Нора Робертс - Liudininkė

Bruksui vairuojant Bertas elgėsi taip, kaip elgiasi visi automobiliu važiuojantys šunys — tupėjo ant galinės sėdynės pro langą iškišęs kvailokai prašieptą snukį; Abigailė darbavosi ant kelių pasidėjusi kompiuterį.

— Tavojo kapitono Ensono charakteristika nepriekaištinga.

— Jis geras policininkas.

Privalumas ar trūkumas? — svarstė Abigailė.

— Jeigu jis sutiks padėti, ar suprasi, kad sako tiesą?

— Taip. Patikėk.

— Tikiu. — Abigailė pažvelgė pro šoninį langą į lekiančius pakelės vaizdus. — Tikiu tavimi labiau nei esu kuo nors tikėjusi pastaruosius tuziną metų. Jeigu mums pasiseks, jei kiti manimi patikės, prasidės suėmimai, teismai, liudijimai. Bus prisimintos senos istorijos. Privalai tai suprasti.

— Galėtume gyventi kaip iki šiol, dar nevėlu atsisakyti sumanymo. Tačiau mes abu — manau, tikrai abu — nesijaustume ramiai ir patogiai. Būtume saugesni, bet ne ramesni.

— Ilgą laiką man ir buvo svarbiausia saugumas. — Abigailė pažvelgė į Bruksą stebėdamasi, kad vienas žmogus gali viską pakeisti. — Bet ne dabar. Vis dėlto nepakaks smogti Volkovų grupuotei ir ją išardyti. Kad jaustumėmės saugūs ir ramiai gyventume, privalome ją sunaikinti.

— Stengiamės.

— Turiu sumanymų. Bet kai kurie iš jų kiek prieštarauja įstatymams.

Abigailė sugavo Brukso lūpomis perbėgusį šypsnį.

— Nesistebiu. Ką turi galvoje?

— Jau esu šį tą sumaniusi, bet man reikia dar kartą viską apmąstyti. Techniniai dalykai...

Bruksas atsisukęs nužvelgė jos kompiuterį.

— Nuobodybė...

— Sutinku. Nuobodybė. Jeigu apsispręsime, man reikės dar daugiau laiko skirti sukurtoms programoms tobulinti. O dabar, beje, jei tavasis kapitonas sutiks, tau reikės nuspręsti, kaip komunikuosite. Kai tik jis šiuo klausimu susisieks su FTB, jie iškart jį suseks.

— Pakeliui sustosime ir nusipirksime kelis mobiliuosius telefonus. Kurį laiką mūsų niekas nesuseks.

— Gal ir taip.

Bruksas ištiesęs ranką suėmė jos delną.

— Vis tiek rasime išeitį.

Abigailė juo tikėjo. Beprasmiška, nelogiška taip elgtis, bet ji vis tiek juo tikėjo.

Bruksui įsukus į ramią gatvelę, nutūptą dailių namų, Abigailė vos tvardėsi. Seni lapoti medžiai, žalios vejos, langų stikluose atsispindintys žibintai...

Kapitonas Ensonas gali pamėginti ją suimti tuojau pat. Jis gali pareikalauti susisiekti su FTB žmonėmis.

Gali būti, kad jo nėra namie. Tada įtampa lyg ir turėtų atslūgti, bet ji patirtų dar daugiau streso.

Gali būti, kad jis...

— Nurimk, — pratarė Bruksas sustodamas priešais tvarkingą dviaukštį namą su garažu ir kieme augančiu gražiu raudonlapiu klevu.

— Neįmanoma.

Bruksas pasisuko taip, kad jų akys atsidurtų viename lygyje.

— Abigailė, pradedam ar viską metam? Tau rinktis.

— Pradedam, bet niekaip negaliu nurimti.

Jeigu jai tektų bėgti, negalėtų jam leisti bėgti kartu. Tikrai jam neleistų atsisakyti įprasto gyvenimo, šeimos ir susikurto pasaulio. Krepšyje turėjo atsarginius automobilio raktelius; jeigu būtinai reikės, ji išeis ir nuvažiuos. Jeigu taip nutiktų...

— Kad ir kas nutiktų, noriu, kad žinotum, jog pastarosios kelios savaitės buvo pačios gražiausios mano gyvenime. Būdama su tavimi pasikeičiau. Nuo šiol mano gyvenime viskas bus kitaip ir aš tuo džiaugiuosi.

— Mes nugalėsime, ir kelias į pergalę prasideda dabar.

— Gerai. — Paliepusi Bertui tupėti Abigailė išlipo iš automobilio.

Apėjęs automobilį Bruksas paėmė Abigailę už rankos. Ji iš paskutiniųjų stengėsi sutelkti mintis į šį jo prisilietimą, nes dabar širdis daužėsi kažkur galugerklyje.

