia puikia išvaizda. Kvaila. Nenoriu būti kvaila ir lėkšta.

— Kadangi augau su dviem sesėm, galiu kuo ramiausiai pasakyti, kad ir ji, ko gero, tą patį galvoja apie tave. Tik va, Rolandas Babetas gavo gurkšnį informacijos.

— Tačiau ši informacija niekaip negali būti svarbi kalbant apie Džastinui Bleikui pateiktus kaltinimus, jei Babetas tikrai yra Džastino tėvui dirbantis privatus seklys.

— Ne, bet pretekstas jau yra. Kaip ir faktas, kad nešiojiesi ginklą ir esi įsirengusi aukščiausios klasės apsaugos sistemą. Kiek patikimi yra tavo vadinamieji originalūs dokumentai?

— Visi mano dokumentai ir prieinama informacija apie mane neužkliūtų jokiems susidomėjusiems policininkams. Nėra jokių priežasčių suabejoti duomenų tikrumu.

— Bet privatus seklys — ne policininkas, — pareiškė Bruksas.

— Manau, jie nepuls manęs kratyti. Niekada neturėjau jokių bėdų.

— Ar kada nors buvai suimta, apklausta?

— Ne, bet prieš sudarydami sutartį mane visada tikrina klientai. Kadangi dirbu specifinį darbą ir gaunu nemažą atlygį, kiekvienas naujas klientas kruopščiai patikrina visus dokumentus ir informaciją apie mane.

— Tai gerai, — patenkintas linksėjo Bruksas. — Gerai, kad pasakei. Man nerimą kelia tik tai — beje, išties tik tai, — kad Babetas nėra tave norintis nusamdyti klientas; jis ieško kokių nors negražių dalykų, galinčių tave diskredituoti ar kelti grėsmę.

— Tada jis turėtų būti labai talentingas ir užsispyręs.

— Vis dėlto mums reikėtų būti atsargiems.

— Galėtum jį pagąsdinti. Esi autoritetingas, turi ginklų. Galėtum jį pričiupti, įbauginti ir priversti išvykti.

— Gal ir galėčiau, bet išvykęs jis taptų dar smalsesnis. Nebent turėčiau kokį nors svertą.

— Nenoriu niekur važiuoti.

— Ir neleisime, kad taip nutiktų.

Abigailė negalėjo pakęsti vėl užgulusio slogučio ir streso, šių papildomų komplikacijų, nieko, visiškai nieko bendra neturinčių su Volkovais.

— Jeigu nebūčiau išėjusi iš namų, nebūčiau atidariusi durų ir nepasakiusi, kur eiti...

— Nemanau, kad būtum ką nors pakeitusi. Jis dirba savo darbą. O mes — tiksliau, tu, nes tu tai išmanai daug geriau ir dirbi sparčiau, — sužinosime viską, ką tik įmanoma apie jį išsiaiškinti. Pažiūrėsim, su kokiu žmogumi susidūrėme. O dabar... Norėjau tavęs paprašyti paskolinti kelias kameras.

— Kam?

— Dėl visa ko. Ar nieko, jei dienelei ar dviem Bikfordo policijos nuovada pasiskolins kelis tavo įrenginius?

— Gerai, — Abigailė ištraukė iš kišenės žiedelį su raktais. — Skolinkis, ką tik nori.

— Dėkoju. Jeigu neprieštarausi, atsiųsiu Ešą ir Boidą jų paimti. Man reikia paskambinti porai žmonių ir šį tą sutvarkyti.

— Gerai. Turiu baigti gaminti pietus, — gal begamindama ji kiek aprims? — Nenoriu, kad pervirtų daržovės.

Abigailei reikėjo ką nors veikti, nuolat ką nors daryti, kad neužplūstų panika. Jei ji imsis įprastų darbų: į žaliąsias pupeles įbers čiobrelių, įdės sviesto, apšlakstys vištieną vyno padažu ir patieks lėkštėje su skrudintomis bulvėmis, gal įtikės iliuzija, kad viskas gerai.

Ji paruošė kuo puikiausius pietus, bet negalėjo prisiversti nuryti nė kelių kąsnelių.

Turėjo parengusi planą nenumatytam atvejui. Ji visada turėjo tokių planų. Visi naujai tapatybei reikalingi dokumentai buvo paruošti ir užrakinti slaptajame kambaryje. Jie jos laukia.

Tačiau Abigailė nenorėjo jais naudotis, nenorėjo dar kartą tapti kuo nors kitu. Vadinasi, jai teks pakovoti, kad apgintų dabartinę savo tapatybę, tai, ką turi šiuo metu.

— Jeigu šitas seklys tikrai yra labai talentingas ir užsispyręs, jam vis tiek prireiks laiko, kol išsiaiškins visą tiesą apie mano dokumentus ir istoriją, — tarė Abigailė. — Ir man reikia laiko suplanuoti ir suorganizuoti kokią nors sesiją su specialiąja agente Garison.

— Ar ji Čikagoje?

— Norėjau turėti kokį nors žmogų Čikagoje, kur įsikūrę Volkovai. Ir ji jaustų didesnį stimulą, lengviau pasiektų bet kokią informaciją. Be to, apsisprendusi pasitikėti mano siunčiama informacija, greičiau į viską sureaguotų.

— Gerai mąstai.

— Bet jei nerasiu jokios kitos išeities, jei pati su ja susisieksiu, agentė privalės vykdyti savo pareigą ir mane suimti. Jeigu taip nutiks, nemanau, kad turėsiu laiko ar galimybių kam nors ką nors paaiškinti, nes mane tiesiog pašalins.