Нора Робертс - Liudininkė

— Mano kūdikis... — Rolandas paplekšnojo per fotoaparatą. Jam tikrai reikėjo fotografuoti kone taip pat, kaip rinkti informaciją, kurią ši moteris taip greitai ir lengvai jam suteikė. — Kartkartėmis ir filmuoju, bet skaitmeninė fotografija — svarbiausias mano pasirinkimas.

— Jeigu norėtumėte ką nors parduoti, galėtumėte nunešti į Parduotuvės gatvės galeriją. Jie superka šių apylinkių nuotraukas.

— Labai ačiū už pasiūlymą. Pardavęs porą nuotraukų užsidirbčiau dešrainiams ir pupelėms — kelių savaičių racionui.

Rolandas dar kelias minutes su ja paplepėjo, o tada patraukė miesto centro link. Jeigu atsižvelgtų į Saulės O’Haros išsakytas mintis, jo klientas neapsidžiaugtų ataskaita.

Rolandas pasuko užkandinės link. Užkandinės padavėjos dažniausiai būna geri informacijos šaltiniai. Jis pasirinko gardelį, iš kurio gerai matėsi visi įeinantys ir išeinantys lankytojai, ir atsargiai padėjo ant stalo fotoaparatą.

Rolandas gundėsi nufotografuoti padavėją — jos veidas atrodė labai įdomus ir gražus; taip, jam tikrai patinka fotografo vaidmuo.

— Prašyčiau kavos.

— Gal ir pyrago prie kavos? Šiandien turime ypač skanaus vyšnių pyrago.

— Vyšnių pyrago? — jis susimąstė apie pūpsantį vidutinio amžiaus pilvuką. Na, gerai, šiandien jis padarys penkiasdešimčia atsilenkimų daugiau. — Nemanau, kad sugebėsiu atsisakyti.

— Ar pyragą pašildyti? Valgysite su vaniliniais ledais?

Gerai, septyniasdešimt penki papildomi atsilenkimai.

— Taip, panele. Nepažįstu tokio stipruolio, kuris galėtų atsisakyti. Jeigu pyragas bus toks skanus, kokį įsivaizduoju jūsų klausydamasis, čia užsuksiu kasdien, kol viešėsiu šiame mieste.

— Taip ir bus. Turistaujate? — paklausė ji kone tokiu pat smagiu tonu kaip Saulė.

Rolandas jai išdėstė tą patį ir net parodė kelias namo su freskomis nuotraukas.

— Niekada nežinai, ką ji dar sumanys nutapyti. Ir nuotraukos gražios.

— Dėkoju.

— Perduosiu jūsų užsakymą.

Laukdamas jis siurbčiojo kavą, kaip tikras turistas vartė kelionių vadovą. Padavėja atnešė didžiulį gabalą pyrago su gražiai tirpstančiais ledais, lašančiais nuo gundančiai apskrudusios plutelės.

— Ir skamba maloniai, ir atrodo gražiai, — Rolandas atsignybo šakute kąsnelį. — O skonis — dar geresnis. Ačiū, Kim.

— Į sveikatą. — Kim pažvelgė per petį, Rolandas taip pat; į užkandinę įėjo Bruksas. — Sveikas, viršininke! — Kai Kim mostelėjo į gardelį tiesiai priešais Rolandą, šis nutarė padvigubinti jai arbatpinigius.

— Tik kavos.

— Tu dar negirdėjai apie vyšnių pyragą. Išmintingi žmonės sakė, kad niekas neįstengtų jo atsisakyti, — kalbėdama ji pamirksėjo Rolandui, o jis kilstelėjo šakutę su pasmeigtu kąsniu, lyg sakydamas tostą.

— Dabar smaguriaudamas nepajusčiau jokio malonumo. Advokatai...

— Oi, branguti, tada prie pyrago reikėtų dviejų kaušelių vanilinių ledų.

— Kitą kartą. Atėjau išgerti puodelio geros kavos ir ramiai peržvelgti užrašų.

— Tada gerai. Advokatai Bleiko? — pildama kavą klausinėjo Kim.

— Visai nauji. Harį atleido. Tarp mūsų kalbant, man atrodo, kad dabar jis šoka iš džiaugsmo. Bleikas nusamdė firmą iš šiaurės.

— Advokatai jankiai? — Kim pašaipiai perkreipė lūpas. — Nereikėtų stebėtis.

— Kaip sako Džonas Simpsonas, bylą nagrinės Armani kostiumai ir Louis Vuitton portfeliai. Pasikeitimų labai daug. Jie nori keisti ir bylos nagrinėjimo vietą. Teisėjui advokatai nepatinka, tai jau šis tas.

— Norima jį iš čia išvežti — toliau nuo vietų, kur žmonės kuo puikiausiai žino, kas per vienas tas Bleiko vaikis.

— Nekaltinu jų. Ar čia, ar Plutono planetoje, faktas lieka faktu. Tik bėda, kad teismo salėje faktų ne visada pakanka.

