Нора Робертс - Liudininkė

— Tikrai?

— Taip. Ir dar sukūriau kompiuterinį žaidimą; tiesą sakant, trijų žaidimų seriją. Tas darbas buvo dar pelningesnis.

— Kokį žaidimą?

— Jis pavadintas „Gatvės karai“. Atlikusi tyrimus padariau išvadą, kad kompiuterinius žaidimus dažniausiai žaidžia vyriškos lyties atstovai, kad jiems patinka mūšiai, karai. Aš...

— Žaidžiau tą žaidimą, — prisimerkęs Bruksas dūrė į ją pirštu. — Kai iš Liti Roko grįžau namo, mudu su Rasų žaisdavome turnyrinius maratonus. Žaidimas labai kruvinas ir žiaurus. Ir tikrai šaunus.

— Mano nusižiūrėtai auditorijai patinka žiaurūs ir kruvini žaidimai. Taip pat svarbu, kad jų būtų trys. Jeigu pirmasis sulauks populiarumo, potenciali auditorija panorės tęsinio ir už jį mokės. Man pavyko už nemenką sumą parduoti iš karto trijų dalių paketą. Turint galvoje mano padėtį, taip atrodė paprasčiau nei sudarant autorinę sutartį.

— Ar tu turtinga?

— Taip. Turiu daug pinigų, prie kurių nuolat pridedu lėšas, gaunamas už dabartinį darbą.

Bruksas jai nusišypsojo.

— Man patinka turtingos merginos.

— Niekada nebuvau kieno nors mergina.

— Na, tai būsi mano. Nes esi turtinga.

Bruksas ją pralinksmino.

— Sakei, kad myli mane, dar nežinodamas, jog esu turtinga. Turint pinigų ne taip sudėtinga persikelti kitur, jei reikia, paprasčiau susitarti dėl privataus transporto, lengviau įsikurti naujoje vietoje ir apsaugoti namus. Vogti nenorėjau.

— Būtum galėjusi?

— O, taip, žinoma. Buvau įsilaužusi į Kosgrouvo ir Kigano banko sąskaitas, radau, kaip supratau, Volkovų pervestas sumas. Būčiau galėjusi tuos pinigus perpumpuoti sau. Galėjau perpumpuoti net ir iš pačių Volkovų sąskaitų.

— Palauk, — dabar Bruksas pakėlė ranką. — Tu įsilaužei į Volkovų tinklą?

— Taip. Viską paaiškinsiu. Uždirbtus pinigus skirtingomis pavardėmis pervedžiau į skirtingas sąskaitas. Taip jaučiausi saugiau, man buvo ramiau dėl pinigų ir dėl iki tol sukauptos informacijos. Norėjau laimėti laiko. Pradėjau domėtis viena FTB agente. Prieš užmegzdama kokį nors ryšį, norėjau bent metus ją pasekti, pastudijuoti jos bylas, ataskaitas, vertinimus ir analizę. Persikėliau į Niujorką. Ten jaučiausi saugi. Ten tiek daug žmonių, visi tokie užimti... Per daug užimti, kad kreiptų į mane dėmesį. Galima sakyti, tada galėjau darbuotis neišeidama iš savojo smiltakmenio namo.

Abigailė ilgesingai nuklydo į prisiminimus.

— Soho rajone turėjau labai mielą namą. Ten apsigyvenusi pradėjau svarstyti, ar nevertėtų įsigyti šuns. Kad būtų saugiau ir linksmiau. Tada ėmiausi apsaugos sistemų verslo ir turėjau bendrauti su klientais akis į akį. Važiuodavau pas juos, įvertindavau jų turimą sistemą, aiškindavausi, ko jiems reikia.

— Kada taip buvo?

— Niujorke gyvenau prieš šešerius metus. Tada man buvo dvidešimt treji, nors pagal tapatybės kortelę — dvidešimt šešeri. Tokiais atvejais geriau būti vyresnei. Pradėjau nuo visai smulkių dalykų — kurdavau ir įdiegdavau apsaugos sistemas namams, smulkiesiems verslininkams, apsaugodavau verslininkų tinklalapius. Turėjau pakankamai laiko saviems tyrimams. Tyrinėdama radau agentę, nujaučiau, kad tai ir yra toji, kurios man reikia. Norėjau to paties, ko ir būdama šešiolikos — draugų, santykių, normalaus gyvenimo. Ir dar norėjau padaryti tai, ką privalėjau padaryti Džiulės, Džono ar Terės atminimui. Niujorke gyvenau ilgiau nei metus; iki tol dar niekada nebuvau tiek užsibuvusi vienoje vietoje. Svarsčiau apie galimybę nusipirkti namą kaime, nes supratau, kad, nepaisant miesto patogumų, man mielesnė tyla ir ramybė. Tačiau Soho jaučiausi saugi; daug žmonių, judri vieta. Tada gavau pelningą užsakymą iš teisininkų firmos. Vienam pažįstamam buvau sukūrusi asmeninę apsaugos sistemą; jis mane ir rekomendavo. Tariau sau, kad pabūsiu dar šešis mėnesius. Pagyvensiu Niujorke, įvykdysiu naująjį užsakymą, tyrinėsiu toliau; jei dėl pasirinktos agentės neliks nė menkiausių abejonių, su ja susisieksiu ir pradėsiu veikti.

