Нора Робертс - Liudininkė

— Kokia ją ištiko bėda?

— Noriu, kad pati jums papasakotų, reikia, kad jūs ją išgirstumėte. Viską išklausytumėte. Pasikliauju jumis, kapitone.

— Ji ne iš šių vietų ir ne iš ten, kur gyveni tu.

— Taip, ne iš ten. Bet dabar Bikfordas — jos namai. Mes abu norime, kad ir toliau taip būtų.

Jie išgirdo, kaip atsidaro ir vėl užsiveria vartai. Hakas pakėlė galvą; Ensonas žinojo, kad šuo kažką užuodė, o ne išgirdo.

Kai iš už namo pasirodė Bertu vedina Abigailė, Ensonas nustebęs pakėlė antakius.

— Koks didelis ir gražus gyvulys...

— Jis labai gražiai elgiasi, — patikino jį Abigailė. — Ami, — tarė ji, kai drebantis Hakas priėjo apuostyti atvykėlio. — Ami. Jouer.

Šunys vizgindami uodegas uostinėjo vienas kitą. Hakas priėjo prie tvoros ir pakėlė koją. Bertas jį nusekė. Paskui jie pradėjo bičiuliškai galynėtis.

— Hakas dar turi smarvės, — Ensonas padavė Abigailei limonado ir pamojo sėstis. — Abigailė, Bruksas sakė, kad turi man kažką papasakoti.

— Taip. Turėčiau pradėti prisipažindama, kad Abigailė Louveri nėra tikroji mano pavardė. Iš tikrųjų esu Elžbieta Fič. Būdama šešiolikos mačiau, kaip žmogus, vardu Jakovas Korotkis, Volkovų nusikalstamos grupuotės parankinis, nužudė savo pusbrolį Aleksį Gurevičių ir mano draugę Džiulę Masters.

Ensonas atsilošė. Po akimirkos jis pažvelgė į Bruksą.

— Minėjai, kad kalbos bus.

Paskui jis vėl plieninėmis akimis pažvelgė į Abigailę.

— Kodėl gi tau apie tai nepapasakojus?

25

Abigailė niekaip nesuprato, ar Emsonas ja tiki. Jo veidas nieko neišdavė — nei nuostabos, nei abejonės, nei supratimo. Kaip ir Bruksas, jos žodžių srautą jis pertraukė tik kelis kartus šio to paklausdamas, o paskui linktelėdamas, kad pasakotų toliau.

Dar iki baigiant pasakojimą grįžo nusižaidę šunys; Abigailei nutilus jie gulėjo išsikėtoję, laukdami, kol bus paglostyti.

— Kai ką iš tavo pasakojimo prisimenu, — tarė Ensonas. — Tais laikais šis nutikimas plačiai nuskambėjo, ypač tarp teisėsaugininkų. Du Jungtinių Valstijų maršalai nužudyti, dar vienas sužeistas, su nusikalstama grupuote siejamos dvigubos žmogžudystės liudininkė dingusi... Tavo veidas ir pavardė kelias savaites mirgėjo nacionalinės žiniasklaidos puslapiuose, informacija apie tave buvo siunčiama ir į kitus departamentus.

— Taip, žinau.

— Taip pat visi buvo įspėjami, kad pabėgai iš nusikaltimo vietos. Esi ieškoma norint apklausti dėl agentų mirčių ir sprogimo slaptame name.

Abigailė sėdėjo nuleidusi ant kelių rankas ir kietai sunėrusi pirštus.

— Policininkų apklausos rodo, kad Kiganu ir Kosgrouvu visi patikėjo. Teiginys, kad esu ieškoma norint apklausti, yra paprasčiausia gudrybė — man būtų pateikti kaltinimai žmogžudyste ar bendrininkavimu nužudant.

— Iš kur tau žinoma ši slapta informacija?

Netardamas nė žodžio Bruksas ištiesė ranką ir atgniaužęs Abigailės pirštus paėmė jos delną.

— Esu kompiuterių specialistė, specializuojuosi apsaugos sistemų srityje. Ir dar esu kompiuterių pirate.

— Nori pasakyti, kad gali įsilaužti į konfidencialias Jungtinių Valstijų maršalų ir FTB elektronines bylas?

— Taip. Aš labai talentinga, o elektroninės bylos man ir buvo svarbiausios. Kiganas ir Kosgrouvas pareiškė, kad įėję į slapto namo virtuvę rado Terę; ji ginklo neturėjo. Jiems mėginant susisiekti su kitais, kažkoks nepažįstamas asmuo ėmė į juos šaudyti, Kosgrouvą sužeidė. Kai Kiganas paleido atsakomąją ugnį, užgeso šviesa. Kiganui pavyko ištempti Kosgrouvą į lauką ir pranešti apie kilusį incidentą. Bet, jam nespėjus grįžti paimti Terės ar paieškoti manęs ir Džono, namas sprogo. Jis taip pat tvirtino matęs kažką bėgant.

