Нора Робертс - Liudininkė

Rolandas pasitikrino, ar turi fotoaparatą, diktofoną, bloknotą ir įrankį spynoms atrakinti. Tada mobiliuoju paskambino žmonai pranešti, jog atvyko saugiai ir patogiai.

Pasakė apgailestaująs, kad jos nėra šalia; jis kalbėjo nuoširdžiai. Viešbučio kambaryje stovėjo karališko dydžio lova. Pastojusi Džena pavirto sekso bomba.

Susiruošęs į pirmą žygį po miestą jis pažadėjo sau būtinai čia sugrįžti su jau pagimdžiusia Džena; jos tėvai vis dar neatsidžiaugė anūkais ir tikrai sutiks pagloboti visus tris ilgąjį savaitgalį.

Rolandas persimetė per petį fotoaparato dėklą ir ant kaklo pasikabino Nikon , parištą pacifistų ženklais išmargintu dirželiu. Apsimovęs šortus, apsiavęs sportinius aulinukus ir apsivilkęs marškinėlius su užrašu R. E. M., jis užsidėjo akinius nuo saulės ir pažvelgė į veidrodį.

Iš ryto tyčia nenusiskuto; jo manymu, kelių dienų šereliai tik dar labiau stiprino kuriamą įvaizdį. Rolandui patiko laisvi personažai; galėdamas rinktis, jis į tokius ir įsikūnydavo. Natūralu, paprasta...

Jis įsivaizdavo esąs gražus vyriokas. Galėjo prakalbinti bet ką ir taukšti apie ką tik nori, o šis gebėjimas buvo gyvybiškai svarbus kaip ir kompiuteris. Taip, atrodo neprastai, pamanė jis prie viso kostiumo pridėdamas dar ir sportinę kepurėlę su užrašu Greenpeace.

Vis dėlto jis jau buvo bepradedąs nerimauti dėl plinkančio pakaušio. Vos dvejais metais vyresnis brolis — Rolandui buvo trisdešimt ketveri — jau švietė kumščio dydžio plike.

Paskubomis jis sumetė, kad gal ir vertėtų pavartoti vaistų nuo plikimo — kodėl nepasinaudojus prevencinėmis priemonėmis, ir išėjo iš kambario.

Jis apsigyveno viršutiniame aukšte esančiame kambaryje, nors dėl statybininkų keliamo triukšmo administratorius siūlė kitą numerį. Rolandas nepaisė įspėjimų ir galimų nepatogumų. Gyvendamas ten, kur nusprendė, jis galės atidžiau apžiūrėti numerį, kurio jo kliento sūnus tikrai nenuniokojo, jei tikėtum tais aukščiausios klasės šikniais.

Rolandas nužingsniavo koridoriumi ir pamatė uždarytas duris su prikabintu rašteliu, kuriuo buvo atsiprašoma už nepatogumus, susijusius su nenumatytais remonto darbais. Iš už durų sklindantys prislopinti garsai nepriminė statybininkų keliamo triukšmo — veikiau tik demonstruojama, kad dirbama.

Jis viską patikrins vėliau, kai aplink nesisukios tiek daug personalo ir darbininkų.

Vyriškis nutarė leistis žemyn laiptais, nes šiek tiek nerimavo ir dėl kiek per daug atsikišusio vidutinio amžiaus pilvuko; galiausiai išėjo laukan, į kaitrą.

Mažas gražus miestelis, mąstė jis. Dženai patiktų — krautuvėlės, meno dirbiniai. Prieš išvykstant reikėtų ką nors išrinkti jai ir vaikams, taip pat ir tam bevardžiui dar nepažįstamam netikėtumui.

Daug turistų, pamanė Rolandas. Vyrukas su fotoaparatu kuo puikiausiai prie jų dera. Jis padarė kelias viešbučio nuotraukas, stambiu planu nufotografavo nuniokoto kambario langą, kruopščiai uždengtą užuolaidomis.

Rolandas mokėjo fotografuoti. Baigęs privataus seklio darbą ir išėjęs į pensiją jis ketino imtis rimtai fotografuoti. Dabar Rolandas ramiai vaikštinėjo, kartkartėmis pasirinkdavo tinkamą kadrą, prisitaikydavo, nufotografuodavo. Įdomus langas, viskio statinaitėje pasodintos gėlės... Atsitiktinio praeivio akiai jis pasirodytų kaip eilinis be konkretaus tikslo vaikštinėjantis žmogus.

Tačiau mintyse buvo įsirėžę konkretūs adresai. Į Louveri namus reikės važiuoti, bet pro policijos nuovados viršininko namus ir namą, kuriame tebegyveno jo tėvai, jis praeis vaikštinėdamas. Dabar jam reikia įsijausti į miesto gyvenimą, į jo žmones, mąstė Rolandas ir kurį laiką apžiūrinėjo virš užkandinės įrengto Brukso Glisono buto langus.

