Нора Робертс - Liudininkė

Bruksas patraukė pečiais.

— Gal ir taip.

— Šiaip nesu toks neapdairus. Pamaniau, pasivaikščiosiu, prasiblaškysiu. Nepastebėjau kamerų.

— Nebūkite sau toks griežtas. Kamerų ten nebuvo, kol nepasirodėte pas Abigailę.

— A-haa, — dabar Rolandas pažvelgė į Bruksą viską supratęs. — Mane ji velniškai išgąsdino; o dar tas jos šuo ir Glock.

— Tai jūs ją išgąsdinote. Miesto mergina, — išsijuosęs melavo Bruksas, — dabar gyvena viena, arti nėra jokių kaimynų. Be to, ji ir pragyvenimui užsidirba specifiniu būdu. Net neabejoju, kad jūs jau žinote kokiu. Ji kuria apsaugos sistemas, nuolat stebi, kas vyksta aplinkui, ką žmonės veikia. Ji kiek nervinga.

— Pasirodo, net miške turite įsirengę stebėjimo kameras.

— Oo, Abigailė nuolat eksperimentuoja, kuria programas ir, kaip pati sako, scenarijus. Taip jau atsitiko, kad jūs patekote į tą scenarijų. Jūs taip ją išgąsdinote, kad iki man grįžtant ji lindėjo užsirakinusi namie. Na, suprantate, gal jūs visai ne fotografas, o koks nors kirviu ginkluotas žudikas.

— Ji neatrodė išsigandusi, — sumurmėjo Rolandas.

— Na, Abigailė puikiai moka tvardytis, o šuo padeda jai neprarasti pasitikėjimo. Ji papasakojo apie jus, todėl man teko kai kuo pasidomėti. Jūs pasakėte jai tikrą savo vardą.

— Kuprinėje turėjau tapatybės kortelę. Ji buvo ginkluota. Nenorėjau jos pykdyti sakydamas ne savo pavardę, jeigu kartais būtų sumaniusi patikrinti, kas kuprinėje. Bet nemaniau, kad ji arba jūs mane demaskuosite.

— Tokie jau tie policininkai. Mes visada ciniški ir įtarūs. Štai kaip, Rolandai. Žinau, kas nusamdė įmantrios agentūros privatų seklį, kad šis šniukštinėtų Abigailę, mane, Konrojus ir visą viešbutį.

— Be advokato negaliu nei patvirtinti jūsų žodžių, nei paneigti.

— Aš to ir neprašau, tik konstatuoju. Linkolnas Bleikas padarys absoliučiai bet ką, kad tik ištrauktų savo šiknių sūnų iš mėšlo; jis taip pat gali ką nors papirkti, kad pakištų suklastotus įkalčius, kad išgautų klaidinančius pareiškimus.

Susmukęs kėdėje Rolandas dabar išsitiesė.

— Klausykite, aš tuo neužsiiminėju ir nenuolaidžiauju jokiems klientams, kad ir kiek man siūlytų. Agentūra taip pat dirba sąžiningai. Kitaip dirbdami nebūtume pelnę tokios reputacijos.

— Na, ne protokolui — aš jumis tikiu. O protokolui? — Bruksas abejingai patraukė pečiais.

— Ar galima tikėtis, kad kaip nors susitarsim?

— Galbūt. Konrojus — seniausias ir artimiausias mano bičiulis. Jo tėvai man kaip šeima, o pamačiusi, ko tas šiknius ir jo draugeliai tame viešbučio numeryje pridarė, jo motina visiškai palūžo ir marias priverkė. Dabar tas numeris atrodo kur kas geriau, bet...

Bruksas paėmė segtuvą ir padavė jį Rolandui.

— Nufotografavome po to, kai numeryje pasiautė Džastinas Bleikas ir kvailiai jo draugai.

— Jėzau, — sumurmėjo Rolandas peržvelgęs nuotraukas.

— Kaip pavadinti tokį vandalizmą? Tai ne kvaili vaikiški žaidimai. Tai — žemas, niekšiškas poelgis. Toks ir yra Džastinas Bleikas.

Bruksas ištiesė ranką, norėdamas paimti segtuvą.

— O kai tam subingalviui pavyko ištrūkti už užstatą, vidury nakties jis atvažiavo į mano mylimos moters namus apsikvaišinęs ir ginkluotas. Jis buvo toks kvailas, kad puolė mane peiliu, kurį buvo atsivežęs mano automobilio padangoms supjaustyti. Jis įskaudino mano moterį, o tai, Rolandai, tas pat, kaip įskaudinti mane. Dabar suprantate, kodėl ji būtent taip sureagavo, kai priėjote prie jos namų.

— Taip, galbūt. Taip.

— Džastino viešbučiui padaryta žala siekia daugiau nei šimtą tūkstančių, jis pradūrė mano automobilio padangą, mėgino durti man, išgąsdino mano ponią. Nuo pat pirmos mano darbo dienos čia jis man tarsi rakštis subinėj. Jis gaus, ko nusipelnė, Rolandai. Ir garantuoti, kad taip nutiktų, bus mano gyvenimo misija. Bleikas to nusipelnė; pasakyčiau tam blusiui tiesiai į akis. Jis turi kažką tokio, ką mes — aš ir jūs — matome kituose, kurie liūdnai baigia gaudami galą arba ką nors nužudydami.

