Нора Робертс - Liudininkė

Esu įsilaužusi į Volkovų internetinį tinklą — matau jų elektroninius laiškus, bylas, net mobiliaisiais siunčiamas žinutes. Kai randu ką nors, mano manymu, vertinga, anonimiškai nutekinu duomenis pasirinktai FTB agentei; beje, ji man tikrai nekelia jokių įtarimų. Tik nežinau, kaip ilgai bus saugu su ja bendrauti. Jeigu Volkovų žmonės iki jos prisikas, iškart ją pašalins. Bet, logiškai mąstant, prieš pašalindami jie turėtų ja pasinaudoti, mėgindami susekti nutekinamos informacijos šaltinį. Gali būti dar blogiau. Jie gali ją kankinti, o ji nieko nepasakytų, nes tikrai nieko nežino. Aš liksiu saugi, o ji — ne. Ir tau nebus saugu, jei į visa tai įsitrauksi.

— Man atrodo, kad būtum gera policininkė, nesvarbu, ar tirtum kibernetinius nusikaltimus, ar kokius kitokius. Bet iš tikrųjų policininkas esu aš. O tu — tik turtinga policininko mergina.

— Nejuokauk. Jeigu jie kaip nors išsiaiškins, kad mudu kažkaip esame susiję, jie tave užmuš. Ir ne tik tave. Jie išžudys tavo šeimą — tavo mamą, tėvą, seseris, jų vaikus. Visus, kurie tau brangūs.

— Abigailė, pasirūpinsiu savo šeima. Sakyčiau, gal kurį laiką dar pabūk Abigailė, — jis perbraukė delnu jai per plaukus. — Kai viskas baigsis, pratinsiuosi prie Lizos.

— Niekada niekas nesibaigs.

— Klysti. Noriu, kad kai ką man pažadėtum, — norėdamas matyti akis, Bruksas kilstelėjo jos smakrą. — Norėčiau, jog pažadėtum, kad nuo manęs nebėgsi, kad nepabėgsi manydama, jog elgiesi taip, kaip geriausia man ir maniškiams.

— Nenoriu duoti pažado, kurį galiu sulaužyti.

— Duok žodį. Aš pasitikėsiu tavo žodžiu, o tu turėsi pasitikėti manuoju. Pažadėk, ko prašau, o aš pažadėsiu, kad niekada nieko nedarysiu tau nežinant ar be tavo pritarimo. Man nelengva tai žadėti, bet vis tiek pažadu.

— Pažadi, kad nieko nedarysi be mano sutikimo?

— Taip, pažadu. O dabar laukiu tavo pažado. Kad nepabėgsi.

— O kas, jei jie mane suras, kaip Niujorke surado Ilja?

— Jeigu tau teks bėgti, bėgsi pas mane.

— Tu kaip Džonas. Džoną jie užmušė.

— Nes jis nežinojo, kas ateina. Jeigu tu žiūrėdama man į akis pasakysi, jog esi rimtai sunerimusi manydama, kad rusų mafija infiltruosis į Bikfordo policijos poskyrį, mes pasiimsim Bertą, viską, ko galėtų prireikti, ir šįvakar pabėgsim. Tik pasakyk, kur bėgti.

— Aš taip nemanau.

— Gerai. Tada pažadėk.

— Tu nieko nedarysi prieš tai man nepasakęs. O aš nepabėgsiu, nepasakiusi tau.

— Manau, jau geriau. Šiam vakarui pakaks. Mums reikėtų pamiegoti. Apie viską pamąstysiu. Turiu daugiau klausimų, bet jie gali ir palaukti. O kai mažumėlę pamąstysiu, pasikalbėsime apie tai, ko toliau imsimės. Dabar jau „mes“. Tu nebe viena. Ir viena daugiau jau nebūsi.

Bruksas paguldė ją į lovą ir užgesinęs šviesą stipriai prisiglaudė.

— Štai. Dabar gerai. O gal ir paklausiu vieno klausimėlio dabar pat.

— Klausk.

— Ar tu įsilaužei ir į mūsų nuovados sistemą?

Abigailė atsiduso, bet tamsoje nepamatė Brukso šypsnio tą atodūsį išgirdus.

— Man atrodė svarbu išsiaiškinti visas smulkmenas apie vietinę teisėsaugą. Jūsų tinklo apsauga nėra labai patikima.

— Gal man reikėtų pasikalbėti su specialistais, kad jie tave pasamdytų visko sutvarkyti?

— Aš labai brangi. Bet, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms, galėčiau pasiūlyti nuolaidą nuo įprastų įkainių. — Ji vėl atsiduso. — O asmeninį tavo kompiuterį apsaugočiau veltui.

— Jėzau... — Bruksas ėmė juoktis. — Tu gali perskaityti mano asmenines elektronines žinutes ir visa kita?

— Atleisk. Tu vis vaikščiojai pas mane ir nuolat klausinėjai. Tu ieškojai apie mane informacijos. Na, tą informaciją pati tau ir perduodavau, bet vis tiek mane trikdydavai.