Jis pastebėjo, kad užuolaidos atitrauktos. Čia nėra ko žiūrėti. Rolandas apėjo aplink namą, kelis kartus nufotografavo gėlių vazonus, apžiūrėjo galinį įėjimą.

Užraktai patikimi, bet nieko ypatinga, dėl ko norėtųsi pašniukštinėti būstą iš vidaus. Jeigu tik bus įmanoma, jis mėgins to išvengti.

Rankose laikydamas viešbučio maloniai dovanotą miesto planą, Rolandas patraukė šaligatviu.

Pakerėtas ir nustebintas jis sustojo prie freskomis ištapyto namo. Pasitikslinęs adresą įsitikino, kad tai policijos nuovados viršininko tėvų namas. Rolandas jau anksčiau buvo surinkęs šiek tiek informacijos ir žinojo, kad viršininko motina — dailininkė, o tėvas — vidurinės mokyklos mokytojas.

Jis numanė, kad vaivorykštine skarele plaukus persirišusi ir dažais aptaškytu kombinezonu apsirengusi moteris, stovinti ant pastolių, ir yra jo tyrimų objekto motina.

Prie pastolių pasaitėliu pririštas šunytis snaudė susirangęs namo šešėlyje.

Ne tiek paklusdamas susikurtam įvaizdžiui, kiek nuoširdžiai susidomėjęs Rolandas padarė kelias nuotraukas ir priėjo arčiau. Jam žengus į kiemą, pradėjo amsėti nubudęs šunytis.

Moteris pažvelgė nuo pastolių žemyn. Pakreipusi galvą ji paklausė:

— Gal reikia pagalbos?

— Atleiskit, kad trukdau. Ėjau pro šalį ir... tiesiog nuostabu. Ar tai jūs viską nutapėte?

— Taip. Turistaujate?

— Atvažiavau kelioms dienoms. Aš — fotografas, Ozarke praleisiu kelias savaites. Norėčiau padaryti vientisą seriją nuotraukų.

— Čia jums netrūks tinkamų fotografuoti objektų. Gerai, Platonai, jau ateinu.

Ji mikliai nulipo ir atrišo šunelį, kuris akimirksniu pripuolė prie Rolando ir ėmė jį uostinėti.

— Geras šunelis, — Rolandas pasilenkė norėdamas paglostyti šunį. — Turbūt jį pažadinau.

— Kaip matote, jis — aršus sarginis šuo. Saulė O’Hara, — pridūrė ji ištiesdama dažais išteptą ranką.

— Rolandas Babetas. Ar neprieštarausite, jei padarysiu kelias šio namo nuotraukas? Namas nuostabus.

— Fotografuokite. Iš kur jūs, Rolandai?

— Iš Liti Roko.

— Kelerius metus ten gyveno mano sūnus. Jis buvo policijos tyrėjas. Bruksas Glisonas.

— Nepasakyčiau, kad man ta pavardė girdėta; stengiuosi neprisidaryti bėdų.

Saulė nusišypsojo kartu su juo.

— Tai gerai, nes dabar jis dirba šio miesto policijos nuovados viršininku.

— Miestas man pasirodė labai mielas. Manau, jis čia nepersidirba.

— Oi, nuolat nutinka tai šis, tai tas... Kur apsistojote?

— Dabar gyvenu kaip tikras švaistūnas, nes kitą kelionės dalį ketinu gyventi palapinėje. Apsistojau Ozarko viešbutyje.

— Geriau nė nesugalvosi; šis viešbutis — ryškiausias brangakmenis visoje Bikfordo lobių skrynioje. Prieš kelias dienas ten nutiko tokia bėda. Miesto chuliganas ir du jo pakalikai nuniokojo geriausią Ozarko viešbučio numerį.

— Ar tikrai? Aš apsigyvenau tame pačiame aukšte ir mane perspėjo, kad bus šiek tiek triukšminga, nes vyksta remonto darbai.

— Remontuoti teks daug. Turbūt panorėsite persikelti į kitą aukštą.

— Ai, man nelabai terūpi. Miegu kaip užmuštas, — bičiuliškai šnekučiuodamasis Rolandas nerūpestingai timptelėjo dirželį ir nuleido fotoaparatą. — Bet apgailestauju dėl ištikusios bėdos. Viešbutis tikrai gražus. Ir architektūra, ir kambarių apstatymas... Jautiesi kaip tikruose namuose su visais įmanomais patogumais. Kodėl jie viską sulaužė?

— Na, sakyčiau, yra žmonių, kuriems patinka laužyti.

— Kaip negerai. Turbūt ir mieluose mažuose miesteliuose netrūksta chuliganų. Čia viešėdamas stengsiuosi nepakliūti jam į akis.

— Dabar jis kalėjime ir turėtų ten dar pabūti. Pamatysite, kad dauguma čia gyvenančių žmonių labai draugiški. Esame priklausomi nuo turistų ir menininkų, tokių kaip jūs. Turite rimtą fotoaparatą...