— Norėčiau šį tą pasakyti ne protokolui.

— Tada gerai. Tik tarp mūsų.

— Man nepatinka dirbti Bleikui. Jis — kalės vaikas. Sutinku su viskuo, ką pasakėte apie jo sūnų. Jeigu reikės, pakelsiu visus likimo smūgius, tik mane siutina, kad tų smūgių sulauksiu per tuos du subingalvius.

— Negaliu jūsų kaltinti. Kol dar neatvyko jūsų advokatas, pasiūlysiu štai ką. Pasitraukit, Rolandai. Prašau jūsų ne tik išvykti iš miesto, nors, kaip sakiau, labai džiaugsimės vėl jus čia išvydę kartu su žmona. Prašau jūsų apskritai trauktis iš šitos košės. Jūs trikdote mano draugus, mano ponią. Jūs švaistote brangų laiką, nes šįkart Džastinas Bleikas nebeišsuks uodegos. Nekaltinu žmonių už tai, kad jie dirba darbą, kurį atlikti yra pasamdyti, jeigu tas darbas neprasilenkia su teisingumu. Bet visas šis reikalas jums gali bjauriai atsirūgti, o man pasistengus nukentėtų ir jūsų agentūra. Na, gal mano smūgis ir nebūtų labai skaudus, bet vis tiek nemanau, kad jiems norėtųsi viešai nuskambėti ne iš pačios geriausios pusės.

— Turiu peržvelgti savo ataskaitas.

— Tai ir nedelskite. Jūs neradote jokios tinkamos informacijos nei apie mane, nei apie Abigailę, nei apie Konrojus, nes jos tiesiog nėra. Bet jei ir toliau rausitės, aš sužinosiu, ir tada viskas pakryps kitaip. Jūs surinkote pakankamai žinių, kad suprastumėte, jog kompiuteriai — Abigailės sritis.

— Čia ir slypi grėsmė.

— Nieko neslepiu. Dėstau jums grynus faktus nieko neiškraipydamas. Galiu viską praleisti pro pirštus. Išsaugote nepriekaištingą charakteristiką, pakeičiate ataskaitas ir grįžtate namo, pas žmoną. Jūsų advokatas geresnio sandėrio nepasiūlys.

— Kodėl siūlote jūs?

— Dėl visų ką tik išsakytų priežasčių ir dar dėl vienos. Nenoriu jūsų sodinti, Rolandai, štai kas. Jeigu jūs man būtumėte pasirodęs kitoks, jeigu manyčiau, kad džiaugiatės dirbdamas tokiam žmogui kaip Bleikas, kad mėgaujatės galimybe įsibrauti į svetimas valdas ar įsilaužti į svetimą kambarį, jau šią akimirką sėdėtumėte vienutėje. Ir pasistengčiau, kad ilgai ten sėdėtumėte.

— Norėčiau paskambinti bosui ir pranešti apie susidariusią padėtį.

— Prašau, — Bruksas pakilo nuo stalo.

— Susipažinau su jūsų motina.

Bruksas vėl atsirėmė į stalą.

— Tikrai?

— Vaikštinėjau mėgindamas pajusti, kaip sakėte, miestelio dvasią. Tas namas nuostabus.

— Vadinasi, mes abu jam neabejingi. Skambinkite, nedelskite, — pasakė Bruksas ir išėjo.

26

Abigailė atidėjo visus kitus darbus ir susikaupė toliau kurti virusą. Jau daugybę kartų mėgino „prikabinti“ jį prie jau sukurto viruso, bet rezultatai jos netenkino.

Ir su ankstesniuoju virusu galėtų padaryti daug žalos, bet paleidus virusą, galintį atverti kelią į Volkovo tinklą, naujasis pasklistų labai plačiai ir nuniokotų viską.

Kad atliktų sumanytą užduotį, Abigailė turėjo veikti labai greitai, labai užtikrintai ir nesukeldama jokių įtarimų.

Į šį projektą ji visada žvelgė kaip į pomėgį, kuris, tikėjosi, vieną gražią dieną atsipirks.

O dabar pomėgis virto misija.

Jei tik ji turėtų daugiau laiko įsigyti daugiau įrangos, jeigu galėtų leisti sau prabangą pasisamdyti vieną kitą sumanų kompiuterių specialistą... Tačiau ji tokios prabangos neturėjo, todėl ir nebuvo prasmės daug svarstyti. Viskas priklauso tik nuo jos.

Dėl visa ko pati buvo sukūrusi programavimo kalbą — taip geriau apsiginti nuo tų, kurie galbūt stengsis įsilaužti į jos bylas; tad jeigu ir galėtų pasisamdyti specialistą, pirmiausia reikėtų išmokyti jį šios kalbos ir visų darbo principų.