— Neabejoju.

— Turėtum būti atsargus ir nevadinti dabartinio mero šūdžium, nors ir susirašinėji su geru draugu. Niekada negali būti tikras, kas gali perskaityti tavo elektroninius laiškus.

— Jis ir yra Šūdžius, bet tavo žodžius įsidėmėsiu. — Bruksas pasuko galvą ir pabučiavo Abigailei į pakaušį. — Myliu tave.

Ji prigludo skruostu prie jo kaklo.

— Kaip gražiai skamba, kai guli lovoje, kai tamsu ir visur tylu.

— Todėl, kad tai — tiesa. Rytą irgi bus ta pati tiesa.

Abigailė užsimerkė ir išgirstais žodžiais skonėjosi taip, kaip Bruksas džiaugėsi ja. Ji tikėjosi, kad išaušus rytui tuos žodžius jis vėl pakartos.

Elžbieta

Teįvyksta teisingumas,

nors ir dangus grius.

Lordas Mansfildas

23

Rolandas Babetas Ozarko viešbutyje įsiregistravo pavasario popietę; buvo labai karšta, beveik kaip rugpjūtį. Atėjęs į kambarį, iš kurio atsivėrė kerintys vaizdai į kalnus, ant žvilgančio seno stalo jis padėjo nešiojamąjį kompiuterį. Vyras džiaugėsi viešbučio patogumais — nemokamu Wi-Fi ryšiu, plokščiaekranių televizoriumi, jo manymu, kruopščiai parinktais baldais ir puikiai veikiančiu dušu.

Labai daug laiko jis praleido dirbdamas pridvisusiuose moteliuose su išklerusiais dušais ir dvokiančio muilo atplaišomis prie praustuvų arba tiesiog automobilyje, kur tualetą jam atstojo paprastas stiklainis.

Štai koks tas privataus seklio gyvenimas.

Bet Rolandui toks gyvenimas patiko; patiko net pridvisę moteliai ir prišlapinti stiklainiai. Dvejus metus dirbęs policininku jis suprato, kad ne jam taisyklių ir reikalavimų sąvadai; nors pareigūnas jis tikrai buvo labai geras, todėl ir perėjo į Stubeno-Praiso tyrėjų biurą. Ten jis dirbo beveik dešimt metų, įrodė esąs patikimas, išradingas ir atkaklus. Biurui tokios savybės buvo labai priimtinos.

Jis džiaugėsi skiriamomis premijomis ir vylėsi už šį darbą gauti dar vieną.

Rolandas išsikrovė daiktus: išsiėmė šortus, kelnes, kelerius marškinėlius, megztinius ir aulinius batus. Babetas pasirinko nepriklausomo fotografo įvaizdį; taip apsirengęs galės vaikštinėti po miestą ir jo apylinkes, fotografuoti, šnekučiuotis su vietiniais gyventojais.

Klientas jam nepatiko. Rolando manymu, Linkolnas Bleikas — aukščiausios klasės šiknius, o Bleiko meilės vaisius — pūliuojantis skaudulys ant visuomenės užpakalio.

Bet darbas yra darbas, o Bleikas, būdamas aukščiausios klasės įkyruolis, landūnas ir intrigantas šiknius, gauna daug pajamų. Kai bosas liepė imtis šio darbo, Rolandas ir neatsikalbinėjo. Kaip nesiimsi, kai vienas vaikas lanko privačią mokyklą, kitas pradės lankyti rudenį, o pakeliui į šį pasaulį — koks netikėtumas! — dar ir trečias vaikelis.

Jis mylėjo savo šeimą; Stubeno-Praiso mokamas atlyginimas ir premijos garantavo gerą gyvenimą ir už paskolą įsigytą didelį keturių miegamųjų namą Vakarų Liti Roke.

Taigi, šiknius ar ne šiknius, bet klientas yra karalius. Jeigu Bleikas apie Abigailę Louveri nori sužinoti viską, kas tik įmanoma, ypač atkreiptinas dėmesys į nešvarius dalykėlius, Rolandas visut viską ir išsiaiškins. Tas pat pasakytina ir apie Bruksą Glisoną, Bikfordo policijos nuovados viršininką, kliento žodžiais tariant, Louveri meilužį.

Klientas tvirtino, kad du sekamieji, taip pat ir Konrojai, šio viešbučio su labai gražiais vaizdais pro langus ir visais patogumais savininkai, pričiupo jo sūnų norėdami išlupti pinigų. Bleikas labai aršiai ir garsiai paneigė, kad jo berniukas nuniokojo geriausią viešbučio numerį; jis taip pat neužpuolė Raselo Konrojaus ir grasindamas peiliu nesikėsino į policijos nuovados viršininką.

Rolando Babeto neapkvailinsi; jis visa širdimi, bet tyliai tikėjo, kad toji piktžaizdė padarė viską, kuo buvo kaltinamas, ir dar daugiau. Bet jis dirbs savo darbą, užsidirbs atlygį. Ir apmokės visas sąskaitas.