Нора Робертс - Liudininkė

— Su ja būdamas jaučiuosi laimingas. Jaučiu, kad ten ir yra mano vieta, kad ten ir noriu būti. Man ten būnant atrodo, kad viskas prasminga. Silbe, nežinau, kodėl vienas žmogus pamilsta kitą. Tiesiog taip nutinka, ir viskas.

— Tu ją myli?

— Aš ją myliu.

Minutėlę ji sėdėjo įbedusi akis į stalą.

— Ar galėčiau atsigerti tavo kavos?

— Žinoma.

Silbė atsigėrė, susiraukė ir dar truputį gurkštelėjusi padėjo puodelį.

— Visada geri per saldžiai.

— Blogas įprotis.

— Ar kada nors mane mylėjai?

— Aš tavęs geidžiau. Buvo laikai, kai geidžiau tavęs lyg mirtinai išbadėjęs. Kai suėjome pirmą kartą, buvome per jauni, kad viską suprastume. O antrą kartą? Gal tada abu mėginome išsiaiškinti. Negalėjau suteikti tau laimės. Tu negalėjai suteikti laimės man. Ir viskas tada buvo beprasmiška.

— Tik ne seksas.

Bruksas prajuko.

— Gerai, tu teisi. Tačiau seksas, net ir labai geras seksas, negali būti pradžia, pabaiga ir viskas, kas yra tarp pradžios ir pabaigos.

— Maniau, kad tai supratau po pirmų savo skyrybų, bet turbūt nesupratau. O po antrųjų... Niekada nenorėjau būti moteris su dviejų skyrybų kupra.

Silbė nusigręžė ir pažvelgė pro didžiulį langą.

— Bet esu.

— Gal tau reikėtų apie tai galvoti kaip apie dvi santuokas. Man atrodo, kad žmonės, mėginantys tuoktis daugiau nei vieną kartą, yra optimistai.

— Optimistai, — puse lūpų nusijuokusi ji pastūmė Brukso puodelį su kava. — Gražiau skamba nei nevykėliai.

— Silbe, tu nesi nevykėlė.

— Na, lyg ir susitikinėju su Groveriu.

— Tu... ooo, — Bruksas pakėlė puodelį ir nugurgė mauką kavos. — Gerai.

— Žinau, jis ne to tipo, į kurį paprastai nusitaikau — nėra gražus, su pilvuku. Bet jis kažin koks mielas. Ir tu buvai mielas, bet tada to neįvertinau. O jo mielumą vertinu. Mes dar kartu nemiegam, bet leisdama laiką su juo gerai jaučiuosi. Pati sau atrodau geresnė. Sakyčiau, mes su juo tokie draugai, kokie su tavimi niekada nebuvome.

— Tai gerai.

— Su juo jaučiuosi laiminga, nors niekada to nesitikėjau. Manau, išsiaiškinsiu, ar apskritai galiu būti laiminga.

— Tikiu, kad gali.

— Ir aš tikiu, — Silbė išėjo iš gardelio. — Nemanau, kad jau esu pasirengusi pasakyti, jog viliuosi, kad būsi laimingas su Abigailė Louveri, bet jau tam kaupiuosi.

— Gera pradžia.

— Iki, pasimatysim.

Silbė išplaukė. Rolandas nutarė, kad dabar tikrai turės daug ką apmąstyti bet, kadangi pyragą jau suvalgė, apmąstymams teks pasirinkti kitą vietą. Kad ir kaip ten būtų, Glisonas jau irgi kilo išeiti, ant stalo palikęs pinigus už kavą.

Gal jis nuvažiuos apžiūrėti Louveri namų, pasigrožės apylinkėmis...

Šiek tiek nusiraminusi Abigailė internete skaitinėjo receptus. Skaitinėdama mažiau nerimavo. Kone visai pamiršdavo nerimą. Ji žinojo, kad pas ją atvažiavęs Bruksas norės pasikalbėti apie tai, ką jie darys toliau.

Ji dirbo, tvarkė skalbinius, dirbo, ravėjo daržą, dirbo, skaitinėjo receptus. Niekaip negalėjo nurimti, susitelkti ir ramiai imtis vieno kurio darbo.

Visai į ją nepanašu.

Abigailė norėjo, kad jis greičiau atvažiuotų.

Ji norėjo būti viena.

Ji troško išsiaiškinti, ko nori iš tikrųjų. Negalėjo pakęsti tokio neapsisprendimo, tokio graužiančio nerimo. Šitaip nieko dora nenuveikusi.

Išgirdusi signalizaciją ji pasisuko su visa kėde neabejodama, kad Bruksui — ar bet kam kitam — papasakota istorija prie jos durų jau atvedė Volkovus.

Nelogiška. Tiesą sakant, absurdiška, prisipažino Abigailė, bet ekrane žiūrėdama į vyriškį su sportine kepuraite ji pajuto, kaip smarkiai pradėjo daužytis širdis.

Geras fotoaparatas, atkreipė dėmesį ji. Aulinukai gerokai nudėvėti. Kuprinė.