Languose degė šviesa; Abigailė uodė pavasarį ir artėjančią vasarą — žolės, raukšlių, gvazdikų ir ankstyvųjų rožių aromatus... Ji juto besikaupiantį nerimą, kūju besidaužančią širdį; Bruksui pabeldus, ji sekundei užsimerkė.

Duris atidarė plačiapetis vyriškis žilstelėjusiais tamsiais plaukais, kiek praskydusiais ties smilkiniais. Jis vilkėjo žalsvai rusvomis kelnėmis ir mėlynais sportiniais marškiniais; į kišenėlę buvo įsikabinęs akinius skaityti.

Žmogus buvo basas; jam už nugaros Abigailė išgirdo atskambantį beisbolo varžybų komentatoriaus balsą.

Vyriškio akys buvo plieno mėlynumo, bet nušvitusi šypsena tą žvilgsnį sušildė.

— Prie mano slenksčio — viršininkas Glisonas, kalės vaikas...

— Gera jus matyti, kapitone.

— Kalės vaikas, — pakartojo Ensonas ir, žvilgsniu matuodamas Abigailę, viena ranka apsikabino Bruksą. — Ar supažindinsi su panele?

— Abigailė Louveri. Kapitonas Džo Ensonas.

— Malonu susipažinti, Abigailė. Vaje, kaip Nadina gailėsis pražiopsojusi tokį susitikimą. Mamos gimtadienio proga ji suorganizavo mergaičių vakarėlį sveikatingumo centre. Iki sekmadienio ji negrįš. Na, užeikit.

Didysis kambarys Abigailei pasirodė labai patogus ir jaukus; ant lentynos buvo išdėliotos įrėmintos šeimos nuotraukos, ant palangių — dailiuose vazonuose pasodinti kambariniai augalai.

— Sėdėjau svetainėje ir žiūrėjau rungtynes. Tuoj išjungsiu.

— Atleiskite, kad taip netikėtai užgriuvom.

— Nieko. Jau antrą vakarą leidžiu vienišas. Velniškai nuobodu. — Jis išėjo iš kambario; po kelių sekundžių komentatoriaus balsas nutilo ir iš svetainės paskui Ensoną ištipeno senas gelsvas labradoras. — Jis nieko bloga nedarys, — kreipėsi į Abigailę Ensonas.

— Man patinka šunys. Jo snukis labai protingas.

— Hakas visada buvo labai sumanus. Dabar jau beveik aklas ir puskurtis, bet vis tiek sumanus. Kodėl mums neatsisėdus? Kaip laikosi tavo tėtis, Bruksai?

— Gerai. Tikrai gerai.

— Malonu girdėti. O kaip darbas?

— Man patinka, kapitone. Džiaugiuosi tuo, kas esu ir kur esu.

— Jis — geras policininkas, — Abigailei pasakė Ensonas. — Man buvo labai blogai, kai jis išėjo. Gal alaus?

— Neatsisakyčiau.

— O aš atsisakyčiau, — įsiterpė Abigailė ir iškart suprato, kad ši paprasta tiesa nuskambėjo nemandagiai. — Na, jeigu būtų galima, atsigerčiau vandens.

— Žinoma. Turiu limonado. Nėra labai prastas.

— Dėkoju, būtų gerai.

Ensono pakviesti jie susėdo didelėje baldais nuo pagrindinio kambario atitvertoje virtuvėje. Gale kambario plačios stiklinės durys vedė į kiemelį, kuriame Abigailė pastebėjo juodu dangčiu uždengtą lauko kepsninę, kelis krėslus ir stalelius.

Ensonui atnešus gėrimus, senasis šuo prislinko prie Abigailės, apuostė ir padėjo jai ant kelių galvą.

Abigailė paglostė jam galvą ir pakasė paausį.

— Jeigu jis tau įkyrės, liepk tūpti.

— Neįkyrės.

— Abigailė irgi turi šunį. Labai didelį šunį. Bertas laukia automobilyje.

— Ir kokių velnių jį ten palikot? Atsiveskit. Tegu abu vyručiai susipažįsta ir pabendrauja.

— Bertui patiktų. Jeigu tikrai taip sakot, einu jo atsivesti. Liepiau jam ramiai tupėti, todėl Brukso neklausys ir iš automobilio nelips.

— Eik ir atsivesk jį pro galinį įėjimą. Šoniniai varteliai kairėje.

— Dėkoju.

Abigailei išėjus Ensonas padavė Bruksui skardinę alaus ir pastūmė suveriamąsias duris.

— Kas čia dedasi, Bruksai? — jiems išėjus į kiemelį paklausė Ensonas.

— Daug kas.

— Tavo panelė puikiai tvardosi, bet ji taip nervinasi, kad įtampos pakaktų viso Liti Roko lempoms uždegti.

— Ji turi tam priežasčių. Įkalbėjau ją čia atvažiuoti, nes jai reikia pagalbos. Ir dar todėl, kad ją myliu.

Ensonas atsiduso ir nurijo mauką alaus.