— Taip, kiek prisimenu, tada ir aš tiek žinojau, — sutiko Ensonas.

— Viena iš dominuojančių teorijų — aš taip puoliau į paniką arba man taip viskas nusibodo, kad susisiekiau su Volkovais ir sudariau su jais sandėrį. Jie rado mane slaptame name, o aš susigrūmiau su Tere, nes norėjau ištrūkti. Aš arba kažkokie nežinomi asmenys, susiję su Volkovais, nušovė Džoną, apšaudė Kiganą ir Kosgrouvą, o aš išsigandusi pabėgau arba buvau sučiupta. Tada užpuolikai, mėgindami sunaikinti pėdsakus, susprogdino namą; arba namą susprogdinau aš.

— Šešiolikmetė mergina užpuola du mašalus ir susprogdina namą, — purtė galvą Bruksas. — Nepatikėčiau.

— Bet toji mergina labai protinga, ją mokė šaudyti maršalas, ji pareikalavo taupomosios sąskaitos išmokos ir gavo penkis tūkstančius grynaisiais, ji klastojo tapatybės korteles, visą vasarą mąstė, kas nutiks, kai ji paliudys, nes visas teisinis ratas sukosi labai lėtai, — Abigailei visa ši logika atrodė įtikinama. — Visai išmintinga manyti, kad mergina neišlaikė ir stengėsi visko atsikratyti.

— Išmintinga, — pareiškė Ensonas, — jei niekas neprieštarauja pareiškimams ir nurodytoms laiko atkarpoms — prieštaringiems liudininko tvirtinimams.

— Nemanau, jog būtų įmanoma ką nors įtikinti versija, kad nužudžiau Džoną ir Terę ar kaip nors prisidėjau prie jų nužudymo, — pasakė Abigailė. — Bet esu įsitikinusi, kad šitai nė nebus svarbu, jeigu mane suims. Jau po dvidešimt keturių valandų būsiu negyva. Galbūt šitai bus traktuojama kaip savižudybė, bet iš tikrųjų mane paprasčiausiai eliminuos.

— Tu taip šaltai apie tai kalbi, — stebėjosi Ensonas.

— Jau daugelį metų mąsčiau, ką jie man padarytų, jeigu tik galėtų.

— Tai kodėl dabar viską pradedi iš naujo?

Abigailė pažvelgė į Bruksą.

— Jeigu nepradėsiu, niekas nepasikeis. O taip daug kas jau pasikeitė. Bruksas prašė juo pasitikėti, o patikėjus juo, patikėti ir jumis. Stengiuosi.

— Ji anonimiškai teikė informaciją Čikagoje dirbančiai FTB agentei, nutekindama duomenis apie Volkovo grupuotę.

— O duomenis nutekini todėl, kad gali įsilaužti į Volkovo tinklą? — Išpūtęs žandus Ensonas atsilošė. — Turėtum būti velniškai gera pirate.

— Taip, taip ir yra. Volkovo grupuotė labai daug dirba kompiuteriais; jie mano, kad yra labai saugūs, atsitvėrę patikimomis užtvaromis. Jų darbuotojai tikrai geri, — pridūrė Abigailė, — bet aš už juos dar geresnė. Be to, Ilja ta sritimi visiškai nesirūpina. Mano galva, tai tam tikra arogancijos apraiška. Tiek asmeniniais, tiek verslo reikalais jis susirašinėja elektroniniais laiškais arba žinutėmis mobiliuoju telefonu.

— Kapitone, pasinaudojus Abigailės nutekinta informacija, jau buvo suimta daug žmonių, — pasakė Bruksas.

— Kas yra toji FTB agentė?

Abigailė pažvelgė į Bruksą ir sulaukė pritariančio linktelėjimo.

— Specialioji agentė Eliza Garison.

— Kodėl pas ją nenuvykai ir visko nepapasakojai?

— Jeigu nutekėtų informacija apie mūsų susitikimą — o aš žinau, kad Čikagos departamente dirba mažiausiai vienas Volkovų infiltruotas žmogus, — ji būtų pagrobta, kankinama ir nužudyta. Neabejotinai nužudyta. Ja būtų pasinaudota mėginant privilioti mane. Iki šiol jie nesusekė, kad toji agentė kaip nors susijusi su manimi. Jeigu susektų, jos ir mano gyvybėms iškiltų rimtas pavojus.

— Nori, kad kas nors vietoje tavęs susisiektų su agente — kas nors, kas niekaip negalėtų būti siejamas su Elžbieta Fič?

— Kas nors, — įsiterpė Bruksas, — kas teisėsaugininkams atrodytų doras ir sąžiningas, užsitarnavęs atitinkamą padėtį ir autoritetą, patikimas. Kas nors, kuo toji Garison patikėtų.

— Jeigu aš „pasirašau“, nuvykstu į Čikagą ir susitinku su agente, kas tada?