— Ir kas atsitiko?

— Jau buvau beveik pasirengusi. Baigiau darbą pagal sutartį, vėliau kreipėsi kitas užsakovas — vienas iš tos firmos klientų. Pirmoji mano korporacija... Darbas buvo geras, įkvepiantis, kupinas iššūkių. Buvau įsitikinusi, kad vėl pradedu gyventi. Kartą išėjau iš kliento pastato miesto centre, Hiustono gatvėje. Planavau, kaip grįšiu namo, persirengsiu, eisiu į parduotuvę, nusipirksiu butelį gero vyno ir atšvęsiu. Galvojau apie tai, kad jau kone baigiasi tie šeši mėnesiai, kad turėsiu susisiekti su savo agente. Svarsčiau, kaip įsigysiu šunį, kur norėčiau gyventi, kai vėl galėsiu gyventi iš tikrųjų. Mąsčiau apie viską, tik ne apie Volkovus. O jis išdygo tiesiai man prieš nosį.

— Kas?

— Ilja. Ilja Volkovas ir kitas vyriškis; kaip išsiaiškinau vėliau, tas kitas buvo jo pusbrolis. Jie išlipo iš automobilio man pasukus prie kelkraščio ketinant susistabdyti taksi. Kone atsitrenkiau į jį. Toks miestas, tiek žmonių, o aš kone atsitrenkiau į žmogų, nuo kurio beveik aštuonerius metus bėgau. Jis pažvelgė tiesiai man į akis, ir aš sustingau taip, kaip tą naktį terasoje. Jis nusišypsojo; turbūt taip šypsosi vyras, pamatęs į jį spoksančią moterį. Jis mane pažino, ir šypsena išblėso.

— Jis tave pažino? Neabejoji?

— Jis ištarė mano vardą. „Liza, štai ir tu.“ Jis ištiesė ranką, vos nepaėmė man už parankės. Jo pirštai jau lietė mano rankovę, bet aš atšokau ir nubėgau. Jis pasileido paskui. Girdėjau jį rėkiantį rusiškai, išgirdau, kaip nuo šaligatvio pajudėjo automobilis. Pamaniau, kad jis šaus man į nugarą arba sučiups ir įsitemps į automobilį.

Abigailė prispaudė prie krūtinės delną ir perbraukė per kairę krūtinės pusę, nes dabar širdis daužėsi taip, kaip tądien Niujorke.

— Išbėgau į gatvę. Buvau kaip pamišusi; manęs vos nepartrenkė. Bet man tai nerūpėjo. Kad ir kas nutiktų, blogiau jau nebus. Pamečiau batus. Ir vėl, kaip tą naktį, bėgau basa. Tik šįkart buvau sumanesnė. Iš pradžių puoliau į paniką, bet buvau geriau pasirengusi. Žinojau gatves; gerokai atsiplėšiau išbėgusi į važiuojamąją gatvės dalį; Iljos vairuotojas toje vietoje negalėjo apsisukti. Nežinau, kaip toli buvau nubėgusi, kai suvokiau, kad pasprukau. Įlipau į autobusą, paskui susistabdžiau taksi.

Dabar jau per šilta, pamanė Abigailė ir nuėjo praverti lango.

— Buvau be batų, bet, kaip man atrodė, niekas nekreipė į tai dėmesio, niekas nė nepastebėjo. Tai ir yra didelio miesto privalumas.

— Turbūt esu kaimietis, nes man šitai nepanašu į privalumą.

— Tądien buvo privalumas. Grįžusi namo išsitraukiau kelioninį krepšį. Man vėl teks bėgti pasiėmus tik krepšį, bet pamažu nusiraminau, susikroviau viską, ko, įsivaizdavau, galėtų prireikti. Nenumaniau, kiek turiu laiko. Jeigu jis matė, iš kurio pastato išėjau, jei jam pavyks išsiaiškinti, kokia pavarde dabar gyvenu, jeigu sužinos mano adresą... Garaže turėjau kita pavarde registruotą automobilį. Man atrodė, kad toks sumanymas vertas papildomų išlaidų. Viskas pasiteisino. Paskambinau į privačią automobilių nuomos tarnybą, jie mane nuvežė į garažą. Jie galėjo mane susekti, bet juk viskam reikia laiko. Kol jie apsisuks, mano jau ir pėdos bus ataušusios, būsiu nusipirkusi naują automobilį, pasikeitusi tapatybės kortelę.

— Kur važiavai?

— Gyvenau ant ratų ištisas savaites. Apsistodavau moteliuose, mokėdavau grynaisiais. Tikrindavau Iljos elektroninį paštą. Sužinojau, kad manęs jie nesėkmingai ieškojo kelias dienas. Pasirodo, man nė nereikėjo taip skubiai bėgti. Jiems nepavyko manęs susekti, kai dingau iš savojo smiltakmenio namo. Niekas nematė manęs išvažiuojančios, niekas neatkreipė į mane jokio dėmesio. Bet aš pasimokiau. Jau buvau praradusi budrumą. Leidau sau planuoti normalų gyvenimą, net ketinau tokį pradėti. Jie niekada nesiliaus manęs persekioti, todėl turėjau su viskuo susitaikyti. Turėjau daryti viską, kad būtų pasiektas teisingumas vardan Džono ir Terės, vardan Džiulės.