Žygeivis ar turistas, kuris nekreipdamas dėmesio į riboženklius įžengė į jos valdas. Tikriausiai taip ir bus.

Kai vyriškis išsiėmė žiūronus ir nukreipė juos į namelį, Abigailė dar labiau sunerimo.

Kas jis? Ką jis čia veikia?

Eina arčiau. Dar arčiau.

Jis vėl sustojo, nužvelgė apylinkes pakėlęs žiūronus, iš lėto sukiodamasis; Abigailei pasirodė, kad pro žiūronus jis žiūri tiesiai į vieną iš jos kamerų. Paskui jis žingsniavo toliau, sukdamas ratą.

Žmogus nusiėmė kepuraitę, perbraukė ranka per plaukus, išsiėmė vandens butelį ir godžiai atsigėrė. Įkišęs į kišenę ranką išsitraukė kompasą, žengė žingsnį ir suklupo. Nesugraibęs kompaso vyriškis jį išmetė. Abigailė matė, kaip lenkiantis kompaso sukrutėjo žmogaus lūpos.

Paėmęs kompasą vyriškis jį pakratė, pakėlė veidą į dangų, atsisėdo ant žemės ir įbedė į kelius galvą.

Prieš atsistodamas jis kelias minutes taip pasėdėjo. Nusišluostęs veidą patraukė trobelės link.

Pasitikrinusi, ar turi ginklą, Abigailė išsivedė į kiemą šunį ir apėjo aplink namą.

Ji girdėjo, kaip jis ateina. Nepasakytum, kad sėlina vogčiomis, svarstė ji; žmogus kažką murmėjo panosėje, tankiai ir sunkiai alsavo. Stovėdama už šiltnamio matė jį ateinantį, o kai priėjo prie galinių durų, Abigailė labai aiškiai išgirdo jį sakantį „ačiū Dievui“.

Jis pasibeldė, nubraukė nuo kaktos prakaitą ir laukė. Žmogus pabeldė dar kartą, tik dabar jau stipriau.

— Sveiki! Ar yra kas nors? Labai prašau, būkit...

Jis nužingsniavo priebučiu, pridėjęs prie stiklo delnus, pažvelgė vidun.

Tada priėjo šuns lydima Abigailė.

— Ko norite?

Žmogus pašoko kaip triušis ir atsigręžė.

— Jėzau, jūs taip mane išgąsdinote... — Pamatęs pistoletą jis išpūtė akis ir pakėlė rankas. — Jėzau, tik nešaukite. Aš pasiklydau. Pasiklydau. Ieškau kelio prie savo automobilio.

— Ką veikėte miške, mano valdose? Juk aiškiai parašyta.

— Atsiprašau. Atsiprašau. Aš fotografavau. Esu fotografas. Norėjau padaryti kelias nuotraukas, pajusti šių apylinkių dvasią; užsižiopsojau, nukeliavau toliau nei ketinau. Atsiprašau. Turėjau atsižvelgti į ženklą „Eiti draudžiama“. Galite iškviesti policiją. Tik nešaukite. Aš... Mano vardas Rolandas Babetas. Apsistojau Ozarko viešbutyje. Galite patikrinti.

— Nusiimkite kuprinę, padėkite ant žemės ir atsitraukite.

— Gerai, būtinai.

Jis neturėjo ginklo; Abigailė jį matė iš visų pusių ir ginklą būtų pastebėjusi. Bet gali būti, kad kažką atsinešė kuprinėje.

— Galite tą kuprinę pasilikti, — pasakė jis nuleisdamas ją ant žemės. — Ten yra ir mano piniginė. Galite pasiimti pinigus.

— Man nereikia jūsų pinigų.

— Paklausykite, paklausykite, aš pasiklydau. Numečiau kompasą, ir jis sugedo. Su žiūronais stebėdamas apylinkes pamačiau jūsų namą. Atėjau prašyti pagalbos. Iškvieskite policiją.

— Kur palikote automobilį?

— Jeigu žinočiau, nebūčiau pasiklydęs. Nesu labai sumanus, — paskubėjo pridurti. — Išvažiavau iš Bikfordo, apie mylią važiavau pietų kryptimi, tada išsukau. Buvo labai geras apšvietimas, šešėliai... Norėjau nutraukti keletą vaizdų. Na, norėjau padaryti kelias nuotraukas, — kalbėjo jis, metęs dar vieną nerimo kupiną žvilgsnį į pistoletą.

— Turėtumėte gerbti privačią nuosavybę.

— Taip, jūs teisi. Tikrai labai atsiprašau.

Abigailė parodė pirštu.

— Jeigu eisite tuo taku, išeisite į kelią. Pasukite kairėn. Maždaug už ketvirčio mylios turėtumėte rasti savo automobilį.

— Gerai. Dėkoju. Aš tik...

— Pasiimkite kuprinę, — pasakė Abigailė, kai jis išėjo iš priebučio tuščiomis rankomis.