Žengusi žingsnelį atgal Kim trinktelėjo abiem kumščiais per šlaunis.

— Tikiuosi, nemanai, kad jis išsisuks? Tik ne po to, ką padarė.

— Nemanau, nes jei šįkart jis išeis švilpaudamas, kitą kartą, visa širdimi jaučiu, ką nors tikrai užmuš.

— Jėzau, Bruksai...

— Atleisk, — Bruksas pasitrynė nuvargusias akis. — Bjaurią nuotaiką turėjau palikti savo kabinete.

— Pasėdėk ir išgerk kavos, nesileisk taip prislegiamas, — Kim pasilenkė ir pakštelėjo jam į viršugalvį. — Atlikai savo darbą, ir visi tai žino. Daugiau nieko ir negali, tik dirbti savo darbą.

— Na, lyg ir taip. Kad ir kaip būtų... tik kavos.

— Jeigu panorėsi dar ko nors, šūktelėk, — purtydama galvą Kim nuėjo; praeidama pro Rolando stalelį ji papildė jo kavos puoduką.

Rolandas sėdėjo susimąstęs. Visi policininko žodžiai jam nuskambėjo kaip gryniausia tiesa. Jis ir pats negalėjo pakęsti kai kurių policijos darbo „bjaurasčių“, bet, kaip sakė nuostabioji ir išmintingoji Kim, nieko daugiau ir negali, tik dirbti savo darbą.

O Rolando darbas — rasti ką nors, kas galėtų nusverti svarstykles jo kliento pusėn.

Jis vos nepaspringo pyragu išvydęs, jo manymu, įeinančią kažkokią viziją.

Puikiai žinojo, kad mažuose pietiniuose miesteliuose galima sutikti tikrų gražuolių; asmeniškai Rolandui atrodė, kad pietietės moterys puoselėja grožį kaip rožes šiltnamyje. Gal tam grožiui padeda klimatas, gal oras, o gal galimybė dėvėti plonas vasarines sukneles, kokią dabar ir vilkėjo netikėtai pasirodžiusi vizija. Galbūt grožiui padeda lėtesnis gyvenimo tempas, o gal motinos dukroms perduoda kokias nors paslaptis.

Kad ir kas tai būtų, akivaizdu, kad veikia.

Rolandas mylėjo savo žmoną ir per dvylika bendro gyvenimo metų — jie susituokę kiek daugiau nei dešimtmetį — nebuvo nuklydęs į šoną. Bet kartkartėmis vyrui galima truputį pafantazuoti, ypač kai jo horizonte pasirodo grakšti ir turbūt seksualiausia kada nors žemėje gimusi moteris.

Ji priplaukė tiesiai prie Glisono gardelio ir prisėdo šalia, priglusdama kaip tirpstantis sviestas ant šilto skrebučio.

— Netinkamas metas, Silbe.

Rolando pasaulyje Silbei visada būtų tinkamas metas.

— Aš tik norėčiau tavęs šio to paklausti. Neketinu stengtis tavęs susigrąžinti ar šiaip ko... Kovo mėnesį jau pasimokiau.

— Malonu girdėti, bet vis tiek dabar netinkamas metas.

— Atrodai labai įsitempęs, pavargęs, nusigalavęs. Man labai gaila. Kažkada buvom draugai.

Bruksui nieko neatsakius Silbė nusuko žvilgsnį ir atsiduso subanguodama žaviomis krūtimis.

— Sakyčiau, draugai nebuvom, ir dėl to turbūt kalta aš. Nuo tada, kai taip prieš tave nusižeminau, daug mąsčiau.

— Nekalbėkime apie tai.

— Lengva tau sakyti, kai ne tu stovėjai prieš mane nuogas.

Rolandas pasijuto seksualiai susijaudinęs ir mintyse atsiprašė žmonos.

— Tai buvo klaida; pats kaltas, kad su tavimi nepasikalbėjau. Tu gailiesi. Aš gailiuosi. Pamirškim.

— Nepamiršiu, kol neišsiaiškinsiu.

— Ko neišsiaiškinsi?

— Kodėl ji, o ne aš? Štai ir viskas. Turiu sužinoti, kodėl tu nori būti su Abigailė Louveri — juk visi žino, kad jūs pora, — ir nenori būti su manimi.

Ir Rolandas norėjo šitai sužinoti; ne tik dėl kliento. Jis matė Louveri nuotrauką; taip, ji tikrai patraukli. Miela, gal net graži, kaip pažiūrėsi... Bet palyginus ją ir stulbinančią Silbę?.. Taip, tikrai ne vyšnių pyragas.

— Net nežinau, kaip tau atsakyti.

— Pasakyk tiesą. Ar lovoje ji už mane geresnė?

— Jėzau Kristau...

— Nekorektiškas klausimas, — neramiai mostelėjusi ranka Silbė permetė per petį nuostabių plaukų sruogą. — Nors apie tai galvojau, nenorėjau klausti. Tu tik pasakyk ką nors, kad suprasčiau.