Нора Робертс - Liudininkė

— Gerai. — Jis pakėlė kuprinę žvilgsniu lakstydamas nuo Abigailės akių iki jos ginklo, iki šuns, o paskui — vėl nuo pradžių. — Ačiū.

— Nėra už ką.

Abigailė žiūrėjo, kaip jis eina ganėtinai sparčiu žingsniu, o paskui dingsta jai iš akių. Grįžusi vidun ji stebėjo kameros ekrane — jis kone ristele liuoksėjo taku pagrindinio kelio kryptimi, kas kelias minutes vis gręžiodamasis per petį.

Ji tą žmogų išgąsdino, pagalvojo Abigailė. Na, o jis išgąsdino ją. Vadinasi, lygiosios.

Rolandas kuo puikiausiai žinojo, kur paliko automobilĮ.

Tik jis nemanė, kad bus pasitiktas su ginklu. Taip pat nemanė pamatysiąs kameras. Žinojo, kad namuose ji įsirengusi signalizaciją, kad ten yra ir kamerų. Tik niekas neminėjo, kad kamerų yra ir toli miške.

Jeigu jis nebūtų laiku pastebėjęs kameros, būtų susimovęs ir netekęs darbo.

Ji apsigavo pamaniusi, jog mato išsigandusį pasiklydusį žygeivį. O kodėl gi jai neapsigauti? Jis tikrai išsigando. Louveri laikė Glock kaip žmogus, gerai išmanantis, kaip juo naudotis. Kaip žmogus, kuris nedelsdamas juo pasinaudotų.

Dabar, nebematydamas į save nukreipto vamzdžio, Rolandas galėjo tuo žavėtis.

Ir dar tas šuo... Jis žinojo apie šunį, bet, trauk velniai, nenumanė, kad tas gyvulys toks didžiulis.

O galinių durų užraktai... Patikimesnių nė nebūna, svarstė Rolandas mesdamas kuprinę ant galinės automobilio sėdynės. Jis velniškai gerai mokėjo atrakinėti visus užraktus, bet tokių spynų dar niekada nebuvo įveikęs. Blogiausia, kad jis niekaip neprasigaus pro kameras, nebent turėtų kokią nors patikimą įrangą.

Tokia galinga apsauga? Ji perlenkia lazdą.

Dabar pradėtas darbas Rolandui ėmė atrodyti daug įdomesnis. Kam reikia tokios apsaugos, tokio didelio šuns, Glock, tokio atsargumo?

Ji turi ką slėpti. Rolandui patiko atrasti tai, ką žmonės norėdavo paslėpti.

24

Bruksas žengė į virtuvę nešinas glėbiu baltų ramunių skaisčiai geltonais viduriukais ir odiniu kramtuku Bertui.

— Tu vėl man atnešei gėlių.

— Mano tėtis dovanoja mamai gėlių kartą ar du per savaitę; manau todėl, kad žiūrėdama į gėles ji pradeda šypsotis, kaip dabar tu.

— Nerimavau, jog kai šįvakar ateisi, viskas bus blogai, kad po viso to jausimės nejaukiai. O tu man atnešei ramunių...

— Vadinasi, gali liautis nerimavusi.

Gailėdamasi, kad neturi mažo dailaus ąsotėlio, Abigailė atsinešė vazą; ji prisiekė sau nusipirksianti ąsotėlį kitos kelionės į miestą metu.

— Kaskart, kai čia atvažiuoju, vis kas nors gardžiai kvepia, lygiai kaip ir tu.

— Kvepia rozmarinai, — vazoje dėliodama puokštę atsakė Abigailė. — Jie labai kvapnūs. Radau naują vištienos receptą ir norėjau išmėginti.

— Džiaugiuosi galėdamas būti tavo degustatorius.

— Prie vištienos labai tiktų Pouilly-Fume.

— Jeigu jau tu sakai... — jis nubraukė jai nuo kaktos plaukus ir pakuteno kaklą. — Kaip praėjo dienelė?

— Buvau labai nerami ir išsiblaškiusi, bet šiaip taip baigiau kai kuriuos darbus. Ir dar man sutrukdė pasiklydęs žygeivis — fotografas. Nesuprantu, kodėl žmonės negerbia privačios nuosavybės. Aplink tiek daug viešų vietų, kad tikrai nebūtina brautis į privačias valdas.

— Privačioje valdoje žolė visada žalesnė. Jis buvo prie tavo namų?

— Taip. Suveikė signalizacija, pamačiau jį ekrane. Jis nukrito ir sudaužė kompasą, o paskui, kaip supratau, pro žiūronus pamatė mano namelį.

Vyną pilstęs Bruksas sustingo.

— Pro žiūronus?

Abigailė patikrino, kaip kepa vištiena.

— Taip. Įdomu, ar žiūrėdamas pro žiūronus jis pamatė kamerą, bet atrodė, kad ieško kelio, tikėdamasis sulaukti pagalbos. Išėjau į kiemą, apėjau šiltnamį, kad jį užklupčiau iš už nugaros.

— Išėjai į kiemą, kai kažkoks nepažįstamas vyrukas buvo priėjęs prie tavo namų?

— Aš moku savimi pasirūpinti. Jau labai seniai to išmokau, nepamiršai? Jis buvo vienas. Turėjau pistoletą, su manimi buvo Bertas. Jis beldėsi, šaukė. Kai atėjau su ginklu, jis labai susijaudino.

Bruksas baigė pilstyti vyną ir nurijo didelį mauką.

— Taip, įsivaizduoju.

— Nenorėjau jo išgąsdinti. Jam nederėjo eiti į privačias valdas. Trumpai šio to jo paklausinėjau, paskui parodžiau, kur ieškoti automobilio, jeigu jis tiksliai man viską nupasakojo. Jis greitai pasišalino.

— Ginkluota moteris su didžiuliu šunimi? Būtų kvailas, jei nebūtų pasišalinęs. Ką jis čia veikė?

— Fotografavo. Jis sakė esąs Rolandas Babetas, apsistojęs Konrojų viešbutyje.

— Labai paprasta patikrinti, — Bruksas išsitraukė mobilųjį. — Kaip jis atrodė?

— Įpusėjęs ketvirtą dešimtį, kokių penkių pėdų ir dešimties ar vienuolikos colių ūgio, galėtų sverti maždaug šimtą septyniasdešimt svarų. Vidutinio kūno sudėjimo, šviesiai rudų plaukų, rudų akių, atsikišusiu smakru. Buvo užsidėjęs rudą kepuraitę su Greenpeace logotipu, vilkėjo juodais marškinėliais su užrašu R. E. M., rusvai žalsvos spalvos šortais ir žygeivio aulinukais. Nešėsi mėlyną kuprinę ir ant dirželio buvo pasikabinęs Nikon fotoaparatą. Dirželis buvo išmargintas pacifistų ženklais.

— Taip, būtum buvusi gera policininkė, — sutiko Bruksas. — Šiandieną jį mačiau užkandinėje. Vyšnių pyragas a la mode.

— Ką tai reiškia?

— Nieko. Įdomu. Kokiu laiku jis čia buvo?

— Signalizacija įsijungė aštuoniolika minučių po ketvirtos.

— Taip, tikrai įdomu. Užkandinėje jį mačiau prieš keturias. Mažiau nei po pusvalandžio jis jau atsidūrė čia.

Abigailė tvirčiau suspaudė vyno taurės kojelę.

— Tu manai, kad jie mane surado.

— Širdele, nejau jis tau pasirodė panašus į rusų mafijos atstovą? Nejau tai galėtų būti jų stilius — po miškus braidantis landus vyrukas?

— Ne, — Abigailė kiek lengviau atsipūtė. — Jis nebuvo ginkluotas. Na, bent jau prie savęs ginklo neturėjo. Volkovai nebūtų siuntę vieno beginklio vyriškio.

— Manau, turėtum jaustis saugi. — Vis dėlto jis turi būti budrus; Bruksas surinko numerį mobiliojo klaviatūra. — Sveika, Daria, kaip laikaisi? Aha. Pavasariniai persišaldymai gali pridaryti daug nemalonumų. Pailsėk. Taip, tikrai, toks jau tas metų laikas. Klausyk, ar turi svečią, užsiregistravusį Rolando Babeto pavarde? Ne bėda. Aha, hmmm. Taip, niekas negali būti apsaugotas. Aha, — jis pervertė akimis žiūrėdamas į Abigailę. — Taip, Rolandas Babetas. Kuriame numeryje apsistojęs? Klausyk, Daria, aš juk ne prašalaitis iš gatvės. Aš — policijos nuovados viršininkas. Tik noriu šį tą išsiaiškinti. Juk žinai, kad galiu paskambinti Rasui ir paklausti. Aha. Tikrai? Mhmm. Ne ne, jokių bėdų, įprasti darbai, ir tiek. Tai gydykis peršalimą, girdi? Iki.

Bruksas vėl paėmė vyno taurę.

— Daria gali plepėti be paliovos. Taip, jis ten apsistojęs. Paprašė kambario prie geriausio Ozarko viešbučio numerio, koridoriaus gale.

— Prie to numerio, kurį nuniokojo Džastinas Bleikas ir jo draugeliai?

— Prie to paties. Na, nejau nekeista, kad aš mačiau Babetą mieste, paskui jis atvažiuoja čia su fotoaparatu ir žiūronais, o įsikuria prie pat to nelemto numerio?

— Galėtų būti ir sutapimas, bet atrodo, kad viskas suplanuota tyčia.

— Geras žodis „suplanuota“. Ir suplanuota Bleiko, — šonu atsirėmęs į stalą Bruksas pakėlė vyno taurę. — Iš ko lažinamės, kad pakapstęs giliau išsiaiškinsiu, jog Rolandas Babetas — gerai apmokamas privatus seklys?